„Portalas“ – tarsi iš mokslinės fantastikos puslapių ar tiesiai iš kosmoso nusileidęs 11 tonų sveriantis betono kūrinys, sujungęs Lietuvos sostinę su Lenkijoje esančiu Liublinu. Dvyniai „Portalai“, įkurdinti šalia Vilniaus Geležinkelio stoties ir Lietuvių aikštėje Liubline, tapo naujais miestų traukos centrais. Visgi ne vienam „Portalą“ aplankiusiam vilniečiui kyla klausimas: kodėl pasirinktas būtent stoties rajonas?

„Portalas” kviečia plėsti pažinimo ribas ir savo, ir svečiame mieste. Geležinkelio stotis – simboliška lokacija Vilniuje įsikūrusiam „Portalui”, kuri kviečia neįprastai keliauti ir nusikelti į miestą kitoje pusėje, skatina atrasti naujas savo miesto erdves“, – apie pasirinkimą pasakoja Ringailė Papartytė, pagrindinio projekto mecenato ir idėjos autoriaus Benedikto Gylio vardo paramos fondo direktorė.

Kodėl stoties rajonas?

Pasak R. Papartytės, įpratusiems savo gyvenimą, darbą, laisvalaikį planuoti miesto centre, atvykstantiems čia pramogauti, „Portalo“ komanda siūlo išplėsti tradicines miesto ribas, pažinti miestą, kuriame patys gyvename, atrasti naujus traukos centrus ir juos kurti drauge.

„Tai ir vienas iš programos „Kuriu Vilnių“ tikslų, prie kurio prisijungęs „Portalas“ ragina atrasti ir kurti veidą erdvių ir bendruomenių, formuosiančių ateities miestus“, – teigia fondo direktorė.

Tačiau nedaugelis „Portalą“ aplankiusių žmonių žino, kas iš tiesų slepiasi už „Portalo“. O slypi tikrai daug – pradedant didele profesionalų komanda, baigiant elektronikos, dizaino, metalo, betono ir LED ekranų sinteze.

„Portalo“ užkulisiai

„Portalo“ projekto kūrybinė komanda, kurios techninę dalį sudarė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybiškumo ir inovacijų centro „LinkMenų fabrikas“ specialistai bei universiteto studentai, turėjo nueiti gan ilgą kelią, trukusį penkerius metus, kad „Portalai“ išvystų dienos šviesą.

„Benedikto Gylio idėjai pasiekus „LinkMenų fabriką“, pradėjome nuo idėjos materializavimo – pirmasis iššūkis buvo įsivaizduoti kaip ir į kokį „kūną“ „Portalą“ įvilkti, kad jis funkcionuotų tinkamai ir galėtų gyvuoti ganėtinai ilgą laiką“, – apie pačią projekto pradžią pasakoja dizainerė Karolina Vaikšnytė.

Idėjos vystymas ir techninių sprendimų paieškos užtruko bemaž porą metų.

„Išsikėlėme tam tikrus techninius reikalavimus: sprendėme, ką naudoti, siekiant, kad vaizdas tiek dienos, tiek nakties metu būtų vienodai ryškus, kad saulei apšvietus, „Portalo“ ekranai netaptų baltai šviečiančiu apskritimu. Taip pat sprendėme ryšio klausimus, teletilto galimybes, kurios veiktų visada ir be trikdžių,“ – pasakoja K. Vaikšnytė.

Dizainerės teigimu, kuriant „Portalo“ „kūną“ buvo reikalinga numatyti ne tik techninius sprendimus, bet ir sukurti jo dizainą taip, kad pastačius bet kurioje erdvėje jis organiškai įsilietų į miesto aplinką, pritaptų prie miesto infrastruktūros.

„Tuo pačiu siekėme jį sutapatinti su mokslinės fantastikos objektais, suteikti jam nežemiško įspūdžio jausmą“, – dėmesį atkreipia dizainerė.

11 tonų betono, metalo ir LED ekranų kūrinys

„Portalas“ ypatingas ne tik savo idėja ir dizainu, bet ir savo dydžiu – instaliacija sveria net vienuoliką tonų, o jos plotis siekia tris metrus.

„Nuo pirminių gabaritų „Portalo“ skersmuo padidėjo net vienu metru. Šis pakeitimas tapo dideliu iššūkiu visose srityse – nuo skulptūros liejimo, ekranų dydžio iki saugaus transportavimo,“ – atvirauja K. Vaikšnytė.

Skulptūros išliejimas taip pat buvo tapęs dideliu galvos skausmu. „Nestandartiniai matmenys iš pradžių taip apsunkino gamybą, kad pradėjome svarstyti ar tai išvis įmanoma įgyvendinti,“ – pasakoja dizainerė.

Kūrybos proceso metu netrūko ir akimirkų, kai idėjos ir dizaino sprendimai tarsi ateidavo patys savaime. Būtent kuriant „Portalo“ dizainą, medžiagiškumo pasirinkimai buvo labai natūralūs.

„Betonas – neatsiejama miestų įvaizdžio medžiaga, ji simbolizuoja modernumą, yra estetiška ir tvirta medžiaga, o tai buvo viskas, ko mums reikia. Norint suteikti pilnumo ir išbaigtumo jausmą naudojome nerūdijančio plieno apdailą. Nežemišką jausmą suteikia LED apšvietimas, tamsiu paros metu „Portalą“ tarsi pakeliantis nuo žemės paviršiaus“, – teigia K. Vaikšnytė.

Kas slepiasi „Portalo“ viduje?

Ričardas Leščinskas, „LinkMenų fabriko“ inžinerinių projektų vadovas pasakoja, kad „Portalo“ viduje slepiasi 16-kos segmentų LED ekranai, kamera ir kompiuteris.

Pasak inžinerinių projektų vadovo, technologiškai „Portalo“ veikimas nėra sudėtingas, tačiau būtent visų skirtingų procesų sujungimas į vieną kūrinį daro šią instaliaciją išskirtine.

Žvelgiant iš technologinės pusės, šiame projekte sudėtingiausia buvo kvadratinį ekraną įkomponuoti į apvalią skulptūrą.

„Buvo sudėtinga rasti ir LED ekranų tiekėją, nes dauguma įmonių nenorėjo bendradarbiauti diegiant šiuos ekranus skulptūroje, dėl netradicinio ekranų pritaikymo“, – pasakoja inžinerinių projektų vadovas.

R. Leščinskas priduria, kad nepaisant dizaino ir funkcionalumo harmonijos sukūrimo, „Portalą“ reikėjo apsaugoti ir nuo aplinkos veiksnių lauko sąlygomis, užtikrinant ekrano modulių ventiliaciją ir patikimą veikimą.

R. Leščinsko teigimu, „Portalai“ padaryti kaip tankai – atsparūs stichijoms, sunkūs ir patvarūs, valdomi nuotoliniu būdu.

„Tereikia užtikrinti elektros tiekimą ir tiek. Tačiau didžiausia rizika – vandalizmas“, – priduria inžinerinių projektų vadovas.

„Portalas“ – ant Everesto viršūnės?

„Portalo“ kūrėjai jau projekto pradžioje atskleidė, kad „Portalais“ sieks sujungti ir kitus miestus. Projekto komanda šiuo metu bendrauja su galimais miestais–partneriais visame pasaulyje. Tačiau ar „Portalas“ galėtų veikti ypatingai nutolusiose planetos vietovėse – džiunglėse, Afrikos savanoje?

R. Leščinsko teigimu – taip, nors ir su tam tikromis išlygomis – „Portalui“ reikia nemažai elektros energijos ir interneto.

„Portalo“ kūrybinė komanda ne veltui pasveikino Eloną Muską ir jo kompanijos „SpaceX“ atėjimą į Lietuvą – juk skelbiama, kad šios kompanijos palydovinis ryšys, kurį teikia „Starlink“ technologija, galės užtikrinti internetą net atokiausiuose planetos kampeliuose.

„Su „Starlink“ ir „Portalui“ priskirta saulės ar vėjo jėgaine, „Portalas“ gali veikti bet kur, nors ir Everesto viršūnėje. Užkopus į viršūnę būtų galima pasisveikinti su papėdėje esančiais žmonėmis“, – apie neįtikėtinas, bet realias „Portalo“ galimybes pasakoja R. Leščinskas.