Jau penkerius metus net sulaikiusi kvapą laukiu ketvirtosios pramonės revoliucijos lūžio arba bent jau visiškos statybų sektoriaus skaitmenizacijos. Perversmui neateinant, pradedi abejoti savo laukimo rezultatais ir klausti: kur užtruko robotai?

Šiuolaikinio stiliaus architektūra dažniausiai susijusi su moduline konstrukcija.

Pažangos varikliu pravardžiuojamų mašinų darbui priskiriamą modulinių namų statybą „The Washington Post“ žurnalistas Michelis Lerneris vadina vienintele statybų sektoriaus sritimi, kurią iš tiesų pakeitė robotai. Pasak jo, ši sritis yra įrodymas, kad ketvirtoji pramonės revoliucija jau praūžė ir niekas to net nepastebėjo. Be to, jis apskritai abejoja, ar ši revoliucija iš viso buvo revoliucinga.

Modulinės dalys gali būti sukurtos robotų. Vis dėlto, pasak žurnalisto, net ir konstrukciniu požiūriu nesudėtingi moduliniai sodo nameliai robotams vis dar neįveikiami. Tą įrodo niekaip iš sąstingio nepajudantis modulinių namelių populiarumas. Greitesnės ir lengvesnės statybos turėtų populiarėti, o šis naujų namų statybos metodas per pastarąjį dešimtmetį taip ir sustojo ties 2 proc. populiarumo riba.

Robotizacija ryškesnė tose gamyklose, kuriose pastebimas didesnis darbo jėgos trūkumas. Robotukų pagamintos dalys turi būti nugabenamos ir sumontuojamos žmogaus. Kai 1970 m. statybininkai ir architektai suprato, kad jie galėtų sutaupyti darbo jėgos ir laiko statybai perkeldami didžiąją dalį statybos proceso į gamyklą, buvo laukiama lūžio. Deja, perversmas neįvyko net dėl kelių priežasčių. Pirmoji labai praktiška – kiekviena valstybė turi apribojimus kroviniams. Paprastai maksimalus dydis, kurį galima gabenti, turi būti ne didesnis nei 4 876 m (16 pėdų) pločio, 3,35 m (11 pėdų) aukščio ir 18,28 m (60 pėdų) ilgio. Įsivaizduokime, jeigu statome namelį kalnuose arba prie atokaus ežero, miško viduryje, siauri miško keliukai nėra tinkamiausias kelias tokiam kroviniui gabenti.

Antroji priežastis susijusi su tuo kad maždaug tuo laiku (Lietuvoje keliais dešimtmečiais vėliau) buvo įsimylėtos plačios erdvės – dideli namai priemiesčiuose, apjuosti balta tvora. Turėjo praeiti beveik 15 metų, kad Baltimorės bendrovė „Blueprint Robotics“ pasiūlytų 1316,7 kv. m surenkamus namus su penkiais miegamaisiais ir vonios kambariais. Tiesa, jų kaina 1,995 mln. dolerių.

Trečioji priežastis – meninės raiškos galimybės. Jeigu konstrukcijos gaminamos gamykloje, tenka atsisveikinti su unikalumu. Ar bent jau taip buvo prieš dešimtmetį. Iki dabar dažnas surenkamus modulinius namelius įsivaizduoja kaip jūrinius konteinerius. Nors Markas Giarraputas yra įsitikinęs, kad modulinės konstrukcijos leidžia pasirinkti kokį tik norime stilių, mažai kieno stereotipus šie žodžiai sugriauna.

Svarbus surenkamųjų namų revoliucijos posūkis prasidėjo 2002–2003 m., kai „Dwell” žurnalas surengė konkursą architektams – projektuoti modulinius namus ir laimėti 153 tūkst. JAV dolerių. Tada moduliniai nameliai trumpam virto „kietos“ architektūros simboliu, bet dėl to, kad modulinių namų statybos etapai yra tokie patys, kaip ir paprasto namo (gauti leidimus, surasti sklypą ir t.t.), o prie viso šito dar prisideda sutartis su gamykla, moduliniai namukai taip ir liko šmaikštus eksperimentas, o ne rimtos architektūros išraiška. Kas turi įvykti, kad situacija pasikeistų?