Islandijoje, kur statybų sektorius daugiausia paremtas betonu ir importuojamomis medžiagomis, architektai pasiūlė kitokią kryptį – pastatą iš vietinių, natūralių žaliavų.

Nedidelis eksperimentinis namas „Biobuilding“ tapo galimybe praktiškai išbandyti kanapių betoną, jūros dumblius, medieną ir vilną, o dvejus metus trukęs pastato stebėjimas leido įvertinti ne tik šių medžiagų potencialą, bet ir jų taikymo kliūtis.

Nuo importuojamų medžiagų – prie vietinių išteklių

Projektą įgyvendino Reikjavike įsikūrusi architektūros studija „Lúdika“, kurią įkūrė Anna Karlsdóttir ir Jan Dobrowolski. Architektai, persikėlę iš Londono į Islandiją, atkreipė dėmesį į vietos statybų sektoriaus priklausomybę nuo betono ir importuojamų produktų. Jų teigimu, apie 80 proc. šalies pastatų yra betoniniai, o didžioji dalis statybinių medžiagų atgabenama iš užsienio.

Ieškodami alternatyvų, architektai atsigręžė į vietines žaliavas ir pramonines kanapes, kurių auginimo bandymai Islandijoje tuo metu jau buvo pradėti.

Kanapės, užaugintos Sandhóll vietovėje, tapo pagrindine medžiaga kuriant nedidelį demonstracinį pastatą „Biobuilding“. Jis pastatytas Grímsneso vietovėje, šeimai priklausančiame sklype, bendradarbiaujant su augintojais, tyrėjais, inžinieriais ir amatininkais. Prie statybos darbų prisidėjo ir Islandijoje viešėję vokiečių amatininkai.

Pagrindinė pastato medžiaga – kanapių betonas (angl. hempcrete), biokompozitas, gaminamas naudojant kanapių stiebų dalis ir rišamąją medžiagą. Šis sprendinys pasirinktas kaip alternatyva įprastoms statybinėms medžiagoms, tačiau projekte neapsiribota vien juo. Architektai siekė išbandyti kuo daugiau vietinių ar regione prieinamų natūralių išteklių.

Jūros dumbliai, mediena ir vilna – viename pastate

„Biobuilding“ konstrukcijoje panaudotos klijuotos sluoksninės medienos sijos, o pamatų atramos buvo pagamintos ne statybvietėje, bet iš anksto. Pastate taip pat įrengti medžio masyvo stalių gaminiai, naudotas kalkinis tinkas ir kalkių dažai, o interjere pritaikyta vilna.

Vienas iš išskirtinių projekto sprendinių – langų uždangos iš Islandijos jūros dumblių. Jos sukurtos bendradarbiaujant su tekstilės dizainere Alberte Bojesen. Taip į pastato architektūrą įtrauktas ne tik tradicinis statybines medžiagas papildantis, bet ir mažiau įprastas vietinis išteklius.

Projektuotojai pastato architektūrą grindė trimis principais: kuo mažesniu poveikiu sklypui, natūralių ir vietinių medžiagų naudojimu, kai tai praktiškai įmanoma, bei paprasta, medžiagų savybes atskleidžiančia amatininkystės estetika.

Pastato koncepcijai įtakos turėjo japoniškos arbatos ceremonijų nameliai – nedidelės, santūrios erdvės, glaudžiai susietos su aplinka. Langai čia nekuria vien panoraminio vaizdo: jie tarsi įrėmina skirtingas kraštovaizdžio dalis – samanas, kalnus ir mišką. Tokiu būdu architektūra tampa ne tik eksperimentu su medžiagomis, bet ir bandymu kurti glaudesnį pastato bei jo aplinkos ryšį.

Dveji metai stebėjimų: ką parodė eksperimentas?

Architektams buvo svarbu ne tik pastatyti namą, bet ir įvertinti, kas vyksta eksploatacijos metu. Todėl „Biobuilding“ stebėtas dvejus metus, atliktas pastato gyvavimo ciklo vertinimas (LCA). Šis metodas leidžia analizuoti pastato ar jo medžiagų poveikį aplinkai skirtingais gyvavimo etapais.

Tyrimo tikslas – suprasti, kokias galimybes atveria vietinės natūralios medžiagos ir kokių iššūkių kyla jas naudojant realiame statybos procese. Architektai pabrėžia, kad viena didžiausių kliūčių yra galiojantys statybos reikalavimai ir sertifikavimo sistema, kuri ne visada pritaikyta mažiau įprastoms medžiagoms bei statybos metodams.

Tai svarbus aspektas vertinant tokių eksperimentų perspektyvas. Net ir turint vietinių žaliavų bei techniškai įgyvendinamą sprendinį, jo platesnį taikymą gali riboti ne tik medžiagų savybės, bet ir jų atitikties vertinimas, sertifikavimo procedūros bei statybos reguliavimas.

„Biobuilding“ stebėjimai dar tęsiami: pastate toliau matuojama temperatūra ir santykinė oro drėgmė. Galutiniai tyrimo rezultatai rengiami Islandijos būsto ir statybos tyrimų fondui „Askur“.

Mažas pastatas – platesnis klausimas statybų sektoriui

„Biobuilding“ nėra vien alternatyvių medžiagų demonstracija. Projektas kelia platesnį klausimą: kiek statybų sektorius gali remtis vietiniais ištekliais ir kiek jo sprendimus vis dar lemia įprastų medžiagų tiekimo grandinės bei nusistovėjusi reguliavimo sistema?

Islandijos pavyzdys rodo, kad natūralios medžiagos gali būti jungiamos į vieną architektūrinę ir konstrukcinę visumą, tačiau jų potencialą būtina vertinti ne tik pagal kilmę ar ekologinį įvaizdį. Svarbu stebėti pastato eksploatacines savybes, įvertinti visą gyvavimo ciklą ir išsiaiškinti, kokių techninių bei teisinių sąlygų reikia platesniam tokių sprendinių taikymui.

Architektų požiūriu, šis namas yra savotiškas „namas sielai“ – sáluhús. Tačiau statybų sektoriui jo vertė gali būti dar praktiškesnė: tai bandymas įrodyti, kad vietinės žaliavos, kruopštus projektavimas ir ilgalaikis rezultatų stebėjimas gali tapti alternatyva įprastam, importuojamomis medžiagomis paremtam statybos modeliui.