Sakralinė architektūra dažniausiai kelia intuityvų susižavėjimą, tačiau nemažiau ir klausimų, ypač jeigu pradedame mąstyti, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinė bažnyčia. Pasaulyje galime aptikti ne vieną sakralinį objektą, kuris nebeatitinka tipiško daugumos įsivaizdavimo. Ar Lietuvos architektai taip pat pasiruošę netikėtams sprendimams?
Vilniaus miesto Pašilaičių rajone planuojama statyti naują šv. Jono Pauliaus II katalikų bažnyčią su amfiteatru. Jos viziją parengė architektų studija „BALT-A“ ir „2L Architects“, su kurių architektais Ryčiu Čimkumi ir Paulium Lataku bei kunigu Žydriumi Kuzinu pasikalbėjome apie šiuolaikinių bažnyčių architektūrą, simbolių svarbą ir kūrybinius procesus.
Naujos bažnyčios Lietuvoje iškyla ne taip ir dažnai. Kaip ir kodėl atsirado naujos bažnyčios Pašilaičiuose poreikis?
Kun. Žydrius Kuzinas: Buvo daug Pašilaičių tikinčiųjų prašymų turėti rajone bažnyčią, kita vertus, yra ir bendras Katalikų bažnyčios siekis dideles parapijas padalinti į mažesnes. To siekiama tam, kad parapijų bendruomenės nebūtų anonimiškų žmonių sambūriai ir tarp vietos tikinčiųjų atsirastų tikrieji krikščioniškosios artimo meilės ryšiai. Svarbu ir tai, kad maldos namai būtų arčiau tikinčiųjų gyvenamosios vietos, kad bažnyčia būtų ne vien proginių, bet ir kasdienių susitikimų vieta. Nors apie statybas mąstyta jau seniai, parapija įsteigta tik 2018 metais, minint šventojo Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 25-ąsias metines.
Ar pirmą kartą „2L Architects“ ir „BALT-a“ teko prisidėti prie sakralinio objekto architektūros kūrimo?
Architektas Paulius Latakas: Bažnyčios ar kito tiesiogiai religinio pastato iki šiol nėra tekę projektuoti. Tačiau dar nuo pat parapijos įsteigimo kūrėme visos šios Medeinos gatvėje esančios teritorijos koncepciją, kėlėme tikslus ne tik bažnyčiai, bet ir visam šiam kompleksui, statėme čia mokyklą. Apie šv. Jono Pauliaus II bažnyčios architektūrą mes svarstėme labai ilgai, esame parengę be galo daug jos variantų, kuriuos visus išdiskutuodavome su Vilniaus arkivyskupija. Būtent proceso metu mes praturtinome savo patirtį išskirtinai bažnyčių tipologija.
Į ką pirmiausia atsižvelgėte projektuodami šv. Jono Pauliaus II bažnyčią ir visą kompleksą apskritai?
Architektas Paulius Latakas: Komplekso koncepcijos vystymasis prasidėjo nuo žvilgsnio į Pašilaičių urbanistinį audinį. Objektai ten pastatyti griežtu, gana vientisu statmenu tinklu, yra aiškios kompozicinės ašys. Šv. Juozapo mokykla įsipina į šį statmeną audinį, seka tą pačią urbanistinę logiką.
Būsimo komplekso lokacija buvo labai atvira, todėl mokyklos pastatas ją padalino ir sukūrė kiek jaukesnę bei uždaresnę erdvę būsimai bažnyčiai, tapo riba, kuri atriboja projekto teritoriją. Vizualiai mokykla yra tarsi fonas bažnyčiai: siekta, kad ji būtų neišsišokanti, neutrali, buvo turima omeny, kad šalia kažkada stovės bažnyčia. Tad tai – neatsiejamas, neardomas kompleksas, kurio ryšiai ne tik kompoziciniai, bet ir funkciniai, pavyzdžiui, savaitgaliais stovėjimo aikštelė mokyklai yra beveik nereikalinga, todėl ją naudos bažnyčia.
Architektas Rytis Čimkus: Tęsiant apie urbanistinį kontekstą, projektuodami bažnyčią atsižvelgėme į gyventojų srautus, tai buvo vienas iš projektavimo užduotį apibrėžiančių dalykų, daręs didelę įtaką galutiniams sprendiniams. Sau kėlėme tikslą, kad pėstieji galėtų sklypą pereiti, visi jų judėjimo srautai susikirstų ties bažnyčia. Šitaip bus pabrėžiama sakralaus pastato svarba, aikštė tam tikra prasme taps centrine rajono vieta. Kompoziciškai srautų susikirtimo vietą pabrėš ir iškilsianti bažnyčios kryžiaus dominantė. Be to, atsižvelgėme ir į būsimąją Šiaurinę gatvę, numatėme link jos vedančius servitutus pėsčiųjų takams.
Kokie buvo keliami tikslai pastatui kaip bažnyčiai?
Kun. Žydrius Kuzinas: Maldos ir sielovados namų Pašilaičiuose vizija yra tapti katalikišku židiniu. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje šūkis buvo „Atverkite duris Kristui!“. Šiuos žodžius pasirinkome kaip parapijos šūkį, tad norėjome, kad jie atsispindėtų ir komplekso architektūrinėje raiškoje. Architektams iškėlėme tikslą išreikšti Bažnyčios atvirumą žmonėms – esame ne katakombose pasislėpusi, bet priimanti, laukianti ir ieškanti bendruomenė. Tam puikiai pasitarnavo ir architektų jau minėtas išilgai sklypą kertantis servitutinis pėsčiųjų takas, nors iš pradžių jis atrodė kaip didelis iššūkis. Jis tarsi pereina visą kompleksą, skatina su kasdieniais rūpesčiais skubantį žmogų bent trumpam stabtelti ir pakelti akis į dangų siekiantį Kryžių.
Taip pat norėjome, kad Bažnyčia, Sielovados centras ir visos kitos bendruomenės reikmėms tarnaujančios patalpos būtų įrengtos po vienu stogu. Viena vertus, kad būtų patogiau, kad iš pamaldų išėję žmonės stabteltų, išgertų kavos ar pabendrautų, parsineštų namo akiratį plečiančią knygą, susipažintų su parapijos bendruomenės veiklomis, megztųsi bendrystė. Kita vertus, kad primintų, jog Bažnyčia yra kasdienio gyvenimo dalis. Numatėme, kad centre turėtų būti įkurdinta daug skirtingų erdvių, pavyzdžiui, popiežiaus vizito įamžinimo muziejus, mokymų, parodų erdvės, „Caritas“ ir socialinės pagalbos centras, vargstančiųjų valgyklėlė, renginių salė, krikščioniškos literatūros biblioteka, vaikų dienos centras, jaunimo, šeimų ir senjorų klubai, bendrystės kavinukė – skaitykla, laisvalaikio ir poilsio, gedėjimo ir atsisveikinimo erdvės, klebonija.
O kokie pagrindiniai tikslai buvo išsikelti būtent projektuojant?
Architektas Rytis Čimkus: Tikslų buvo daug. Viena vertus, jau anksčiau minėti urbanistiniai, erdvės formavimo iššūkiai, svarstymai apie scenarijus bei arkivyskupijos užduodamos programos įgyvendinimas. Kad per sklypą galėtų eiti žmonės, kad į bažnyčią jie galėtų ateiti iš skirtingų pusių, pastatas dalinamas į dvi dalis. Tačiau, kaip minėjo kunigas, norėta, kad visas vidaus erdves būtų galima pasiekti neišeinant į lauką. Tai – viena iš praktinių priežasčių, kodėl dalis pastato yra pakelta nuo žemės. Be to, sprendimą pakelti bažnyčią kiek aukščiau būtų galima pamatyti ir kaip būdą užtikrinti, kad būnant viduje tikinčiųjų neblaškys už lango vykstantis gyvenimas, judėjimas. Kita vertus, būtų galima matyti ir tam tikrą simbolinę prasmę – sakrali erdvė kiek kilstelėta – būdamas bažnyčioje žmogus yra kiek aukščiau, ne ant žemės, tarsi palikęs žemiškus rūpesčius.
Architektas Paulius Latakas: Pridurčiau, kad būta stipraus noro sukurti atpažįstamą bažnyčios tipologiją – vos pamatęs šį pastatą žmogus turi suprasti, kad tai yra būtent bažnyčia. Stengėmės išgryninti formą: iš pradžių ją darėme kiek grubesnę, santūresnę – artimesnę mokyklai, stačiakampio formos. Tačiau diskutuodami su arkivyskupija priėjome prie kiek plastiškesnio sprendimo, kuris kuria lengvesnį atpažįstamumą. Nors bažnyčios pastatas turi daugiau funkcijų, pažiūrėjus iš lauko akivaizdžiai matoma, kuri dalis yra sakralioji.
Kokią matote bažnyčios įtaką Pašilaičių mikrorajonui?
Architektas Paulius Latakas: Modernizmo ideologija teigė, kad mieste reikia griežtai atskirti funkcijas, todėl, pavyzdžiui, vadinamieji miegamieji mikrorajonai sovietmečiu buvo projektuojami kaip monofunkciai, skirti tik miegui. Tačiau dabar jau suprasta, kad geriau veikia daugiafunkciai rajonai, daugelis svarbių funkcijų turi būti kuo arčiau pačių žmonių namų, urbanistiniu, ekologiniu, judėjimo, gyvenimo kokybės klausimu tai žymiai tvariau. Todėl tokios papildomos funkcijos – bažnyčios, socialinio centro – atsiradimas suteiks rajonui daugiau gyvybės, jį praturtins, pakels gyvenimo kokybę.
Architektas Rytis Čimkus: Juo labiau, kad šis pastatas atliks ne tik bažnyčios funkciją – kaip kunigas jau pasakojo, tai bus tam tikras socialinis hub’as su daug skirtingų paskirčių, tokių kaip dienos centrai ar kavinė.
Projektuojant bažnyčią svarbią vietą užima simbolika, kuri yra tarsi objekto identifikacijos ženklai. Akivaizdu, kad Pašilaičių bažnyčios architektūroje jos netrūks. Kaip ir kokie buvo pasirinkti simboliai?
Kun. Žydrius Kuzinas: Krikščionių bažnyčiose pagrindinis simbolis yra Kryžius, jis šiame projekte išreikštas labai aiškiai, bus pagrindinė komplekso ašis. Jis primena popiežiaus ferulą (kryžiaus formos ganytojišką lazdą), o pats pastatas panašus į vyskupo mitrą (liturginį galvos apdangalą). Jis tarsi remsis į Kryžių, rodys, kad Kristus turi būti mūsų atrama. Apskritai bažnyčios architektūrinę raišką būtų galima interpretuoti tikrai labai įvairiai. Trikampė forma primins Švenčiausiosios Trejybės slėpinį, bet galima sakyti, kad pastatas primins ir laivą – Bažnyčios simbolį. Jo stiebas bus Kryžius, sienos bus tarsi išpūstos burės. Pastatas tarsi pakeltas nuo žemės, tad šiame laive – Bažnyčioje – esame pakylėjami link Dangaus, Dievo Artumo.
Pastatą kirs jau minėtas servitutinis miesto takas, juo praeis įvairių tikėjimų ir pažiūrų žmonės. Šis praėjimas – tarsi vartai, skatinantys pamąstyti apie tai, kad Kristus atėjo ne pas išrinktuosius, o pas visus, Jo kvietimas skirtas visiems žmonėms. Virš simbolinių vartų atsirasiantis popiežiaus paraginimas „Atverkime duris Kristui!”, dar labiau sustiprins šią žinutę. Stiklo sienos ir langai tarsi susies Sielovados centrą su aplinkinėmis erdvėmis, liudys, kad jis tarnauja aplinkinių žmonių reikmėms. Amfiteatre vykstantys lauko renginiai leis praeiviams patirti bendruomenės gyvybingumą. Pamatuose bus įkastas kertinis akmuo, simbolizuosiantis Kristų kaip kertinį Bažnyčios akmenį. Jį iš popiežiaus gimtinės Vadovicų atvežė Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos jaunuoliai ir 2018 m. rugsėjo 25 d. Apaštalinėje nunciatūroje Vilniuje jį pašventino pats popiežius Pranciškus. Būtų galima tęsti ir apie Bažnyčios baltumo simboliką, jos viduje (presbiterijoje) būsiantį kryžių, kuriame irgi bus užkoduota labai daug ženklų.
Architektas Paulius Latakas: Kaip jau minėjo kunigas, pats ryškiausias ir svarbiausias simbolis bus bažnyčios kryžius, kuris matysis iš gana toli. Apie jį daug galvojome, tikrinomės, kaip jis atrodys iš skirtingų rajono vietų. O kunigo minimi kiti simboliai išsivystė savaime, tokios interpretacijos irgi sustiprina pastato atpažįstamumą.
Architektas Rytis Čimkus: Galbūt kaip simbolį būtų galima matyti ir bažnyčios languose atsirasiančius vitražus. Visgi, viduramžių bažnyčiose jie neraštingiems tikintiesiems pasakodavo Šventojo rašto scenas, o čia jie numatomi nuosaikesni ir abstraktesni, negalvojama naudoti tokių akivaizdžių simbolių. Tai bus labiau fasado raiškos dalis, tekstūra, kurianti šiuolaikišką įspūdį. Drauge tai ir sustiprins pastato, kaip bažnyčios atpažįstamumą – juk ant biurų pastato fasadų vitražų neišvystume. Preliminariai numatoma, kad didžioji dalis stikliukų bus matiniai, bet bus bus spalvotų, kurių atspalviai labiau išryškėja saulėje. Galvojome, kaip tai atrodys naktį, kuomet šviesa sklis iš vidaus. Žinoma, kol kas tai yra preliminarios mintys, nes dėl vitražų ketinama bendradarbiauti su menininkais.
Kaip manote, ar formalioji pusė šiuolaikinių bažnyčių architektūroje nenustelbia simbolikos?
Architektas Paulius Latakas: Būtų galima sakyti, kad veikiau priešingai – simbolinė ir funkcinė pusės viena kitą papildo ir pabrėžia. Kaip jau minėjome, didžiąją bažnyčios erdvę pakėlėme į antrąjį aukštą, norėdami ją kiek atitolinti nuo gatvės akustinio ir vizualinio triukšmo. Tačiau į erdvę kylantys laiptai suteikia ceremoniškumo, sakralumo, lipimo laiptais procesas tarsi pabrėžia, kad ateidamas į bažnyčią žmogus atsiriboja nuo kasdienybės – ir tiek fiziškai, tiek dvasiškai pakyla aukščiau. Todėl pačią erdvę būtų galima skaityti kaip simbolį.
Architektas Rytis Čimkus: Taip pat yra ir su vitražais. Viena vertus, tai bažnyčios architektūros kanonas, kita vertus, tai ir funkcinė priemonė atsiriboti nuo vizualinio gatvės triukšmo, už lango esančio aktyvaus kasdienio pasaulio.
Ar architektas turi pakankamai laisvės projektuojant sakralinį pastatą?
Architektas Rytis Čimkus: Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, kuo daugiau yra apribojimų, tuo daugiau ir laisvės. Turint konkrečias užduotis, jas lengviau įgyvendinti, nes dirbi ne su baltu popieriaus lapu, o su konkrečiu kontekstu ir poreikiais, kuriuos gali tikrai įdomiai apžaisti. Pavyzdžiui, šios bažnyčios atveju užduotį apibrėžė tokie dalykai kaip būtinybė išsaugoti galimybę pėstiesiems kirsti sklypą, poreikis visą pastatą projektuoti taip, kad visos funkcijos būtų pasiekiamos neišeinant į lauką, užsakovų noras turėti pastatą, kuris būtų aiškiai atpažįstamas kaip bažnyčia. Jei procesai vyksta taip, kaip ir turi: jei architektui yra skiriama užduotis projektuoti, kurti, o ne tik nubraižyti užsakovo viziją, – laisvės yra visada.
Kaip manote, ar tikintieji nėra pernelyg prisirišę prie ankstesnių laikų bažnyčių architektūros, todėl jiems sunku įprasti prie šiuolaikinių?
Kun. Žydrius Kuzinas: Nemanau, kad jie per daug prisirišę – tie saitai su architektūrine raiška liudija ir vidinį ryšį su lankytomis šventovėmis. Turbūt daugeliui gimtieji namai atrodo patys jaukiausi, tas grožio matas neretai yra susijęs su vidinėmis patirtimis. Panašiai yra ir su mūsų šventovėmis – mūsų grožio suvokimui įtaką daro ne tik architektūra, bet ir vidinis ryšys. Žinoma, yra ir kultūros, tradicijos, kurioje augome, įtaka, Katalikų Bažnyčios numatytos liturginės normos. Į pastarąsias stengiamasi atsižvelgti statant sakralius pastatus ir šiais laikais. Dauguma mūsų bažnyčių yra statytos XVI–XIX amžiuje, tad būtent jų architektūra, sprendiniai yra giliai mumyse įsirėžę. Žinoma, negalima atmesti universalaus grožio mato, tačiau vertindami bažnyčių, o ir kitų pastatų architektūrą, turėtume atsižvelgti ir į tai, kokiame architektūriniame fone šie pastatai yra. Kontrastai kartais yra gerai, tačiau visame kame turėtų būti ir dermė.
Architektas Rytis Čimkus: Yra visokių žmonių, tačiau sutinku, kad didžioji dalis tebėra prisirišę prie tos senosios bažnyčių architektūros, galbūt net norėtų, kad ir naujosios bažnyčios būtų statomos istoristiniu stiliumi. Bet tam ir yra architektai, jie turi prisiimti atsakomybę žmogų ugdyti, parodyti, kad gali būti ir kitaip. Šiandien yra XXI, o ne XVI amžius, todėl tai turi atsispindėti ir architektūroje – mūsų priemonės ir raiškos būdai skiriasi.
Architektas Paulius Latakas: Pavyzdžiui, dabar bažnyčios erdvė, skirtingai nei viduramžiais, kuriama šviesi, o ne tamsi, nes turime tam technines galimybes. Juk senosios romaninio stiliaus bažnyčios buvo tamsios ne todėl, kad tai savaime yra vertybė, bet todėl, kad naudojantis senosiomis technologijomis tam, kad būtų išlaikomas didelis didelės erdvės stogo svoris, reikėjo labai storų ir tvirtų sienų, daug langų ten tiesiog negalėjo būti. O štai gotikinės bažnyčios jau šviesesnės, nes atsiradus kontraforsams, jie perėmė didžiąją dalį stogo svorio. Žinoma, kai kurios vertybės bėgant amžiams nesikeičia. Nepaisant raiškos būdų, bažnyčia išlieka nekasdienė vieta, kiek kilnesnė nei visos kitos.
Kokia šiuolaikinių bažnyčių architektūra yra jūsų akimis?
Kun. Žydrius Kuzinas: Įvairi. Mąstant apie mūsų bažnyčios ir sielovados centro viziją, galimus architektūrinius sprendinius, teko peržiūrėti šimtus XX–XXI amžių bažnyčių projektų įvairiuose kraštuose. Turbūt bendra tendencija – minimalizmas, ėjimas nuo puošnios išorės prie viduje šiuolaikinį žmogų sutelkiančios erdvės. Juk ir pats tikėjimas pirmiausia yra nukreiptas ne į išorę, o į vidų. Aišku, kuomet bažnyčios pastatas visiškai susiniveliuoja su aplinka irgi nėra gerai, jis turi patraukti žmogaus dėmesį, ištraukti iš kasdienybės rūpesčių monotonijos, transliuoti aplinkai evangelinę žinią. Peržiūrėtų projektų sraute būta bandymų kopijuoti viduramžių architektūrinę išraišką arba visiškai nekreipti dėmesio į pastato išorinę estetiką, būta ir man sunkiai suprantamų futuristinių sprendinių. Labiausiai pavykę bažnyčių projektai buvo tie, kurie bandė išreikšti sakralumą savo epochos architektūrine kalba. Galbūt tai ne visiems priimtina, bet paprasta, suprantama, atpažįstama.
Architektas Rytis Čimkus: Mes projektuodami irgi peržiūrėjome daug pavyzdžių, pritarčiau, kad apskritai bažnyčių architektūra yra be galo įvairi. Asmeniškai man patinka šiuolaikiška ar moderni bažnyčių architektūra, nes tokia architektūra atspindi mūsų laikus ir pasaulėžiūrą, taigi – ir santykį su religija. Man patinka Massimiliano Fuksas projektuota kubo formos bažnyčia, jos mintis, daugiasluoksniškumas, natūralios šviesos įleidimas į pastatą yra tikrai įdomūs. Bet žiūrėdami į tą bažnyčią žmonės neretai mato ją tiesiog kaip dėžę. Tai, kas patinka architektams, nebūtinai patinka plačiajai visuomenei, todėl šiuolaikinių bažnyčių architektūra yra jautri tema. Architektai galbūt yra šiek tiek atsakingi už visuomenės edukavimą. Savo projektu stengiamės atrasti balansą.
„BALT-A“ ir „2L Architects“ nuotr.
