Kai lankytojai patenka į panteoną Romoje ir pamato jo didžiulį kupolą, juos apima jausmai, ne mažesni nei svečiams, lankiusiems šį pastatą prieš 2000 metų.

„Bet kas, įkėlęs koją į Panteoną, pajunta slegiantį žmonijos istorijos svorį, bet tuo pačiu neįtikėtiną žmogiško kūrybiškumo lengvumą, – CNN teigė Johnas Ochsendorfas, JAV Masačusetso technologijos instituto (MIT) architektūros profesorius ir Amerikos akademijos Romoje buvęs direktorius. – Patekę į šią didžiulę erdvę galite pažvelgti į viršų ir pamatyti dangų ar praplaukiančius debesis. Ir tada pagalvoji: „Kaip jie to pasiekė prieš 2 tūkstantmečius?“

Panteonas yra vis dar naudojamas seniausias pastatas pasaulyje. Nuo 7 amžiaus jis yra katalikų bažnyčia.

Dabar matomas panteonas pastatytas 125 metais po Kr. Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Trajano Adriano. Dabartinis pastatas yra jau trečia jo versija. Pirmas panteonas sudegė 80 metais po Kr. ir po to buvo atstatytas, tačiau 110 m. po Kr., trenkus žaibui, vėl sudegė. Taip kilo gandai, kad pastatas prakeiktas.

Pastato fasadas sukurtas, remiantis graikiškais motyvais, su portiko įėjimu, frontonu, trikampiu viršumi ir dviem korintietiškų kolonų eilėmis. Erdvus interjeras uždengtas kupolu, kuris iki šiandien yra didžiausias kupolas pasaulyje be atramų.

Kam jis buvo naudojamas?

Žodis „panteonas“ reiškia „visi dievai“, todėl populiaru manyti, kad jis buvo skirtas Romos dievybėms. Tiesa, tiksli pastato paskirtis nežinoma.

Jis retai minimas senuose tekstuose, dėl to istorikai tikslių duomenų apie tai neturi. Manoma, kad panteonas galėjo būti šventykla, bet pastatai Romoje naudoti įvairiems tikslams, teigė Lynne Lancaster, architektūros istorikė ir humanitarinių mokslų dėstytoja: „Taigi kas vyko panteone sunku pasakyti.“

Legendos byloja, kad tai – vieta, iš kurios Romos įkūrėjas Romulas, pakilo į dangų. Kiti tiki, kad panteonas buvo vieta, kur Romos imperatorius bendravo su dievais. Kad ir kaip ten bebūtų, kaip ir dauguma Romos architektūrinių stebuklų, didingas pastatas buvo galios simbolis. „Svarbus imperatoriaus galios simbolis,“ – sakė Luca Mercuri, dabartinis panteono direktorius.

Tiesa, to meto Romos architektūra atspindėjo turtą, stiprybę ir orumą. Po kelių šimtmečių neoklasicizmo architektai, remdamiesi panteono portiko ir kupolo kombinacija pastatuose, stengėsi išreikšti tas pačias vertybes, pradedant Vašingtono Kapitolijumi ir Somerseto namais Londone.

Kaip jis pastatytas?

Panteonas buvo Romos imperijos architektūrinis šedevras. Jis turi angą stoge, vadinamą „oculus“

„Oculus“, kas lotyniškai reiškia „akis“, yra 9,144 metro skersmens. Ši anga pastato struktūrą atveria į dangų. Saulės spinduliai sklinda iš dangaus per šią „akį“, o audros metu per angą tarsi koks krioklys pasipila lietus.

„Akis“ pastato centre, panašu, kad buvo skirta bandymams spėti ateitį ir palikti pastatą atvirą dangaus malonei, – kalbėjo J. Oschsendorfas. – Tačiau tuo pačiu tai rodė geometrijos ir konstrukcijos įvaldymą. Sugebėjimas statyti tokio dydžio kupolus su atvira „akimi“ centre yra tarsi gyrimasis savo gebėjimais“.

Viduramžiais religiniai lyderiai, kuriems šis statinys atrodė neįtikėtinas, abejojo, ar panteonas yra šventa vieta. Esą jo be velnio pagalbos tokios nepastatysi.

Tačiau, tai – ne velnio pagalbos, o gerų inžinerinių sprendimų rezultatas.

Nors iš Viduržemio jūros regiono buvo atgabentas geltonas, violetinis ir juodas marmuras, tačiau betonas – romėnų išradimas – leido architektams apsieiti be svorį laikančių kolonų ir taip sukurti erdvius kupolus.

Vienas būdas, kaip didelį kupolą padaryti stabiliu, buvo naudoti proporcingai lengvesnį betono skiedinį, kylant į viršų. Sunkias plytas galėjo naudoti arčiau pagrindo, o prie „akies“, viršuje, – korėtas vulkanines uolienas.

Nors dauguma panteono struktūrinių paslapčių išsiaiškinta, L. Lancaster pastebi, kad jo detalėse slypi magija. Dienos metu saulė spindi kupolo interjere, mesdama šviesą ant paskendusio tinklelio, tarsi saulės laikrodis: „Tai – viena iš kelių vietų pasaulyje, kurioje iš tiesų gali stebėti Žemės sukimąsi“.

Nuotr. Unsplash