2017-aisiais paskelbta, kad Paryžiaus pažiba – Eifelio bokštas – bus rekonstruotas už išties įspūdingą sumą – net 300 mln. eurų. Tokia suma skirta ne tik užtikrinti statinio ilgaamžiškumui, bet ir sutvarkyti bokšto aplinką. Kol Eifelio bokštas naujinamas, kviečiame pažvelgti į jo praeitį.

Dabar vienas didžiausių traukos objektų ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, Eifelio bokštas baigtas statyti 1889 metais. Tuo metu buvo numatoma, kad šis objektas stovės vos 20 metų.

Pirminį pasiūlymą dėl didžiojo bokšto, kuris tapo 1889 m. „Universelle“ parodos centru, parengė du inžinieriai – Maurice Koechlin ir Emile Nouguier bei architektas Stephen Sauvestre, dirbę Gustavo Eiffelio įmonėje. Įkvėptas Lattingo observatorijos Niujorke, Eifelis sakė, kad bokštas simbolizuos „ne tik šiuolaikinio inžinieriaus meną, bet ir pramonės bei mokslo šimtmetį, kuriame gyvename“.

300 metrų aukščio bokštas sulaukė vienbalsio parodos organizatorių pritarimo, tačiau jo nepaprastas mastas ir negailestinga industrinė kalba patiko ne visiems.

1887 m. vasarį „Le Temps“ paskelbtą protesto peticiją pasirašė 300 kūrybininkų – po vieną kiekvienam bokšto bendro aukščio metrui, – prieštaraudami jo statybai ir tai argumentuodami meniniais motyvais. Peticija buvo įnirtingas maištas prieš ambicingus Eifelio pasiūlymus, įskaitant kai kurias rimtas metaforas ir aistringą raginimą pagalvoti dar kartą.

„Mes – rašytojai, dailininkai, skulptoriai, architektai ir aistringi iki šiol nepaliesto Paryžiaus grožio gerbėjai – visomis jėgomis ir su visu pasipiktinimu protestuojame vardan menko prancūziško skonio prieš šio nenaudingo ir siaubingo Eifelio bokšto pastatymą.

Kad geriau suprastumėte mus, trumpam įsivaizduokite juokingą bokštą, dominuojantį Paryžiuje kaip milžiniškas juodas dūmų kaminas, kuris savo barbarišku tūriu triuškina Dievo Motinos katedrą, Luvrą, Triumfo arką. Visi mūsų paminėti paminklai išnyks šiame baisiame sapne. Ir 20 metų matysime, kaip rašalo dėmė besitęsiantį, neapykantos kupiną skardinės kolonos šešėlį“, – rašė protestuotojai.

Siekdamas atremti gautą kritiką, Eiffelis padvigubino simbolinę bokšto vertę dar garsiau kalbėdamas apie tai, kad tai yra inžinerijos, mokslo ir matematikos stebuklas.

Nepaisant nuolatinio pasipriešinimo, statybos buvo pradėtos kaip ir planuota – 1887 m. sausio 28 d. Prie pamatų buvo sumontuotos didžiulės betono plokštės ir kalkakmenio blokai, kad būtų galima paremti apatinę bokšto dalį, ji buvo pradėta montuoti tų pačių metų birželį.

Iš pradžių bokšto kojos buvo sukonstruotos kaip kronšteinai, tačiau įpusėjus pirmajai statybų pakopai papildomai atramai buvo pastatyti dideli mediniai pastoliai. Kritikai, stebėję šį įvykių posūkį, greitai sureagavo ir suabejojo ​​bokšto struktūriniu vientisumu.

Sensacingos antraštės, tokios kaip „Eifelio savižudybė!“ ir „Gustave’as Eiffelis pamišo“, pasirodė vietiniuose laikraščiuose. Nepaisant to, statybos tęsėsi, o bokšto neįtikėtinas stabilumas išlieka demonstruojamas daugiau nei 100 metų nuo statybų pradžios.

Net kai bokštas buvo baigtas statyti ir atidarytas 1889-ųjų kovą, nuomonė apie jį išliko prieštaringa. Prancūzų rašytojas Guy de Maupassant kiekvieną dieną pietaudavo bokšto restorane, nes tai buvo vienintelė vieta Paryžiuje, kur bokšto nesimatė. Tačiau, nors kūrybingi profesionalai liko skeptiški, bokštas sulaukė didžiulės visuotinės sėkmės: iki „Universelle“ parodos pabaigos bokštą aplankė beveik du milijonai lankytojų, kurių kiekvienas iš naujo įvertino novatorišką prancūzų inžineriją ir pamatė precedento neturintį Paryžius procese vaizdą.

Konstrukcija turėjo būti išmontuota 1909-aisiais, tačiau atėjus šiam laikui jo kaip ryšių bokšto funkcionalumas tapo toks svarbus, kad Paryžiaus miestas nusprendė jį pasilikti. Tuo pat metu vyravusi nuomonė apie Eifelio dizainą pradėjo keistis.

1918 m., Pirmajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, rašytojas Guillaume Apollinaire parašė nacionalistinį eilėraštį, atvaizduotą bokšto forma, ir taip išreiškė savo jausmus dėl konflikto su Vokietija.

Tai apibūdino su bokštu susijusias emocijas visame Paryžiuje – tai, kas kadaise buvo laikoma nesuderinama, svetima struktūra, dabar buvo pagrindinė miesto tapatybės dalis, simbolizuojanti prancūzų stiprybę tokios ekstremalios nacionalinės krizės akivaizdoje.

Iki šių dienų bokštas yra vienas iš galingiausių architektūros pavyzdžių, nacionalinio pasididžiavimo metafora, ir tapo esmine ikona, pagal kurią matuojamos visi žymiausi šiuolaikinių miestų monumentai.

Kai planuojama renovacija bus baigta, bokštas galės stovėti dar šimtmetį – tikrai ilgas laikotarpis pastatui, kurį dar prieš 108 metus buvo ruošiamasi nugriauti.