Kovo 28 dieną naująją Lietuvos ambasadą Romoje atidarė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lankytojai pro atvertas duris pateko į istorinių „Blumenstihl“ rūmų patalpas, kurių išraiškingas interjeras pabrėžia Lietuvos progresyvumą ir veržlumą. Tai ir kruopščiai atrestauruotas kultūros paveldo objektas yra puikus pavyzdys, kaip modernios detalės ne užgožia istorinių vertybių, o atvirkščiai – abu stiliai pabrėžia vienas kito privalumus.
Šiuolaikiškos valstybės „vizitinė kortelė“
Beveik trijų dešimtmečių restitucijos istorijoje tašką padėti pavyko septintajam Lietuvos ambasadoriui Romoje – Ričardui Šlepavičiui. „Blumenstihl“ rūmus Italijos vyriausybė suteikė kaip kompensaciją už prarastą prieškario atstovybę „Villa Lituania“.
R.Šlepavičius sako, kad verčiame dar vieną sovietinės okupacijos pasekmių likvidavimo puslapį. Todėl kovo 28 diena turi gilesnę ir platesnę prasmę. „Kalbame apie architekto Luca Carimini suprojektuotuose ir 1880 – 1890 m. pastatytuose rūmuose esantį vieną aukštą, kurio bendras plotas yra 639,1 kv. m. Neorenesanso stiliaus, pirmojo jų savininko Bernardo Blumenstihlo vardu pavadinti rūmai įtraukti į Italijos kultūros paveldo objektų sąrašą. Jie turi ir istorinę, ir architektūrinę vertę. Kaip pavyzdžiui, rūmuose buvo sumontuotas pirmasis Romoje liftas, kuris veikia iki šiol“, – pasakoja dar persikraustymo nuotaikomis gyvenantis ambasadorius.
Beveik 9 mln. eurų vertės patalpos Lietuvai 2013 metais perleistos 99 metams neatlygintinai naudotis su galimybe šį laikotarpį pratęsti. Per du metus projektavimo darbus atliko „Workshop of Open Architecture“ architektai Saulius Gečas, Gabriele Chiaretti ir Vaiva Rinkūnaitė. Vilnietė architektė Nijolė Norkūnienė parengė baldų, jų išdėstymo, dalies apšvietimo, kitų puošybos elementų projektą. Praėjusių metų pradžioje prasidėjusi pastato rekonstrukcija šiais metais baigta.
„Blumensthil“ rūmai buvo pastatyti Romoje 19 a. pabaigoje, Tibro upės pakrantėje, vos už kelių žingsnių nuo svarbiausių Romos muziejų ir istorinių aikščių. Pagal 1990 m. Italų Kultūros Ministerijos išleistą reglamentą šie rūmai dėl savo reikšmės pateko į Romos saugomų kultūros paminklų sąrašą. Architektas Gabriele Chiaretti pasakoja, kad imtis Romoje esančio kultūros paminklo restauracijos buvo gana didelis iššūkis: vienu metu reikėjo stengtis patenkinti kliento poreikius ir tuo pačiu paklusti griežtoms taisyklėms.
„Šiame projekte buvo ypač svarbu išsaugoti patalpose esančias kultūros paveldo vertybes, sukurti projektą, kuriame modernūs architektūros sprendimai neužgožtų esamo pastato identiteto. Nuo pat pradžių stengėmės kuo mažiau keisti pastato struktūrą. Projektuojant buvo numatyta visose projekto patalpose nugriauti tik penkias vidines sienas, nepaisant to, pavyko sėkmingai sukurti tris pagrindines funkcines erdves. Kiekviena zona yra fiziškai atskirta, dėl skirtingų patalpų paskirties ir saugumo reikalavimų“, – pasakoja Gabriele Chiaretti.
Architektų komanda pasakoja, kad kai pirmą kartą įžengė į patalpas, jos buvo labai prastos būklės. Todėl architektų tikslas buvo sugrąžinti pastatui jo buvusią didybę, išsaugant sienų ir lubų tapybą. Sieninėje ir lubų tapyboje vaizduojami gamtos elementai, vazos su gėlėmis, augalai, realūs ir mitiniai gyvūnai, kai kuriose patalpose lubų centre – angelų vaizdiniai ir nimfos. O štai lodžijoje, kuri išsiskiria savo dideliais arkiniais langais, sienos padengtos raudonų užuolaidų ir marmuro imitacijos tapyba. Ši erdvė yra išties unikali. Dėl to architektai ją pavertė ambasadoriaus svečių pasitikimo vieta.
„Restauravome visą tapybą; nuvalėme neturinčius istorinės vertės sluoksnius, nešvarumus. Vietose, kuriose tapyba nebuvo išlikusi, atkūrėme originalų piešinį pagal fragmentus, naujai atkurta dalį atskyrėme nuo originalių, naudodami neutralias spalvas ir abstrakčius piešinių kontūrus. Tokiu būdu pavyko atkurti bendrą piešinio vaizdą“, – sako pašnekovas.
Dauguma ketvirto aukšto sienų buvo padengtos gipso kartono plokštėmis. Ertmė, suformuota tarp esamos sienos ir gipso kartono, panaudota inžinerinių tinklų įrengimui. Viršutinėje gipso kartono sienelės dalyje integruoti LED šviestuvai lyg įrėmino esamą tapybą ant lubų. Rezultatas – įžengus į patalpas natūraliai norisi pakelti galvą ir grožėtis.
Subtilu ir elegantiška
Buvo siekta sukurti tris pagrindines erdves: viešąją, skirtą įvairiems renginiams, ambasados darbuotojų biurą ir konsulinių paslaugų patalpas, kuriose būtų priimami lankytojai. Tai pavyko padaryti atkūrus anksčiau čia buvusį antrąjį įėjimą.
„Anksčiau čia buvo du apartamentai. Atkūrus įėjimą į antruosius apartamentus atskyrėme patalpas pagal funkcijas. Priėmimo sieną padengėme Romos marmuru – travertinu. Jį senovės romėnai naudojo šventyklų ir Koliziejaus statybai, taip sukūrėme natūralaus akmens sieną su išgraviruotu užrašu „Lietuvos Respublikos Ambasada“, pakėlę akis į viršų galime grožėtis pirmaisiais lubų piešiniais. Toliau patenkame į lodžiją, o iš jos – į daugiafunkcinę erdvę, modernaus interjero patalpą. Šią erdvę sukūrėme sujungę tris kambarius, ji skirta svečių priėmimui, parodoms, konferencijoms“, – teigia architektas ir priduria, kad siekta sukurti Lietuvos ir Italijos šalių kultūrą, istoriją ir veržlumą atspindinčias erdves. Ši jungtis vyksta ir per panaudotas medžiagas – akmenį, medį – ir per spalvas – elegantiškas bei subtilias. Taip pat jungtimi tapo ir minimalaus dizaino baldai.
„Siekėme sukurti Lietuvai patalpas, kuriose deramai reprezentuotų valstybę: jos istoriją ir ateities viziją“, – sako Gabriele Chiaretti.
Kontrasto principas
Gabriele Chiaretti antrina ir Nijolė Norkūnienė. „Stengėmės, kad ambasada būtų moderni, erdvi, šviesi, neperkrauta, kad joje derėtų itališkas kultūros paveldas su šiaurietiška erdvės koncepcija. Ambasadoms skirtos patalpos išskirtinės tuo, kad savo įvaizdžiu turi reprezentuoti šalį. Tai lyg valstybės vizitinė kortelė. Norėjome, kad pati ambasada bylotų: Lietuva yra jauna, veržli, moderni valstybė. Man atrodo, kad šią koncepciją pavyko įgyvendinti. Tai aš laikyčiau svarbiausiu moderniojo lietuviškumo elementu“, – pasakoja N. Norkūnienė.
Architektė teigia, kad pastato tvarkyba turėjo remtis Italijos monumentalių kultūros paveldo pastatų įstatyme numatytomis taisyklėmis. Autentiška tapyba papuošti paviršiai privalėjo būti atrestauruoti pagal Romos kultūros paminklų apsaugos departamento reikalavimus.
„Objektas išskirtinis, nes jame restauracijos darbus galėjo atlikti tik specialius sertifikatus turintys specialistai. Statybos darbus taip pat atliko įmonė, turinti ne tik standartinius sertifikatus, tačiau ir papildomus, kurie suteikia teisę dirbti Romos senamiestyje“, – prisimena N. Norkūnienė.
Išsaugoti kultūros paveldo elementai labai organiškai įjungti į interjerą. Architektė pastebi, kad visa, kas nauja buvo suprojektuota neimituojant senovės. Nauji modernūs interjero elementai sukūrė kontrastą, kuris pabrėžė istorinių detalių autentiškumą ir grožį.
Ambasadoje vyrauja šviesios spalvos. Priežastis, lėmusi tokį pasirinkimą – noras neužgožti sienų ir lubų tapybos, išryškinti autentiškų spalvų grožį. Be to darbo patalpos nėra didelės, tad tamsesnė spalva optiškai jas sumažintų. Langų ir durų spalva liko autentiška – balta. N. Norkūnienė pasakoja, kad darbo kambariuose visi stalai reguliuojamo aukščio, darbo kėdės ergonomiškos. Baldai – lengvų konstrukcijų, patvarių medžiagų. Juk turės tarnauti dar ilgus metus.
Ateitis neišeina iš mados
Sienos ir lubos buvo gausiai puoštos tapybos darbais. Tai padiktavo apstatymo koncepciją. „Baldai, šviestuvai neturi dominuoti ar konkuruoti savo spalvomis ir formomis su esamu sienų ir lubų papuošimu, patalpų išraiška“, – šypsosi architektė ir priduria, kad baldai – modernūs, šiuolaikinių formų ir medžiagų natūraliai įsiliejo į jau sukurtą kontekstą.
Pašnekovei antrina baldus gaminusios bendrovės atstovė Jurgita Neverdauskaitė. „Baldų konstrukcija ir lengvumas neužgožia istorinio paveldo, išryškina erdvių architektūrą ir freskas. Todėl vyrauja monochrominės spalvos“, – sako Jurgita Neverdauskaitė ir priduria, kad baldai buvo suprojektuoti ir specialiai pagaminti Lietuvos ambasadai Italijoje. Paklausta apie modernių baldų pasirinkimo ilgaamžiškumą, juk šiandien modernu, o rytoj išėję iš mados ir jau bėgame paskui kažką šiuolaikiškesnio, pašnekovė pastebi, kad buvo pasirinktas kilnojamo aukščio stalų sprendimas, kuris yra „mūsų ateitis, o ateitis neišeina iš mados“.
Naujose patalpose esama istorinių baldų iš „Villa Lituania“, sienas puošia garsių Lietuvos dailininkų kūriniai.
„Dauguma ambasados įsigytų baldų yra lietuviški. Taip pat turime keletą autentiškų prieškarinės ambasados „Villa Lituania“ baldų, kurie gražiai papuošia ambasadą ir puikiai dera prie modernaus interjero. Ir svarbiausia – jie byloja istorinį mūsų valstybės ir jos diplomatinės atstovybės Romoje tęstinumą“, – džiaugiasi architektų sprendimu ambasadorius Ričardas Šlepavičius.
Studijos „Workshop of Open Architecture“ nuotr.
