„Mūsų studijoje svarbiausia – užuot išlaikius konkretų architektūros stilių, ugdyti komandinio darbo, diskusijų ir bendrų vertybių kultūrą, orientuotą į žmogų bei vietą“, – apie garsaus britų architekto Richardo Rogerso, architektūros studijos „Richard Rogers Partnership“ įkūrėjo ir Pritzkerio premijos laureato, įdiegtus bei kolegų tęsiamus darbo principus žurnalui STRUCTUM pasakoja architektas Jackas Evansas-Newtonas, RSHP asocijuotasis direktorius, Lietuvoje žinomas pirmiausia kaip pagrindinis Vilniuje iškilusio modernaus verslo centro „Sąvaržėlė“ projekto architektas.
Studija „Richard Rogers Partnership“, vėliau tapusi RSHP, išsirutuliojo iš bendro britų architekto R. Rogerso ir italų architekto Renzo Piano projekto – 1977-aisiais atidaryto Georges’o Pompidou centro Paryžiuje. Iš Prancūzijos sostinės grįžęs į Londoną, R. Rogersas kartu su trimis partneriais – Johnu Youngu, Marco Goldschmiedu ir Mike’u Daviesu – įkūrė studiją „Richard Rogers Partnership“.
„Pirmąją darbo dieną „Richard Rogers Partnership“ stebėjau R. Rogerso diskusiją su architektais Grahamu Stirku, Ivanu Harbouru ir kitais kolegomis apie projektą. Visi drąsiai reiškė skirtingas nuomones. Iškart supratau, kad šios studijos veikla nėra sutelkta į vieną asmenį – ji grindžiama bendrų principų ir idėjų puoselėjimu. Praėjus dvidešimt penkeriems metams, jaučiu pareigą išsaugoti šį palikimą ir perduoti jį kitai kartai“, – pasakoja J. Evansas-Newtonas.
Pasak architekto, per pastaruosius 30 metų G. Stirkas ir I. Harbouras tapo daugelio svarbių studijos projektų lyderiais, todėl siekiant atspindėti jų indėlį 2008 m. studijos pavadinimas buvo pakeistas į „Rogers Stirk Harbour + Partners“.
Kai 2020 m. R. Rogersas pasitraukė iš aktyvios veiklos, studija oficialiai buvo pervadinta į RSHP. Šis žingsnis simbolizavo perėjimą į naują veiklos erą, kartu išlaikant įkūrėjo architektūrinį palikimą.
„Svarbus vaidmuo teko ir architektui Laurie Abbottui. Jis niekada nebuvo direktoriumi, tačiau buvo vienas pagrindinių projektuotojų. Kartą jo paklausiau: „Ką projektavai dirbdamas prie Pompidou centro?“, o jis atsakė: „Nieko ypatingo – tik konstrukcijas ir inžinerines sistemas. Jei jas atimtum, nelabai kas ir liktų“, – dalijasi prisiminimais apie legendinius kolegas J. Evansas-Newtonas.
Pagrindinė įvairaus pobūdžio bei masto projektus rengiančios RSHP būstinė yra Londone, taip pat veikia biurai Paryžiuje, Šanchajuje, Sidnėjuje ir Niujorke. J. Evanso-Newtono teigimu, RSHP darbuotojai išsiskiria specifinėmis kompetencijomis, tačiau iš esmės studija savo veiklos neskirsto pagal griežtas profesines disciplinas.
„Studijos kūryboje susipina keturios tarpusavyje susijusios temos: žmonės, vieta, miestas ir kontekstas. Šie principai formavosi per visą studijos gyvavimo laikotarpį ir tebėra svarbūs mūsų veiklai šiandien“, – pabrėžia J. Evansas-Newtonas.
Kitoks požiūris į miestus
Didelė dalis RSHP veiklos ir ypač filosofinių nuostatų, anot J. Evanso-Newtono, susiformavo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Devintajame dešimtmetyje Londonas išgyveno nuosmukį. Tai buvo postindustrinis miestas, uždarius gamyklas, žmonės iš jo kraustėsi gyventi į priemiestį. Reikėjo kaip nors sugrąžinti žmones į miestą, ir tai R. Rogersui tapo galimybe populiarinti savo kompaktiško miesto idėjas.
Architektas straipsniuose urbanistikos temomis visada pabrėždavo, kad miestas turi būti kuriamas atsižvelgiant į pėsčiomis įveikiamus atstumus. 1997–1999 m. vadovaudamas tuometės Tony Blairo vyriausybės įkurtai „Miestų darbo grupei“, jis parengė esminiu lūžio tašku tapusį strateginį dokumentą, kuris pakeitė valstybės požiūrį: užuot leidus miestams plėstis į aplinkines teritorijas, buvo nuspręsta atstatyti ir tankinti jų centrus, kad jie taptų vietomis, kuriose žmonės nori gyventi.
Svarbiausia – žmogus
RSHP kuriamai architektūrai būdinga lengva ir išraiškinga struktūra. Studijos filosofijos prioritetai – žmogus ir jo socialiniai poreikiai. RSHP komanda visame pasaulyje garsėja aukštųjų technologijų estetika, atviromis metalo konstrukcijomis bei ryškiomis spalvomis, ir visus šiuos elementus sieja vienas tikslas: pagerinti žmonių gyvenimo kokybę ir suteikti jiems laisvę valdyti erdvę.
R. Rogersas architektūrą vadino pastatų įrėminta viešąja erdve, jo idėjas tęsiančiai RSHP studijai taip pat svarbu, kaip pastatas prisideda prie miesto gyvybingumo. Architektai siekia kurti erdves, kurios vienytų žmones, skatintų kaimynystę ir bendravimą.
Žmonių poreikiai laikui bėgant keičiasi, todėl pastatai turi evoliucionuoti kartu su jais. Būtent RSHP išpopuliarino principą visas inžinerines sistemas (liftus, eskalatorius, ŠVOK įrangą) iškelti į pastato išorę. Tokiu būdu sukuriamos atviros ir lanksčios vidaus erdvės be jokių vidinių įrenginių ir vamzdynų – vadinamasis inside-out (išvirkščiasis) architektūros stilius.
Architektai vengia monolitinės, slegiančios architektūros ir vadovaujasi principu, kad pastatas turi būti aiškus: žmogus, žiūrėdamas į pastatą, turi lengvai suprasti, kur yra įėjimas, kur juda liftai, kaip išdėstytos funkcinės zonos. Konstrukcinių elementų, spalvų ir medžiagų humanizavimas padeda žmonėms lengviau susitapatinti su aplinka ir jaustis saugiai.
Ilgalaikė darna su aplinka
Projektuodami RSHP architektai ieško modernių sprendimų ir tuo pat metu visada siekia maksimalaus tvarumo, kad ir kaip būtų sudėtinga dideliuose komerciniuose objektuose užtikrinti nulinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.
„Mums keliami skirtingi tvarumo tikslai, turime atitikti įvairius reglamentus, viešųjų pirkimų strategijas ir klientų lūkesčius. Todėl mūsų požiūris yra lankstus – projektavimo siūlymus pritaikome prie vietos klimato, medžiagų, reglamentų ir konkretaus projekto reikalavimų. Pavyzdžiui, projektuodama „Sąvaržėlę“, mūsų komanda įvertino skirtingus konstrukcinius bei medžiagų variantus, atsižvelgė į medžiagų prieinamumą, viešuosius pirkimus, kitus reikalavimus ir gamybos metu galimo išskirti CO₂ kiekį.
Galutiniu sprendimu suderinome šiuos aspektus, išlaikydami konstrukcinio karkaso lankstumą, – atkreipia dėmesį architektas į pirmąjį RSHP darbą Baltijos šalyse – šių metų viduryje mūsų sostinės Konstitucijos prospekte duris atvėrusį verslo centrą „Sąvaržėlė“ – ir, pridūręs, kad Vilnius – puikus R. Rogerso propaguoto kompaktiško miesto pavyzdys, tęsia: – Tikimės, kad ir „Sąvaržėlė“ taps puikiu tvarumo pavyzdžiu. Po dvidešimt ar trisdešimt metų, kai darbo pobūdis pasikeis, pastatą bus galima modifikuoti pagal naujus poreikius.“
Pasak architekto, R. Rogersas visada laikėsi nuostatos, kad pastatai turi keistis. „Jis net prieštaravo, kad jo projektuotas verslo centras „Lloyd’s of London“ būtų įtrauktas į paveldo sąrašus, nes paveldo statusas apriboja pastato galimybę keistis. O jis buvo kurtas kaip lankstus, nuolat besivystantis organizmas“, – pasakoja J. Evansas-Newtonas.
Architekto teigimu, RSHP nuo pat įkūrimo siekia projektuoti ilgaamžius ir lengvai pritaikomus pastatus, kurių grindų padėtis, konstrukciniai karkasai ir fasadai galėtų būti keičiami per visą gyvavimo laikotarpį.
Šiuo metu Londone yra nemažai pastatų, pagal RSHP projektus pastatytų praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, todėl ateina laikas atnaujinti jų fasadus bei inžinerines sistemas. „Rengdami kelių prieš dvidešimt penkerius ar trisdešimt metų mūsų įmonės suprojektuotų pastatų renovacijos projektus, galėjome įvertinti, kad originalūs projektavimo principai sėkmingai atlaikė laiko išbandymus“, – teigia J. Evansas-Newtonas.
Žvelgiant į RSHP darbus, akivaizdu – jie puikiai atspindi studijos įkūrėjo R. Rogerso idėjas: tai nėra praeities paminklai – šie pastatai įkūnija savo laikmetį, technologijas ir žmonių poreikius.
„Metro Tunnel“: naujas miesto susisiekimo standartas
Didžiausiai per pastaruosius 40 metų Viktorijos valstijos (Australija) geležinkelių tinklo pertvarkai įgyvendinti architektūros studija RSHP suvienijo jėgas su kolegomis iš „Hassell“ ir „WW + P Architects“.
Trys architektų komandos drauge suprojektavo milžiniškus Melburno infrastruktūros pokyčius – devynių kilometrų ilgio dviejų gijų požeminį tunelį ir penkias visiškai naujas metro stotis: „Arden“, „Parkville“, „State Library“, „Town Hall“ ir „Anzac“. RSHP vyresniojo dizaino partnerio I. Harbouro vadovaujama komanda rėmėsi pažangia atviro metro koncepcija. Jos tikslas buvo visiškai panaikinti tamsias, uždaras požemines erdves ir sklandžiai integruoti naujuosius objektus į esamą miesto audinį bei istorinį kontekstą.
Architektai sutelkė dėmesį į tris pagrindinius principus: maksimalų dienos šviesos nukreipimą giliai po žeme, unikalaus aplinkinio rajono charakterio atspindėjimą pačiose stotyse ir virš žemės esančių viešųjų erdvių – parkų, pėsčiųjų alėjų bei dviračių takų – transformaciją.
Šis ambicingas projektas buvo baigtas anksčiau, nei planuota, – geležinkelio tinklas oficialiai atidarytas 2025 m. pabaigoje. Jis sulaukė didžiulio atgarsio tarptautinėje architektų bendruomenėje dėl savo funkcionalumo, estetinės darnos ir gebėjimo transformuoti Melburno viešąjį transportą, nes pirmą kartą buvo sujungti miesto tramvajų ir geležinkelių tinklai.
„Metro Tunnel“ stotys tapo naujais miesto orientyrais, jų interjerai bei antžeminiai pastatai idealiai dera su aplinkinėmis erdvėmis. Kiekvienoje iš penkių naujų stočių įgyvendinti unikalūs RSHP ir partnerių sukurti architektūriniai bei inžineriniai sprendimai, pritaikyti prie konkrečios vietos specifikos.
Pavyzdžiui, „Anzac“ stotis „St Kilda“ gatvės viduryje suprojektuota kaip paviljonas parke. Žemiau esančią erdvę dengia įspūdingas 84 metrų ilgio elipsės formos medinis stogas su 12 stoglangių, įleidžiančių dienos šviesą į naujas požemines perėjas bei traukinių platformas. Šis stogas taip pat atstoja priedangą keleiviams, persėdantiems į tramvajus. Beje, „Anzac“ stotis – pirmasis Melburno transporto mazgas, užtikrinantis tiesioginį persėdimą iš požeminio metro į antžeminį tramvajų.
„Arden“ stotyje išraiškingomis masyviomis plytų arkomis bei monumentaliomis atviromis betono konstrukcijomis interjere įamžintas pramoninis Šiaurės Melburno paveldas. O štai po sveikatos ir švietimo įstaigų rajonu įrengta „Parkville“ stotis išsiskiria ramių šviesių spalvų apdaila ir milžinišku 50 metrų ilgio stikliniu stoglangiu Gratano gatvėje.
Didelis gylis ir intensyvus miesto centro eismas ties „State Library“ bei „Town Hall“ stotimis kėlė didžiulių iššūkių, tačiau čia projektuotojų komanda sukūrė milžiniškas ir didingas kaip katedra požemines erdves. Šiam architektūriniam sumanymui įgyvendinti pritaikyta trijų persidengiančių požeminių skliautų sistema. Tokiu būdu giliai po žeme sukurtos net 18 metrų pločio platformos ir aukštos skliautinės lubos, o pačios stotys tiesioginėmis požeminėmis pėsčiųjų perėjomis sujungtos su esamais transporto mazgais bei aktyviausiomis miesto aikštėmis.
RSHP stotyse sukūrė ir vizualinę navigaciją spalvomis – intuityviai orientuotis erdvėje padeda specialios lubų plokštės: rožinė spalva lubose veda išėjimų link, o balta – į traukinių peronus. Be to, tai yra pirmasis per Melburno istoriją projektas, kur platformose per visą aukštį įrengtos stiklinės apsauginės durys. Jos atsiveria tik atvykus traukiniui, o tai gerokai padidina keleivių saugumą ir pagerina požeminių erdvių oro kondicionavimą.
Rives Defense: metropolio proskyna
Tarptautinį didelės apimties tvaraus urbanistinės transformacijos projekto Paryžiaus verslo kvartale „La Défense“ architektūrinį konkursą RSHP laimėjo kartu su kraštovaizdžio architektais „Altitude 35“ ir aplinkosaugos ekspertais „Atelier Franck Boutté“.
Maždaug aštuonių hektarų ploto teritorijoje tiesiai priešais Senos upę anksčiau buvo planuojama statyti prieštaringai vertinamus dangoraižius dvynius „Hermitage Plaza“, tačiau vėliau pasirinkta kita šio rajono plėtros kryptis – sukurti atvirą didmiesčio erdvę. „Paris La Défense“ generalinio direktoriaus ir projekto iniciatoriaus Pierre’o-Yves’o Guice’o teigimu, prancūzų ir britų komandos, vadovaujamos RSHP, pasirinktos dėl jų kompetencijos ir drąsios vizijos.
Architektai tankiai užstatytą betoninę verslo rajono aplinką transformuoja į žmogui artimesnio mastelio gyvybingą ir gamtai atvirą mišrios paskirties kvartalą.
Dominuojantis architektūrinių elementas – apželdinti kaskadiniai pastatų tūriai, pamažu žemėjantys upės krantinės link. Taip išvengiama aklinos sienos įspūdžio ir atveriami nauji pėsčiųjų maršrutai iš kvartalo gilumos prie vandens. Ekologiniu požiūriu tai yra mažo anglies dvideginio pėdsako projektas.
Užuot visiškai išvalius teritoriją, numatyta maksimaliai išsaugoti, renovuoti ir pritaikyti esamus požeminius bei antžeminius pamatus, o naujoms konstrukcijoms naudoti tvarias hibridines medžiagas, pavyzdžiui, konstrukcinę medieną.
Visi pastatų stogai ir terasos bus gausiai apželdinti vietos augalija. Ji natūraliai surinks lietaus vandenį ir suformuos žaliąjį koridorių pėstiesiems. Siekiant sužmoginti tradiciškai tik biurams skirtą rajoną, projekte numatyta gyvenamųjų erdvių, viešbučių, bendradarbystės zonų bei prekybos vietų. Lengvųjų automobilių srautas ir logistika bus visiškai nukreipti į požeminį pastatų lygmenį, o antžeminė erdvė atiduota pėstiesiems ir bendruomenės veiklai.
Stepheno Barretto, RSHP direktoriaus, vyriausiojo architekto ir urbanisto, teigimu, „Rives-Défense“ turi iš naujo atrasti pirminį ryšį su Sena: upė nebėra riba, ji tampa gyvybingu rajono pagrindu, galinčiu atkurti stiprų, didmiesčiui atvirą identitetą. Bendradarbiaujant su visomis teritorija suinteresuotomis šalimis ir laikantis ambicingo bendro darbo proceso, orientuojamasi į bendrą ir ilgalaikę viziją.
Šiuo metu „Rives-Défense“ projektas yra ankstyvojoje planavimo ir projektavimo stadijoje. Architektai ir inžinieriai rengia tikslius techninius pastatų bei viešųjų erdvių sprendinius, atlieka esamų pamatų ir požeminių struktūrų ekspertizę.
Regent’s View Bethnal Green: industrinio paveldo regeneracija
Žymusis gyvenamasis kompleksas „Regent’s View“, dar žinomas kaip „Marian Place“ arba „Broadway East“, yra Rytų Londone, Betnal Grino (Bethnal Green) rajone, tiesiai ant istorinio Regento kanalo kranto.
Vienu iš šio objekto projekto vadovų dirba ir RSHP asocijuotasis partneris architektas J. Evansas-Newtonas. Pasak jo, plėtotojai pageidavo, kad gyvenamieji namai Viktorijos laikų dujų saugyklų teritorijoje būtų projektuojami puoselėjant XIX a. pramoninių konstrukcijų palikimą.
„Tai unikalus iššūkis, nes dujų saugyklų karkasai iš pažiūros nėra itin tinkami gyvenamųjų namų architektūrai. Be to, sklypas dešimtmečius buvo atkirstas nuo aplinkos. Tai būdinga pramoninėms zonoms, kuriose gatvių tinklas ir urbanistinė aplinka yra suprastėję“, – pasakoja architektas.
Dvi dujų saugyklos buvo restauruotos ir integruotos į modernią architektūrą kaip išoriniai pastatų rėmai. Plėtojamame rajone statomi penki cilindro formos pastatai, kuriuose suprojektuoti 555 privatūs būstai. Įgyvendinus „Regent’s View“ projektą, po daugiau kaip 150 metų visuomenei bus atverta iki šiol neprieinama Regento kanalo pakrantės atkarpa.
Čia bus įrengta apie 0,71 hektaro viešųjų erdvių, parkų, pėsčiųjų takų bei vaikų žaidimo aikštelių. Pirmieji gyvenamųjų pastatų aukštai bus skirti kavinėms, parduotuvėms ir kūrybinėms erdvėms. Aukščiausiame komplekso daugiabutyje gyventojams bus siūlomi išskirtiniai patogumai: konsjeržo paslaugos, kino salė, sveikatingumo ir sporto centras, o ant stogo įrengtas baras, iš kurio atsivers Londono centro vaizdai.
Dėl unikalios istorijos ir modernios architektūros sinergijos projektas jau sulaukė tarptautinio pripažinimo: 2024 m. Pasaulio architektūros festivalyje (World Architecture Festival, WAF) jis pripažintas geriausiuoju ateities gyvenamuoju projektu.
Kasablankos oro uosto terminalas: tarpkontinentiniai oro vartai
Naujasis Kasablankos Mohammedo V tarptautinio oro uosto terminalas Maroke (Šiaurės Afrika) – tai beveik 600 tūkst. kv. m ploto infrastruktūra, oro uosto pralaidumą padidinanti iki 20–35 mln. keleivių per metus. Projektą siekiama baigti iki 2029 m., kad šalis būtų pasirengusi priimti Pasaulio futbolo čempionato dalyvius ir svečius.
Komplekso įgyvendinimą koordinuoja tarptautinės kūrybinės pajėgos: studija RSHP, jų projektavimo partneriai „ALA Concept“, Prancūzijos inžinerijos milžinė „Egis“ ir Maroko statybos bendrovės SGTM bei TGCC. Prie projekto dirba gausi RSHP specialistų komanda, jos architektūrinę viziją formuoja RSHP vyresnysis partneris ir projekto direktorius I. Harbouras.
Kasdieniam projektavimo procesui bei architektūriniam įgyvendinimui vadovauja J. Evansas-Newtonas. Projektuotojų komandos sukurti architektūriniai sprendimai meistriškai sujungia moderniausią inžineriją ir gilias Maroko kultūros tradicijas.
Terminalo pastatui pasirinkta simetriškos H forma suteikia galimybę optimizuoti keleivių srautus ir užtikrina patogų lėktuvų privažiavimą prie 54 vartų. Ryškiausias pastato išorės akcentas – stogas, surenkamas iš gamykloje paruoštų konstrukcijų. „Stogas skulptūriškas, tačiau iš tiesų jį sudaro daugybė standartinių sekcijų, kurios kartojasi visame pastate“, – atskleidžia J. Evansas-Newtonas. Terminalo viduje banguojančios stogo linijos kelia tiesiogines asociacijas su Atlanto vandenyno bangomis.
Siekdami suvaldyti milžiniškos apimties statybas, RSHP architektai pasitelkė modulinę sistemą, pagal kurią terminalo funkcinės zonos išdėstytos per tris pagrindinius aukštus – taip išlaikomas žmogui priimtinas, jaukus mastelis. Terminalo lubų smėlio spalvos šešiakampiai motyvai su stoglangiais primena tradicinių Maroko pietinių regionų meistriškumą ir tradicinę degto molio plytelių mozaiką.
„R. Rogersas mėgdavo sakyti, kad skrendant visada norisi sėdėti prie lango toje lėktuvo pusėje, iš kurios leidžiantis matomas oro uostas. Laimė, naujajame oro uoste tokio pasirinkimo nereikės, nes sukurtas oazės konceptas oro uostą reprezentuoja gerokai plačiau“, – šypsosi J. Evansas-Newtonas.
Keleivių komfortui pagerinti pastato centre įrengta speciali, augalais apželdinta vidinė oazė, didesnė už futbolo aikštę. Visi atvykstantys keleiviai, patekę į oro uostą, ją pereina. Tarp išskirtinių projekto elementų – erdvi Duty-Free zona, VIP poilsio salės ir aukščiausios klasės oro uosto viešbutis, iš kurio matyti pakilimo takai.
Svarbus terminalo bruožas – integracija į Maroko greitųjų geležinkelių tinklą, jungiantį Kenitrą su Marakešu. Pasak J. Evanso-Newtono, šis projektas – svarbus žingsnis plėtojant Maroko infrastruktūrą. Sujungęs didelį tarptautinį oro uostą ir greitųjų geležinkelių tinklą, naujasis terminalas stiprins šalies susisiekimą ir pavers Kasablanką svarbiais Europos ir likusio pasaulio vartais į Afriką ir atvirkščiai.
Terminalo infrastruktūra apims naują lygiagretųjį kilimo ir tūpimo taką (3700 m ilgio ir 45 m pločio) su jam priklausančiais riedėjimo takais bei aviacijos aptarnavimo sistemomis, orlaivių stovėjimo aikštelėmis ir moderniausiu skrydžių valdymo bokštu. Paskaičiuota, kad visam projektui įgyvendinti reikės apie 1,1 mlrd. eurų.
„The Macallan“: organinės architektūros ir parametrinės inžinerijos sinergija
Škotijos Speisaido (Speyside) regione 2018 m. atidarytame viskio daryklos ir lankytojų erdvės komplekse sėkmingai sujungtos gilios viskio gamybos tradicijos ir XXI a. inžinerija. Šis modernus architektūros ir estetikos gerbėjų traukos centras harmoningai įsilieja į saugomą kraštovaizdį.
Didžiausias inžinerinis pasiekimas – itin sudėtinga stogo konstrukcija, simbolizuojanti penkias banguojančias kalvas. Stogo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: apkrovas atlaikantis plieninių vamzdžių karkasas ir banguojanti medinė tinklinė kevalinė konstrukcija, suformuota iš iškilių kupolų ir įdubų.
Šią konstrukciją sudaro daugiau kaip 380 tūkst. medinių komponentų, sujungtų į vientisą briaunotą paviršių. Kompozitinės 750 mm storio medinės sijos, pagamintos iš klijuotos medienos ir sluoksniuotos faneros, išdėstytos vertikaliai, taip užtikrinant tvarkingas jungtis su vidinėmis sienomis bei fasadu, kurio stiklo konstrukcijos pritaikytos prie dinamiško stogo.
Per visą ilgį besitęsiantis struktūrinis stiklo fasadas su stogu sujungtas judamosiomis jungtimis, o jo pagrindas lanksčiai įtvirtintas šarnyrais, todėl fasadas gali šiek tiek judėti kartu su stogu ir drauge išlaikyti visišką pastato sandarumą.
Baigiamasis inžinerinis sprendimas – 300 mm storio žaliasis stogas. Estetiškas aliuminio profilių tinklas paslepia visas komunikacijas – nuo žaibosaugos iki drėkinimo sistemų. Tiesiai virš gamybinių patalpų įrengti stoglangiai ir dviejų lygių ventiliacija garantuoja, kad karštas oras bei gamybinės dujos saugiai pasišalins iš pastato. Integravus sudėtingą inžinerinę stogo sistemą, gamybos zonoje sukurta didžiulė erdvė be jokių atraminių kolonų.
Žvelgiant iš pastato apačios į viršų, atsiveria įvairių detalių simetrija – pramoniniai gamybos elementai čia susipina su precizišku mediniu stogo skliautu.
Daryklos vidaus architektūra atkartoja viskio gamybos istoriją: po aukščiausia stogo dalimi įrengtas lankytojų centras su parodų bei pardavimo sale, o gamybinėse erdvėse trimis dideliais ratais išdėstyti variniai viskio varymo katilai.
Unikaliai išdėsčius erdves, interjerui suteikta futuristinė išvaizda ir sudaryta galimybė apie 30 proc. padidinti daryklos gamybos apimtis. Prireikus patalpas galima praplėsti, nes jų konstrukcijos modulinės. Aptarnavimo ir talpyklų zonos sumaniai paslėptos pastato gale, po stogu.
Projektas ypač tvarus, net 90 proc. gamybai suvartojamos energijos gaunama iš atsinaujinančių išteklių, pasitelkiant vietos biomasės jėgainę ir sumaniai perdirbant pačios daryklos šalutinius produktus.
Viskio daryklos projektas pelnė prestižinių architektūros apdovanojimų už išskirtinę kokybę, dizainą, inžineriją bei tvarumą. Karališkasis Škotijos architektų institutas (RIAS) šiam objektui kaip geriausiajam metų architektūros kūriniui Škotijoje skyrė prestižinį „Andrew Doolan“ apdovanojimą. Taip pat ši viskio darykla pateko į finalinį prestižinių „RIBA Stirling Prize“ – svarbiausių Jungtinės Karalystės architektūros apdovanojimų – sąrašą.
„The Leadenhall Building“: urbanistinis lankstumas Londono širdyje
Unikaliais inžineriniais sprendimais ir ypatingu atvirumu miestui biurų dangoraižis „The Leadenhall Building“ visiškai pakeitė tradicinės komercinės architektūros taisykles. Dabar jau kultine tapusi smailėjanti forma pastatui suteikta ne dėl estetinių sumanymų, o siekiant išsaugoti istorinį Šv. Pauliaus katedros matomumą.
Dangoraižio konstrukcijos stabilumą ir atramą užtikrina jį gaubiantis plieninis išorinis karkasas, suskirstytas į aštuonis lygius. Pastate nėra tradicinės centrinės betoninės šerdies ir inžinerinių komunikacijų šachtų, todėl erdves čia galima projektuoti itin lanksčiai. Nuomininkai gali laisvai planuoti darbo erdves ir mėgautis panoraminiais vaizdais pro langus.
„Nuo 2015 m. 14-ajame aukšte įsikūrusi ir RSHP architektų studija. Čia daugiau kaip 140 kolegų dirba vienoje atviroje erdvėje“, – atkreipia dėmesį „The Leadenhall Building“ projektavimo komandoje dirbęs J. Evansas-Newtonas.
Pastato liftai buvo perkelti į išorę, taip suformuojant itin dinamišką ir išraiškingą fasadą, išsiskiriantį iš aplinkinių stiklinių biurų dangoraižių. „Mums visada svarbu, kad pastato išvaizda atspindėtų jo paskirtį. Šis pastatas – puikus mūsų principų pavyzdys. Drauge su kolegomis įgyvendindamas 52 aukštų biurų dangoraižio projektą, įgijau daug profesinės patirties ir įgūdžių. Pastatas yra savitos formos, tačiau vienas svarbiausių jo elementų, iš kurių matyti RSHP braižas, buvo sprendimas pirmajame aukšte sukurti didelę atvirą viešąją erdvę“, – pabrėžia architektas.
J. Evanso-Newtono teigimu, verslo pastatas prasideda ne nuo biurų erdvių, o nuo 30 metrų aukščio viešojo atrijaus – dangoraižis atrodo tarsi pakeltas virš žemės ant milžiniškų plieninių kolonų.
Septyniems namo aukštams prilygstanti erdvė yra visiškai atvira visuomenei – ji sujungia Šv. Helenos aikštę (St Helen’s Square) ir Lydinholo gatvę (Leadenhall Street).
Šiuo sprendimu sukurta pusiau uždara, nuo žvarbių Londono orų apsaugota oazė, kurioje verda aktyvus socialinis gyvenimas. Šioje zonoje įrengta želdynų, kavinių, parduotuvių, viešų sėdimų vietų, yra netgi nuolatinių stalo teniso stalų visiems miestiečiams ir miesto svečiams.
Pakėlę pastato karkasą, architektai pavertė privačią žemę visiems prieinama miesto erdve, kurioje saugiai ir komfortiškai jaučiasi ir skubantys vietos gyventojai, ir architektūra besidomintys turistai. Tai didžiulis laimėjimas ir dovana tankiai užstatytam Londono finansų centrui, kuriame pėstiesiems nuolat trūkdavo vietos.
