Radikalūs ekonominiai, demografiniai ir klimato pokyčiai, sparčiai kintanti aplinka ir visuomenės poreikiai reikalauja naujo požiūrio į miestų vystymą.
Miestų regeneracija liečia ne tik „kietąją infrastruktūrą”. Tai esminis minkštojo audinio – socialinės, ekonominės ir kultūrinės ekosistemos atnaujinimas, kuris skatina miestus klestėti, išlikti ir sušvelninti bendrą urbanistinių projektų riziką.
Minkštasis ir kietasis miesto turinys yra nuolatiniame transformacijos procese, bei atskirai gyvuoti negali – keičiant vieną, kinta ir antrasis. Be to, visuomenės įvairovė ir poreikių gausa, miesto teritorijas padengia skirtingais sluoksniais, kurie pateisina verslo, apgyvendinimo, paslaugų, kultūros, laisvalaikio, sodininkystės, sporto, rekreacijos, meditacijos – darbo ir gyvenimo balanso, bei kitų specifinių konkrečiai teritorijai aktualių poreikių.
Todėl kuriant naujas ar regeneruojant senas miestų teritorijas, keičiant jų paskirtį, svarbu organiškai formuoti minkštąjį ir kietąjį turinį kartu, bei jautriai integruoti įvairialypius visuomenės poreikius.
Dar daugiau – didėjant neapibrėžtumui, ir spartėjant gyvenimui, šis sudėtingas transformacijos procesas tampa nenuspėjamu ir spartėja kartu su gyvenimu. Todėl ilgai planuojami ir dar ilgiau įgyvendinami urbanistiniai projektai rizikuoja tapti atgyvenusiais dar jų nepabaigus. Iš kitos pusės, ilgas laukimo laikas tarp teritorijų vystymo planų parengimo ir jų įgyvendinimo – „laukimo laikas“, gali tapti galimybe miesto kūrimo bandymams ir transformacijai.
Europoje ir už jos ribų vis dažniau imamasi netradicinių miestų regeneravimo metodų. Vienas iš jų – laikinas urbanizmas (angl. temporary urbanism). Tai laikina teritorijų arba pastatų panauda „laukimo laiku“ (angl. meanwhile uses).
Tai teritorijų planavime vis dažniau taikoma praktika, apimanti laikinų funkcijų arba intervencijų sukūrimą aktualiu laiku nenaudojamuose pastatuose ir / ar teritorijose dar prieš pradedant jų regeneracijos įgyvendinimo procesą, arba šio proceso įgyvendinimo metu. Tai vietos arba pastatų panauda, kuri netik panaudoja tuščias erdves, laukiančias atnaujinimo, bet tuo pačiu skatina tos vietos naujo identiteto kūrimą ir žinomumą visuomenės, potencialių partnerių ir investuotojų akyse.
Ši taktika populiarėja, siekiant kurti tvarius miestus neapibrėžtumo laiku. Laukimo metu tuščia infrastruktūra tampa laikinomis erdvėmis kultūros ir meno veikloms, naujiems verslams, sportui, bendruomenių iniciatyvoms, edukacijai ir daugeliui kitų. Laikinos panaudos gali tęstis nuo vienos dienos iki kelių metų.
Kai kurios gali organiškai „prigyti“ teritorijoje ir likti visam laikui, dauguma – pasilikti laikinai, taip populiarinant teritoriją ir atskleidžiant jos potencialą. Tuo tarpu, „neprigijusios“ veiklos gali informuoti apie netikslingus tolimesniam vystymui sprendimus.
Taip miesto teritorijos tampa gyva miesto kūrimo laboratorija, kurioje miestiečiai ir suinteresuotos grupės gali kartu formuoti teritorijos netolimą ateitį ir jos „minkštąjį audinį“, be kurio „kietoji infrastruktūra“ negali pilnavertiškai funkcionuoti.
Kaune bendradarbiaujant KTU ir Kauno miesto savivaldybei vyksta tarptautinis projektas „T-Factor” kuriuo siekiama taikyti strategines inovacijas šiuolaikinių miestų regeneracijos procesuose, remiantis laikinumo ir įtraukties taktikomis.
Šiame projekte Kaunas tapo vienu iš šešių pilotinių miestų, šalia Londono, Bilbao, Amsterdamo ir kitų, į kurių pradinės regeneracijos etapą investuoja Europos komisija. Kaune, pilotas vykdomas Aleksote, adresu Europos pr. 27, buvusioje Aviacijos gamyklos teritorijoje, kur steigiamas naujas 30,1548 ha Aleksoto inovacijų pramonės parkas (AIPP).
Jame bus kuriamos naujos darbo vietos, pritraukiamos Lietuvos ir užsienio investicijos. Tai parkas, skirtas intelektinę pridėtinę vertę kuriančių, mažai taršių įmonių-veiklai, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektams.
