Šią vasarą sostinės širdyje, Vilniaus gatvėje, nusimetęs metamorfozės vyksmą slėpusį apdangalą, gaiviomis spalvomis nušvito dar prieš dešimtmetį niūru veidu pasitikdavęs pastatas. Dabar pirmajame jo aukšte klega restorano, baro ir kavinių svečiai, o aukštėliau įrengtuose biuruose naujus pažangos kelius tiesia ir mina technologijų specialistai.
„Vilniaus g. 37 projektą pradėjome Turto banko aukcione įsigiję didžiąją dalį apleisto pastato, kuriame anksčiau veikė policijos komisariatas. Nuo pat projekto pradžios puoselėjome viziją pirmajame pastato aukšte ir rūsyje įrengti restoranus, o antrajame aukšte ir mansardoje – biurus“, – pasakoja Vytautas Bakšinskas, specialiosios uždarojo tipo nekilnojamojo turto investicinės bendrovės (SUTNTIB) „INVL Baltic Real Estate“ Nekilnojamojo turto fondo valdytojas.
„INVL Baltic Real Estate“ investuoja į komercinės paskirties NT objektus. Didžiąją dalį fondo valdomų objektų sudaro kultūros paveldo pastatai centrinėje Vilniaus dalyje, tarp jų buvusio „Pergalės“ kino teatro pastatas Aleksandro Stulginskio g., Ryšių rūmų pastatai Vilniaus g.
„Pirminiuose pastato Vilniaus g. 37 rekonstrukcijos brėžiniuose buvo numatytas tiesiog atskiras įėjimas į biurus iš Vilniaus gatvės, tačiau vėliau kilo idėja įveiklinti šio įėjimo holą. Taip jame įsikūrė kavinė „Habits CoffeeHouse“. Ir kavinės, ir kitoje pastato dalyje esančių restorano bei baro, taip pat biurų antrajame ir trečiajame aukštuose inžinerinės sistemos yra visiškai atskirtos. Tokiu būdu nuomininkams nebereikia savo poreikių derinti tarpusavyje“, – pabrėžia V. Bakšinskas.
Vidinį pastato kiemą plėtotojai įsivaizdavo kaip jaukią laisvalaikio zoną, jie iš karto atmetė galimybę jame statyti automobilius. Su architektų pagalba pavyko sukurti erdvę, kurioje miesto gyventojai ir svečiai gali ne tik prisėsti atsipūsti, bet ir pasigrožėti atskleistomis pastato fasado formomis.
„Pastatas kupinas istorijos, todėl reikšmingiausiu mūsų įgyvendinto projekto sprendimu laikyčiau ryžtą visapusiškai puoselėti tą istoriją, atkurti istorines detales, sluoksnius ir pasirinkti atitinkamą pastato paskirtį. Labai džiaugiamės pastato mansardoje išsaugotomis ir atkurtomis originaliomis stogo konstrukcijomis. Jos tapo esminiu mansardos patalpų interjero akcentu“, – trumpai apžvelgia projekto esmę V. Bakšinskas.
Didžiausiu išbandymu, NT fondo valdytojo nuomone, tapo projekto teisiniai iššūkiai: teko atlikti daug tyrimų, du kartus tikslinti pastato vertingąsias savybes, išpirkti likusias patalpas pastate, gauti tvarkybos ir rekonstrukcijos statybos leidimus. Pastato tyrimai ir tvarkybos projekto rengimas truko visus metus, tačiau pastangos nenuėjo veltui: projektą pavyko įgyvendinti išties greitai – per trejus su puse metų nuo projektavimo pradžios.
Pastatas atkurtas vadovaujantis tarptautinių chartijų nuostatais
Klasicizmo stiliaus gyvenamasis pastatas Vilniaus g. 37 statytas 1837–1857 m. Pirmieji jo aukštai buvo skirti komercijai. Po Antrojo pasaulinio karo pastate įsikūrė administracinės įstaigos, o XX a. antrojoje pusėje – Vidaus reikalų skyriaus Spalio rajono milicija ir Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos biuras. Atkūrus Nepriklausomybę, patalpas perėmė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kol galiausiai 2016-ųjų rudenį pastato valdytoju tapęs Turto bankas pardavė jį aukcione.
Architektams pagal taikomųjų architektūros tyrimų išvadas teko koreguoti pirminius eskizus – atkurti tik istoriškai buvusius įėjimus į pastatą ir buvusias vitrinas gatvės fasade.
„Pastatas jau kurį laiką buvo nenaudojamas, todėl jo būklė buvo prasta. Įgyvendinant funkcionalumo ir gaisrinės saugos reikalavimus, teko rekonstruoti kiemo laiptinę ir įrengti liftą“, – apie renovacijos sprendinius pasakoja architektė, įmonės „Senojo miesto architektai“ direktorė Diana Sabaliauskienė.
Istorinė architektūra nebuvo imituojama – vadovaujantis tarptautinių chartijų nuostatais (1964 m.,Venecija), naujiems elementams pasirinkta moderni architektūros išraiška ir šiuolaikiškos apdailos medžiagos.
Įgyvendinant projektą neišvengta iššūkių. Mansardinio aukšto apšvietimui buvo pasiūlyti keli sprendiniai, kuriuose buvo derinami tūriniai ir plokštuminiai stoglangiai, tačiau statytojas pasirinko sudėtingai įrengiamą variantą – plokštuminius stoglangius su maskuojamaisiais elementais. Projekto konstruktoriui kilo iššūkių stiprinant stogo konstrukciją, nes buvo privalu išsaugoti autentiškų medinių konstrukcijų fragmentus – jie dabar eksponuojami interjere.
Vertingas senųjų meistrų tapybinis dekoras pastate buvo paslėptas po keliais XX a. antrosios pusės tinko ir dažų sluoksniais. Pastato polichrominio dekoro konservavimo ir restauravimo darbų programą parengė restauratorė Audronė Kaušinienė, o įgyvendino IĮ „Archeodomus“. Dabar antrojo aukšto patalpose konservuotas bei restauruotas lubų ir sienų dekoras yra sklandžiai integruotas į biurų interjero sprendinius. Eksponuojama pastato vertingoji savybė praturtino vizualinį istorinio pastato identitetą.
Atgaivinti kultūros paveldo pastatą – užduotis patyrusiam generaliniam rangovui
Pastato Vilniaus g. 37 renovacijos generalinio rangovo UAB „Sivysta“ projekto vadovas Gediminas Tauras sako, kad kultūros paveldo teritorijoje esančiam pastatui buvo keliama gerokai daugiau reikalavimų nei naujos statybos objektui: „Reikėjo koordinuoti visus statybų dalyvius ir rasti sprendimus, kaip įdiegti naujas inžinerines sistemas nepakenkiant saugomam pastatui. Tam prireikė visų statybos dalyvių nuolatinio įsitraukimo, netradicinių sprendinių, lankstumo ir kūrybingumo.“
Pastatas, anot G. Tauro, patyręs ne vieną rekonstrukciją, jų metu buvo keičiamos angos ir perdangos, todėl reikėjo būti ypač atidiems atliekant pirminius darbus (stiprinant pamatus, ardant pertvaras, grindis, lubas, stogą), nes tuo pat metu buvo restauruojami ant pastato sienų bei lubų esantys saugotini piešiniai.
„Demontavę stogą, privalėjome pastatą apsaugoti nuo lietaus ir sniego, todėl įrengėme laikiną stogą, sujungtą su fasadiniais pastoliais. Deja, toje Vilniaus gatvės pusėje kelias ir pėsčiųjų takas yra labai siauri, tad neturėjome galimybės pastolių statyti ant tako. Teko priimti netradicinį sprendimą – pakabinti pastolius ant išorinės pastato sienos, kad netrukdytų nei pėstiesiems, nei transporto judėjimui“, – apie sėkmingai įveiktus iššūkius pasakoja projekto vadovas.
Daug naujų išbandymų „Sivystos“ komanda turėjo įveikti stiprindama saugotinas medinių perdangų sijas, šalindama vėlyvesnių laikotarpių užmūrijimus, injektuodama sienų trūkius ir atlikdama vėlyvojo nekokybiško mūro korekcijas. Planuojant būsimas pastato inžinerines sistemas, buvo priimtas netradicinis sprendimas: įrengti 6 cm aukščio monolitines perdangas „Lewis“, kad būtų galima sumontuoti sandaresnius tarpaukštinius kompozitinių grindų sprendinius (pakeliamas grindis) ir išsaugoti autentišką pastato grindų aukštį. Dėl itin mažos teritorijos nebuvo įmanoma naudoti reikiamos technikos, todėl visi darbai buvo atlikti rankomis. Tam reikėjo ženkliai daugiau darbuotojų ir kruopštaus statybinių medžiagų tiekimo koordinavimo.
Ir „Sivystai“, ir kitiems susijusiems statybų dalyviams reikėjo nuodugniai apsvarstyti pagal šiuolaikinius vėdinimo ir šilumos varžos reikalavimus saugomame objekte diegiamas naujas inžinerines sistemas ir išrinkti geriausius sprendinius. Vis dėlto montuojant vėdinimo sistemų ortakius paaiškėjo, kad vieną pastato sieną privalu sustiprinti mūru arba keisti vamzdynų vietas ir skubiai tikslinti brėžinius. Nenumatytiems darbams prireikė papildomo laiko ir dėmesio.
„Nuolat jautėme užsakovų palaikymą, jie dalyvavo visuose renovacijos procesuose ir labai greitai priimdavo sprendimus“, – džiaugiasi užsakovų suinteresuotumu siekti maksimalios kokybės rezultato G. Tauras. Antra vertus, ne mažiau svarbus buvo ir profesionalios „Sivysta“ komandos, daugiau kaip 23 metus sėkmingai įgyvendinančios įvairių kultūros paveldo objektų rekonstrukcijos projektus, vaidmuo.
„Mūsų pranašumas – nesusitelkti į vieną siaurą statybos sritį. Savo profesines žinias lanksčiai pritaikome tiek kultūros paveldo, tiek naujos statybos objektuose. Visada girdime užsakovą ir nebijome ieškoti bei pritaikyti drąsių ir inovatyvių sprendimų“, – ilgametės sėkmingos įmonės veiklos priežastis vardija G. Tauras.
Kultūros paveldo pastate – modernios ŠVOK sistemos
Profesionali UAB „Sumani inžinerija“ komanda geba sudėtinguose paveldo ar rekonstruojamuose viešosios paskirties pastatuose įgyvendinti nestandartinius ŠVOK sprendimus. Patyrę bei atestuoti įmonės specialistai Vilniaus g. 37 sumontavo modernias palankų mikroklimatą palaikančias sistemas, pritaikytas prie istorinio namo konstrukcijų, esamo funkcinio patalpų išdėstymo ir kliento poreikių. Taip buvo sukurta komfortiška, energiškai efektyvi ir tvari aplinka.
„Montuodami ŠVOK sistemas, mūsų darbuotojai turėjo prisitaikyti prie istorinės architektūros“, – pasakodamas apie svarbiausius darbo iššūkius pabrėžia Tomas Jasinevičius, įmonės „Sumani inžinerija“ direktorius. Diegiant pastato vėdinimo sistemas, trūko ortakių montavimui tinkamų erdvių, todėl teko rinktis centralizuotus, kompaktiškus, iš dalies atvirus sprendinius patalpų palubėse.
„Vis dėlto pasitelkus modernias technologijas galima lanksčiai prisitaikyti prie paveldo pastato reikalavimų. Pavyzdžiui, pastato rūsyje ir pirmojo aukšto erdvėse įrengėme patogią grindinio šildymo sistemą be intervencijos į išlikusias paveldo mūro sienas. Antrojo aukšto patalpose sumontuoti unikalaus dizaino modernūs sekcijiniai vamzdiniai radiatoriai. Pastatas vėdinamas devyniomis rekuperacinėmis sistemomis, užtikrinančiomis šviežio oro tiekimą ir šilumos grąžinimą. Ortakių trasos suprojektuotos taip, kad būtų nematomos arba derėtų prie interjero“, – apžvelgia sumaniai parinktas ir profesionaliai įdiegtas sistemas T. Jasinevičius.
Vedant magistralinius vamzdynus iki aptarnavimo patalpų, pasak „Sumanios inžinerijos“ direktoriaus, kilo iššūkių dėl techninių patalpų, išdėstytų rūsyje bei palėpėje. Tačiau derinant sprendimus su architektų komanda buvo pasiekti optimalūs rezultatai.
15 VRF kondicionavimo sistemų, sudarytų iš sieninių bei kasetinių oro kondicionierių ir ilgos trasos, nuo palėpėje ir balkone sumontuotų šaldymo blokų bei šilumos siurblių nutiestos iki aptarnaujamų patalpų, užtikrins pastate komfortą ištisus metus. Įdiegtos automatizuotos pastato valdymo sistemos leis efektyviai reguliuoti ŠVOK įrangą ir ilgainiui sumažinti eksploatacines išlaidas.
Biurų erdves reikėjo gerbti ir jų nesugadinti
Išardžius pažemintas buvusio komisariato lubas, buvo atverti nuostabūs augalinių motyvų piešiniai. Pakėlę akis į lubas, dabar visi pirmajame biurų dalies aukšte įsikūrusios kavinės lankytojai gali grožėtis XIX a. viduryje tapytų rozečių ir karnizų fragmentais. Atlikus pastato architektūrinius ir polichromijos tyrimus, buvo rasta ir daugiau išlikusių istorinių sienų bei lubų piešinių. Tapytų sienų ir lubų fragmentų yra visuose pastato aukštuose, tad kuriant kavinės ir biurų interjerą reikėjo prie jų subtiliai prisitaikyti.
„Istorijos negali užgožti baldais, negali su ja konkuruoti daiktais ar imituoti detales. Šiuolaikinis interjeras turi būti santūrus ir derėti su praeitimi. Šiose erdvėse nereikėjo sukti galvos dėl jaukumo – reikėjo jas gerbti ir jų nesugadinti“, – išskirtinį dėmesį paveldui formuojant naujųjų biurų stilių pabrėžia „If studio“ įkūrėja interjero architektė Ieva Folk, antrajame ir trečiajame aukštuose įrengusi apie 1400 kv. m ploto biuro patalpas.
Sienoms pasirinktas kvėpuojantis dekoratyvinis tinkas, minimalistiniai šviestuvai nukreipti į viršų, kad dar labiau atskleistų lubų piešinių unikalumą. Koridorių grindys išklotos nedidelėmis šviesiai pilkomis granito plytelėmis, o tam tikrose biuro patalpose esanti minkšta ir patvari kiliminė danga atkartoja lubų atspalvius. Kur tik buvo leidžiama, aukštose patalpose sumontuotos aidėjimą slopinančios akustinės plokštės. Apgalvotos net smulkiausios detalės, kaip aukštos grindjuostės ar pagal užsakymą pagamintos medinės ąžuolo atspalvio durų rankenos. Sumontavus pakeliamas grindis, paslėpti kabeliai bei vamzdžiai ir sukurta tvarkinga darbo aplinka.
„Įrengiant seną pastatą, visada tenka tikslinti brėžinius. Ypač nelengva prie esamų patalpų pritaikyti ŠVOK sistemas ir išlaikyti estetinį vaizdą. Šiame pastate dalies inžinerinių tinklų tiesiog nebuvo įmanoma paslėpti, todėl jie atvirai kaba palubėje, spalva pritaikyti prie interjero“, – pasakoja apie estetikos iššūkius I. Folk ir priduria, kad kuriant interjerą teko taikytis prie mažų netipinių langų, arkų, žavaus sienų kreivumo. Kiekvienas sunkumas ar užsakovų užduotis skatino kūrybingumą – problemas architektė stengėsi paversti privalumais.
Kiekviename biuro aukšte įrengtos ne tik darbo, bet ir poilsio bei pietų zonos, konferencijų kabinetai. Minkšti biurų baldai įsigyti iš skirtingų gamintojų atsižvelgiant į audinių praktiškumą (atsparumą vandeniui, dėmėms) ir tekstūras (dalis jų atkartoja tinko sienų šiurkštumą). Kai kurie kabinetai ir erdvės atskirti užuolaidomis, taip suteikiant daugiau privatumo.
Daug dėmesio biuruose skirta apšvietimui. Visus jo sprendinius pagal architektės viziją suprojektavo, pagamino ir įgyvendino įmonė „Gaudrė“ – viena pirmųjų Lietuvos įmonių, susitelkusių į šviesos bei apšvietimo sritį ir daugiau kaip 30 metų klientams teikianti tik profesionalius apšvietimo sprendimus.
„Projektuojant biuro interjerą, visada laimi funkcija“, – paaiškina baldų, patalpų ir apšvietimo planavimo principus architektė.
Pastato biurų erdvėse sąmoningai vengta juodos spalvos. Ji panaudota tik naujoje laiptinėje su liftu (senoji skirta evakuaciniams tikslams). Juodos spalvos laiptinės konstruktyvas ir baldų detalės pabrėžia naują pastato erą. Vis dėlto trečiajame biurų aukšte pro virtuvės langus matoma Šv. Kotrynos bažnyčia primena, kad pastatas yra unikalioje šimtmečius besiformavusioje miesto dalyje.
I. Folk teigimu, stengtasi panaudoti ir nebereikalingas senojo pastato konstrukcijas. Pavyzdžiui, iš pašalintų pastato palėpės medžio masyvo sijų pagaminti bendrųjų biurų erdvių suoliukai ir trečiojo aukšto koridorių dekoro elementai.
Prancūziška dvasia restorano erdvėse
Pastate yra ne tik biurai su kavine, bet ir restoranas, kavinukė, du barai, į kuriuos patenkama per vidinį kiemą. Restorano „Saint-Malo“ ir šampano baro „Žandarmerija Bar à Champagne“ interjerus kūrė architektūros studija „Ponama“.
„Užsakovai pageidavo šiaurės vakarų Prancūzijos įkvėptos erdvės, todėl pasiūlėme subtiliomis detalėmis sukurti Sen Malo (Saint-Malo) miesto bei jo apylinkių nuotaiką. Nesinorėjo nei šabloninės, nei snobiškos vietos, kuri atbaidytų žmones“, – apie vandenyno pakrantės interjero paieškas pasakoja viena iš projekto bendraautorių – architektė Taura Šerkšnaitė-Polikevičienė.
Šimtmečius skaičiuojančios patalpos interjero architektų komandai pasirodė itin tinkamos prancūziškai dvasiai sukurti: aukštos lubos, storos senamiesčio sienos, atidengtas senas mūras, išsaugotos senos medinės sijos, originali tapyba ant sienų. Tiesa, darbų pradžioje teko pakoreguoti patalpų planą ir sanitarinių mazgų bloką perkelti į rūsį.
Restorane suprojektuotas atviras vyno rūsys, matomas iš bendrųjų patalpų kiekvienam svečiui. Dalis restorano langų žvelgia į gatvę, kiti – į vidinį kiemą, pagal tai atskirta ir erdvių estetika. Vienoje restorano dalyje grindys – iš plačių ąžuolo parketlenčių, kitoje panaudotas natūralus travertinas, derantis su atidengtomis medinėmis lubų sijomis ir dailylenčių fragmentais.
„Išlikę seno pastato elementai – didžiulė pridėtinė vertė interjerui, jie iškart sukūrė reikiamą atmosferą, – sako T. Šerkšnaitė-Polikevičienė. – Jautriai vertinome paveldą, nesiekėme drastiškų kontrastų. Visos naujos apdailos medžiagos yra natūralios, tvarios, bėgant laikui jų charakteris tik ryškės.“
Interjere sumaniai panaudotas Prancūzijos baruose populiarus metalinių stalviršių leitmotyvas: suprojektuotos metalinės lentynos virš baro, austrių akvariumas ir darbo zona prie jo. Degustacijų, svečių priėmimo erdvių ir praustuvų baldai – iš natūralaus travertino akmens „Ocean Blue“. Pagal individualų užsakymą gaminti ir baldai iš ąžuolo masyvo. Minkštose sėdimosiose zonose, suformuotose langų nišose, panaudota natūrali oda.
Erdvėms sukurti keli kameriniai apšvietimo scenarijai. Vienoje restorano dalyje pasirinkti nedideli gamintojo „Terzani“ stikliniai šviestuvai, kurių metami šešėliai primena vandens lašus, kitoje dalyje – žvejo tinklą imituojantys sietynai „Moooi“.
Reikšmingu interjero akcentu, gerai matomu pro langus ir praeiviams, tapo garsaus lietuvių fotomenininko Antano Sutkaus fotografijos. Maestro patiko idėja jo serijos „Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Lietuvoje“ darbais papuošti restorano sienas.
Bendradarbiaujant su dekoratoriumi Mantu Petruškevičiumi, restoranui buvo rastos skulptūros, kurios asocijuojasi su unikaliais radiniais, iškeltais iš vandenyno dugno. Lyg sūraus vandens ir smėlio nugludinti dekoratyviniai elementai panaudoti ir prie restorano įėjimo sukurtoje instaliacijoje.
Naujajame priestate vidiniame pastato kieme studijos „Ponama“ komanda įrengė nedidelį dviejų aukštų šampano barą. Naktinio gyvenimo, prancūziško flirto nuotaika sukurta tamsių spalvų apdaila, kokybiškais baldų audiniais, gera akustika. Intymioje erdvėje suprojektuotas raudonai rusvas marmuro baras provokuoja pažintis ir atvirus pokalbius.
„Viso projekto metu labai džiugino užsakovų požiūris – jie pageidavo ne tik stiliaus, bet ir kokybiškų sprendinių, patvarių apdailos medžiagų, kurios užtikrintų restoranui ir barui galimybę kuo ilgiau kurti savo istoriją“, – sėkmingu bendradarbiavimu džiaugiasi T. Šerkšnaitė-Polikevičienė.
Jungikliai – kaip projekto kokybės ženklas
Ir biurų, ir restorano „Saint-Malo“ bei šampano baro „Žandarmerija Bar à Champagne“ erdvėse viskas apgalvota iki paskutinės detalės, todėl visiškai suprantama, kodėl buvo pasirinkti preciziška kokybe garsėjančios tarptautinės vokiečių bendrovės JUNG minimalistinio dizaino serijos LS 990 kištukiniai lizdai ir jungikliai. Galima rasti panašaus dizaino ir kitų gamintojų jungiklių bei kištukinių lizdų, tačiau būtent šio gamintojo produktai visada išlieka patikimi.
„Šie klasikinio stiliaus gaminiai nekrinta į akis, gražiai įsilieja į kiekvieną interjerą. Biurų erdvėms parinktas neutralus kreminis atspalvis padėjo išlaikyti tinkuotų sienų vientisumą“, – sako biurų interjero architektė I. Folk.
Itin aukštą JUNG LS 990 kokybę vertina ir viena iš restorano bei šampano baro erdvių kūrėjų architektė T. Šerkšnaitė-Polikevičienė. Šiose patalpose pasirinkti juodi jungikliai ir kištukiniai lizdai.
Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Bauhauzo dizaino mokyklos stilistikos įkvėptos serijos LS 990 jungikliai – visuotinai pripažinta klavišinių jungiklių klasika. Grakščios minimalistinės formos, aiškios konstrukcijos, jie iki šiol yra vienas populiariausių interjero architektų ir dizainerių, privačių būstų savininkų pasirinkimų. Su visais JUNG serijos LS dangteliais suderinami siauri serijos LS 990 rėmeliai labai funkcionalūs: jie gali būti nuo vienos iki penkių vietų ir ant sienos montuojami tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Dėl tokio universalumo LS 990 modeliai lengvai pritaikomi bet kokio stiliaus aplinkoje, jie tinka ir išmaniojo apšvietimo sprendiniams, todėl yra pasitelkiami sudėtingiausioms architektūrinėms ir techninėms idėjoms įgyvendinti.
Serija LS 990 nuolat atnaujinama pagal pasaulyje vyraujančias tendencijas. Tiesiog neaprėpiamų kūrybinių galimybių interjero dizaineriams ir architektams suteikia naujoji LS 990 pagrindu sukurta kolekcija „Les Couleurs® Le Corbusier®“, kurią sudaro net 63 tarpusavyje derančių garsiojo XX a. architekto Le Corbusiersudarytos paletės spalvų gaminiai. O štai siekiant prisidėti prie klimato kaitos lėtinimo vietoj termoplastopradėta naudoti kur kas tvaresnė medžiaga duroplastas, kurio gamybos metu išskiriama mažiau CO2 ir suvartojama mažiau vandens. Eksploatavimo pabaigoje duroplastą galima perdirbti ir vėl panaudoti, utilizuojamas jis neišskiria toksinių medžiagų, o irdamas nevirsta mikroplastiku.
Tekstilė, kurianti stilių ir nuotaiką
Kuriant interjerą svarbu ne tik priimti tinkamus architektūrinius sprendimus, bet ir skoningai parinkti dekoro elementus. Tekstilė – tarsi interjero drabužis, ji padeda sukurti norimą atmosferą ir netgi gali tapti interjero ašimi.
Tiek pagrindinėse Prancūzijos virtuvės ambasada tituluojamo prancūzų restorano „Saint-Malo“ erdvėse, tiek vidiniame pastato kiemelyje esančiame bare „Žandarmerija Bar à Champagne“ lankytojų žvilgsnius sulaiko tekstilės dizaino įmonės „Teodora tekstilė“ užuolaidos ir pagalvėlės. Restorane jaukumo ir privatumo įspūdį subtilia prancūziška elegancija kuria langus bei praėjimo arkas dengiančios natūralių spalvų grubaus audinio užuolaidos. Baro nuotaiką sustiprina tobulai spalvinę interjero gamą papildančios dryžuoto audinio užuolaidos, minkštos ir jaukios „Teodora tekstilės“ pagalvėlės.
„Visada stengiamės atitikti kliento lūkesčius, todėl pirmiausia išklausome jo viziją, patariame, pritaikome tai, kas jo interjerui dera ir yra praktiška. Mūsų sprendimai padeda sukurti norimą nuotaiką net be brangaus remonto“, – teigia „Teodora tekstilės“ įkūrėja ir direktorė Teodora Damuliauskė.
Daugiau kaip 20 metų Lietuvoje ir užsienyje tiek komercinius, tiek privačius interjerus puošianti „Teodora tekstilė“ gali įgyvendinti ambicingiausius užsakymus – per darbo patirtį išugdyti gebėjimai ir nuolat atnaujinamas profesionalumas leidžia nevaržomai improvizuoti, kol sukuriamas darnus interjero tekstilės dekoro elementų dizainas.
„Mes nuolat stebime naujoves, žinome, kokia tekstilė žengia raudonuoju mados kilimu. Pavyzdžiui, šiandien pluoštas gali būti ir sintetinis, tačiau audinio tekstūra turi sudaryti natūralaus audinio įvaizdį, paklausiausios natūralios, šiltos palvos“, – sako T. Damuliauskė ir pabrėžia, kad jos vadovaujama įmonė, įgyvendindama užsakymus, glaudžiai bendradarbiauja su architektais ir dizaineriais, todėl rezultatas visada būna vertas dėmesio ir komplimentų.
OBJEKTAS: administracinio pastato renovacija, Vilniaus g. 37, Vilnius
PLĖTOTOJAS: „INVL Baltic Real Estate“
GENERALINIS RANGOVAS: UAB „Sivysta“
OBJEKTO ARCHITEKTAI: Studija „Senojo miesto architektai“ – projekto vadovė Diana Sabaliauskienė, projekto architektas Gytis Jankauskas, projekto konstruktorius Aleksas Rymas, tvarkybos paveldosaugos specialistė Sara Lucinskienė, želdynų dalies vadovas Povilas Marozas; MB STUDIO SPACE/TIME (sklypo plano dalis); UAB Senamiesčio projektai (statinio konstrukcijų dalis)
INTERJERO ARCHITEKTAI: „If studio“ – Ieva Folk (biuro patalpos 2–3 aukštuose); architektūros studija „Ponama“ – architektai Vidmantas Kančiauskas, Taura Šerkšnaitė-Polikevičienė („Saint-Malo“, „Žandarmerija Bar à Champagne“)
Sumani inžinerija, Sivysta, Gaudrė, JUNG, Teodora tekstilė.
