Kompleksiška architektūros koncepcija, įžengiant į dvidešimt pirmąjį amžių tapo daugelio architektų siekiamybe, įskaitant ne tik jaunąją architektų kartą, bet ir garsiausius vardus pasaulio mastu, tokius kaip Peteris Eisenmanas (angl. Peter Eisenman) ar Danielis Libeskindas (angl. Daniel Libeskind). Šis paskutinio dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje pasaulio architektūros scenoje formuotis pradėjęs architektūros suderinimo su šiuolaikiniais gamtos mokslais fenomenas iki šiol daro įtaką architektūros evoliucijai. Remiantis konceptualiomis užuominomis į šiuolaikinį mokslą, per pastaruosius trisdešimt metų, buvo sukurti iškiliausi amžiaus pabaigos architektūrinio kraštovaizdžio kūriniai, tokie kaip Guggenheimo muziejus Bilbao (1997 m.), žydų muziejus Berlyne (2001 m.) ir kt. Vis dėlto, nepaisant daugybės jau realizuotų idėjų, šis kompleksiškumo mokslu grįstas architektūrinių objektų įgyvendinimas iš tiesų dar yra tobulinimo stadijoje. (Ir tikėtina, kad, dėl įvairiapusiškumo ir universalumo, visuomet joje išliks.
Dvi kompleksiškumo kryptys
Kompleksiškoje architektūroje susipina dinamikos ir chaoso teorijų tyrimai, nubrėžiantys tam tikras gaires, susijusias su urbanistikos reiškiniais. Iš šių sampratų ir išryškėja kai kurios pagrindinės sąvokos apibūdinančios šiuolaikinį architektūros mokslą: modernistinis chaosas (arba, priešingai, minimalizmas), nenuspėjamumas, savireguliacija, sudėtingumas ir t.t. Svarbūs tampa kiti – integraciniai bei estetiniai – niuansai. Juk pastarieji, ypač šiandienos architektūroje, turi neginčijamą svarbą objekto pranašumui.
Chaotinis architektūros kompleksiškumas šiuo atveju gali kilti iš dviejų krypčių – natūralistinio ir filosofinio. Natūralistinis – sietinas su gamtiniais motyvais. Filosofinis – su literatūra.
Kalbant apie natūralistinį kompleksiškumą, svarbu suprasti, kad gamtos suvokimas ir priėmimas architektūroje nėra vien tik mokslinis (ar vien tik įkvepiantis). Tokia integracija atskleidžia esminį ryšį su gamta ir modernėjančioje visuomenėje neleidžia nutolti nuo natūralizmo idėjų, kurios dažnai yra siejamos su chaotiškomis sampratomis dėl savo struktūrinio brutalumo ir stereotipų nepaisymo. Šį reiškinį galima pavadinti „gamtos mimeze“. Gamtos mimezės egzistavimas šiuolaikiniais laikais, ypač garsioje architektūroje, pabrėžia šio reiškinio išlikimo svarbą.
Architektūros funkcija nebūti „pastoge“
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė pirmieji architektūriniai projektai, kurių tema buvo tiesiogiai susijusi su naujomis mokslinėmis teorijomis, susijusiomis su natūralizmu bei chaosu. O keli prestižiniai savo srities profesionalai – architektai, kritikai ir filosofai – atskleidė architektūros praktikos ir dabartinių mokslo teorijų ryšius. Iš pradžių šiame procese išsiskyrė P. Eisenmano figūra. Jis pradėjo kalbėti apie „dekonstrukciją“, „represijas“, „suskaidymą“ ir „centro praradimą“ architektūroje. Tačiau šio architekto atsvaros tašku pirmiausia tapo kalba ir jos reikšmė architektūrai. (Visai kaip Frankas Lloydas Wrightas (angl. Frank Lloyd Wright) priėmė metaforas, panašumus, analogijas ir kitus kalbinius aspektus, kad panaikintų žodžių ir pastatų, idėjų ir formų atskyrimą tam, jog būtų pasiektas idealus ryšys už paties pastato ribų.)
Architekto P. Eisenmano architektūrinės vizijos nubrėžė naujas ribas tarp objektų, mimezių ir metaforų. Specialistų teigimu, kartais atrodo, jog P. Eisenmano pastatai paneigia įprastą architektūros logiką, jos racionalumą ir net pagrindines prielaidas „nuo apačios iki viršaus“.
Pats P. Eisenmanas kartą yra sakęs, kad pagrindinė architektūros funkcija nėra „pastogės“ ar „aptvaro“, o jo pastatai nėra skirti „subjektyviajai estetikai“. Jų pasvirusios ašys ir geometrija, horizontaliai ir vertikaliai išdėstyti tinkleliai bei neįskaitomos kompozicijos, dažnai kartojančios tarsi suskaidytų ir suskaldytų elementų chaosą, pagrindžia jo deklaraciją dėl „pažeisto tobulumo“. Nepaisant to, tokių elementų vis tiek negalima atsieti nuo tradicinių koncepcijų, technologijų, formų ir medžiagų.
Medžiagos ir technologijos, kurias jis naudoja, pasižymi ne tik šiuolaikinės architektūros bruožais, bet ir suteikia galimybę sunkioms P. Eisenmano konstrukcijoms egzistuoti. Kitaip tariant – ekscentriškam siurrealizmui ir kompleksijai pagrindą vis tiek duoda tradicinė architektūros praktika. Architektas taip pat teigia, kad jo pastatai vengia atskirti vidų ir išorę – ir tai yra standartinė XX amžiaus architektūrinė polemika.
Naujas architektūros dialektas
Kito garsaus architekto – D. Libeskindo – darbai visuomet stebina tuo, jog jie tapdami architektūros monumentais, turi savyje kažką, kas nėra absoliučiai „architektūriška“. Šio kūrėjo darbuose atsiranda naujų dialektų kūrimas tarp interjero bei eksterjero, taip pat tvarkos ir chaoso suderinimas, siurrealizmo bei minimalizmo sintezės. Viskas gimsta atskirose, tačiau susijusiose linijose bei fragmentuose. Be to, šio kūrėjo darbuose ryški ir gamtos atkartojimo arba susiliejimo su kraštovaizdžiu praktika.
Kodėl? Nes architekto D. Libeskindo nuomone, architektūra yra pasakojimas. Ir kiekviena istorija – skirtinga (ir kompleksiška). „Miesto patrauklumas nėra tik ekonomika. Tai kūrybinė realizacija, suartinanti žmones su visiškai nauja patirtimi. Ir tai yra unikali, kvapą gniaužianti patirtis“, – kartą spaudai akcentavo kūrėjas.
