Nuo XX-ojo amžiaus pradžios pasaulyje vykstantis globalinis atšilimas neleidžia atsikvėpti ne tik mokslininkams ar politikams, bet ir verslui. Šis raginamas aktyviau imtis konkrečių veiksmų mažinant anglies dvideginio emisijas. Ekspertų teigimu, laikai, kai pakako kompensuoti į aplinką išskiriamą taršą, baigėsi – metas siekti nulinės emisijos.
Mokslininkų skaičiavimu, šiuo metu anglies dioksido (CO₂) koncentracija yra 50 proc. didesnė nei ikiindustriniu laikotarpiu, azoto suboksido – 24 proc., o metano – 2,62 karto. Tokio didelio ir spartaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) koncentracijos didėjimo nebuvo per pastaruosius 800 tūkst. metų.
„Šiuo metu iškastinio kuro deginimo metu išsiskiriantis CO₂ yra pats svarbiausias klimato kaitos veiksnys. Per pastaruosius 60 metų pasaulinės anglies dioksido metinės emisijos padidėjo daugiau kaip 3,5 karto, nuo 10,9 milijardo tonų 20 amžiaus 7-ajame dešimtmetyje iki maždaug 36,6 milijardo tonų 2022 metais“, – komentuoja Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Arūnas Bukantis.
Pasak jo, už 60 proc. pasaulyje išmetamo ŠESD atsakingos tik šešios ekonomikos, tarp kurių ir Europos Sąjunga (ES). Didžiausi teršėjai yra Kinija (apie 28 proc. išmetamo ŠESD), JAV (11 proc.), Indija (7,1 proc.), ES (6,9 proc.), Rusijos Federacija (4,5 proc.) ir Japonija (2,4 proc.).
„ŠESD emisijos nuosekliai mažėja tik keturiose ekonomikose iš jų – ES, JAV, Japonijoje ir Rusijoje. Tačiau kitose šalyse tarša didėja – Kinijoje ir Indijoje pastaraisiais metais ŠESD auga po 1-2 proc. per metus. ŠESD emisijos taip pat auga Brazilijoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Vietname, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir dar daugybėje kitų valstybių. Taip yra todėl, kad CO₂ emisijos yra susijusios su energijos vartojimu, kuris kol kas yra pagrindinis ekonomikos pažangos veiksnys daugelyje šalių – kuo daugiau auga šalies ekonomika, tuo daugiau energijos ji vartoja“, – teigia prof. A. Bukantis.
Dėl šios priežasties, vien ES pastangų mažinti ŠESD emisijas ir įsipareigojimo sukurti klimatui neutralią ekonomiką iki 2050 m. nepakanka. Tuo tarpu kitos šalys neutralumo klimatui planus yra atidėjusios gerokai vėlesniam laikui: Kinija, Saudo Arabija ir Nigerija – iki 2060 m., Indija – iki 2070 m. ir t. t. Vis dėlto nieko nedaryti nėra geriausias sprendimas, įsitikinęs pašnekovas.
„Pokyčiai visų pirma turėtų apimti technologijas, energijos gamybą, skirstymą ir valdymą planetos mastu, bet esminių pokyčių turi įvykti ir mūsų mąstyme. Kaip Einšteinas kadaise pastebėjo, mes negalime išspręsti problemų naudodami tą patį mąstymą, kurį taikėme joms sukurti.
Šis pastebėjimas šiandien yra dar aktualesnis. Įprastinė augimu pagrįsta ekonomika ribotus išteklius turinčioje ir nuolat kaistančioje planetoje yra pasmerkta žlugti, todėl būtinas fundamentalus pagrindinio ekonominės plėtros modelio pertvarkymas. Jam pradžią galėtų duoti ir investicijos į žaliąsias inovacijas bei technologijas.
Taip pat turime transformuoti pasaulinę ir kiekvienos šalies ekonomikos sistemą į būseną, kurioje viso ūkio vystymasis būtų atsietas nuo ŠESD emisijų didėjimo. Paprastai kalbant, įmonės produkcija ar šalies BVP turėtų didėti, o ŠESD emisijos – mažėti, tad verslo vaidmuo kovojant su globaliniu atšilimu yra itin reikšmingas“, – sako prof. A. Bukantis.
Painiojamos sąvokos
Tvarumo principais besivadovaujantis verslas neretai ŠESD emisijų mažinimo imasi skirtingais būdais, tačiau daugiau neaiškumo įneša pati terminologija. Pasak tvarumo specialistų, dažniausiai painiojamos nulinės emisijos (angl. net zero carbon) ir anglies neutralumas (angl. carbon neutral). Nors abi sąvokos susijusios, jos skiriasi savo taikymo sritimi ir keliamais tikslais.
„Norint pasiekti nulines emisijas, būtina išsikelti ŠESD mažinimo tikslus, kurie atitiktų Paryžiaus susitarimo nuostatas dėl temperatūros kilimo. Nulinių emisijų reikalavimai keliami visai organizacijai ir jos vertės grandinei, siekiama ne tik tiesioginio, bet ir netiesioginio CO₂ išmetimo mažinimo nuo pirmųjų tiekėjų iki galutinių vartotojų. Tuo tarpu anglies neutralumas apima pastangas subalansuoti ir kiek įmanoma sumažinti sukuriamą pėdsaką. Vis dėlto siekiant anglies neutralumo, skirtingai nei nulinių emisijų, nėra keliami tokie griežti tikslai ir leidžiama lanksčiai mažinti išmetamų teršalų kiekį, likutinę emisijų dalį tiesiog kompensuojant“, – komentuoja „Vesta Consulting“ Poveikio aplinkai ir pastatų analizių skyriaus vadovė Gintarė Laukytė.
Pašnekovės teigimu, siekti nulinių emisijų yra gerokai ambicingesnis ir aplinkai palankesnis tikslas, tačiau tai gali būti gana sudėtingas sprendimas.
„Nors nulinės emisijos yra tvaresnė galimybė kovoti su klimato kaita, ne visi subjektai gali pasiekti reikšmingų rezultatų, ypač trumpuoju laikotarpiu. Dėl šios priežasties kai kurioms organizacijoms yra patrauklesnis anglies neutralumo metodas, leidžiantis derinti emisijų mažinimą su kompensavimo priemonėmis. Juo labiau, kad neretai įmonės kaip atspirties tašką pasirenka CO₂ neutralizavimą ir tada galiausiai pasiekia nulines emisijas“, – sako G. Laukytė.
CO₂ kompensavimas ar leidimas teršti?
Nuo 2005 m. ES veikianti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS) laikoma pagrindine ir net viena veiksmingiausių ES priemonių kovoje su klimato kaita. Įprastai kompensavimas vyksta investuojant į atsinaujinančią energiją, energijos vartojimo efektyvumą ar kitas švarias, mažai CO₂ į aplinką išskiriančias technologijas. Nors teigiama, kad ATLPS paremta ekonomiškai efektyviu siekiu sumažinti ŠESD apribojant jų kiekį, skeptikų nuomone, tai tėra galimybė įmonėms nusipirkti leidimą teršti aplinką.
„Idealiu atveju veiklos vykdytojai, kurie rūpinasi aplinkosauginėmis iniciatyvomis, diegdami aplinką tausojančias priemones ir technologijas, išmes kur kas mažesnį ŠESD kiekį, tačiau realybėje apyvartinių taršos leidimų įsigijimas įmonėms atsieina pigiau nei naujų technologijų diegimas. Akivaizdu, kad ATLPS neatnešė ir negalėjo atnešti esminio lūžio mažinant ŠESD emisijas pasauliniu mastu“, – sako prof. A. Bukantis.
Pasak G. Laukytės, pastaraisiais metais pasauliui ieškant klimato kaitos mažinimo sprendimų, emisijų kompensavimas tapo išties prieštaringa koncepcija.
„Kai kurios šalys teigia, kad CO₂ kompensavimas švelnina klimato kaitą, kitos mano, kad tai tam tikra „žaliojo smegenų plovimo“ forma – įtikinant vartotojus, kad įmonės produktai ar paslaugos yra ekologiškesni, nei yra iš tikrųjų. Nepasitikėjimas atsiranda, kai įmonės nesugeba teikti pirmenybės vidiniam emisijų mažinimui arba investuoja į nepatvirtintus kreditus.
Šie veiksmai yra žalingi, nes sudaromas įspūdis, kad tokios įmonės yra įsipareigojusios mažinti CO₂ išmetimą. Todėl labai svarbu prieš pradedant naudoti emisijų kompensavimą yra realus CO₂ emisijų sumažinimas bei aiškus atskleidimas, į kokius konkrečius projektus yra investuojama“, – sako „Vesta Consulting“ Poveikio aplinkai ir pastatų analizių skyriaus vadovė.
