Kauno senamiestyje, vienoje jautriausių ir istoriškai turtingiausių miesto vietų, projektuojamas naujas administracinis pastatas su požeminiu garažu ir viešąja erdve. Teritorija ribojasi su Kauno pilies liekanų zona, Neries upe bei Jonavos, M. Valančiaus, Šv. Gertrūdos ir A. Jakšto gatvėmis. Tai aplinka, kurioje telkiasi svarbiausi Kauno istoriniai objektai – pilis, šv. Jurgio bažnyčia, rotušė, katedra ir kiti miesto panoramą formuojantys pastatai.

Projektuojama teritorija takais jungiasi su Santakos parku, o Neries šlaitas natūraliai įrėmina erdvę iš šiaurės. Artimiausiu metu M. Valančiaus gatvės ašyje atsiras pėsčiųjų ir dviračių tiltas, sujungsiantis senamiestį su kitu Neries krantu ir dar labiau sustiprinsiantis teritorijos reikšmę kaip miesto traukos taško. Pietinėje ir pietrytinėje sklypo dalyse vyrauja gyvenamieji ir komerciniai pastatai, o kitoje gatvės pusėje planuojama „Lituanicos“ teritorijos konversija ateityje ženkliai pakeis visą urbanistinį kontekstą.

Kultūros paveldas ir archeologinis sluoksnis

Sklypas patenka į valstybės saugomą Kauno senamiesčio kultūros paveldo teritoriją bei Pilies teritoriją ir senamiesčio kultūrinio sluoksnio zoną, turinčią archeologinių vertingųjų savybių. Čia saugoma istorinė posesijinė struktūra, perimetrinis posesijinis XIX–XX a. pradžios užstatymas su XV–XVIII a. reliktais bei vėlesniais urbanistiniais intarpais.

Istoriniai ir archeologiniai tyrimai rodo, kad Nemuno ir Neries santakoje jau X–XIV a. egzistavo iki 1,5 ha ploto senovės gyvenvietė. XV a. pradžioje ši teritorija priklausė karališkojo (kunigaikščio) dvaro jurisdikcijai ir nebuvo miesto dalis. Manoma, kad čia stovėjo mediniai dvaro pastatai, o XV–XVI a. sandūroje šalia Panerio kelio veikė turgavietė. XVII–XVIII a. Neries potvyniai nuolat užliedavo šią teritoriją, keitė upės vagą ir naikino pastatus, kol XIX a. viduryje, Kaunui tapus gubernijos centru, buvo pradėti krantinių formavimo ir vandens reguliavimo darbai.

Anksčiau vykdytų archeologinių tyrimų metu sklypo ir gretimų gatvių aplinkoje fiksuoti X–XIV a. gyvenvietės sluoksniai, miesto laikotarpio horizontai bei XVI–XX a. pradžios užstatymo fragmentai, todėl projektavimui taikomi griežti paveldosaugos reikalavimai.

Teritorijos pertvarka ir mobilumo sprendiniai

Projektuojamas sklypas užima 16 136 m², o su prieigomis bendra projektuojamos teritorijos apimtis siekia apie 20 000 m². Esama antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė ir dalis M. Valančiaus gatvės bus panaikintos. Vietoje jų projektuojamas 216 vietų požeminis parkingas, o antžeminių parkavimo vietų sklype nenumatoma.

Visa teritorija pertvarkoma suteikiant prioritetą pėstiesiems ir dviratininkams. Numatyta nauja M. Valančiaus gatvės atkarpa iki pėsčiųjų–dviratininkų tilto, o ateityje ir Jonavos gatvės atkarpa nuo transporto žiedo taps pėsčiųjų zona su aptarnaujančiu transportu. A. Jakšto, M. Valančiaus ir Šv. Gertrūdos gatvės bus atnaujintos – keičiamos dangos, inžineriniai sprendiniai ir gatvių profiliai.

Laikinai nukeliama saugoma dekoratyvinė skulptūra „Kanklininkas“, kuri vėliau bus grąžinta į sutvarkytą aplinką su jai priskirta teritorija.

Viešoji erdvė – priešpilio pieva miestui

Pastatas ir aplinkinė teritorija funkciškai skirstomi į dvi zonas: reprezentacinę, orientuotą į pilį, ir kultūrinę, besidriekiančią pagrindinio pėsčiųjų srauto – nuo Rotušės iki būsimo pėsčiųjų tilto – kryptimi. Didžiąją viešosios erdvės dalį sudaro žalia zona – priešpilio pieva, kurios plotas siekia apie 5600 m².

Pieva įrėminama pėsčiųjų ir dviračių takais, integruotais į bendrą miesto infrastruktūrą. Ji skirta miestiečių poilsiui, piknikams, lauko renginiams ir miesto šventėms, tapdama natūraliu perėjimu tarp istorinio paveldo ir šiuolaikinio miesto gyvenimo.

Pastatas kaip šiuolaikinė rotušė

Projektuojamas administracinis pastatas suvokiamas kaip nauja, šiuolaikiška rotušė – reprezentatyvi, tačiau atvira ir daugiafunkcė. Į pastatą suplanuoti du lygiaverčiai įėjimai: vienas iš reprezentacinės aikštės su vaizdais į pilį, pievą ir upę, kitas – iš kultūrinės zonos, greta pagrindinio pėsčiųjų tako.

Centrinė pastato ašis – universali daugiafunkcinė salė ir su ja susijęs holas, galintis funkcionuoti kaip parodų, renginių ar kavinių erdvė. Ši zona jungia abi viešąsias pastato puses ir leidžia pastatui tapti aktyvia miesto gyvenimo dalimi.

Architektūrinė išraiška ir tūrinė kompozicija

Pastatas projektuojamas trijų aukštų, su aiškia tūrine struktūra ir perimetriniu užstatymu palei M. Valančiaus ir Šv. Gertrūdos gatves. Siekiant išvengti gyvenamiesiems pastatams būdingo silueto, pastato tūris formuojamas iš vertikalių ir pasvirų fasadų plokštumų. Pirmojo aukšto karnyzas siekia 4,5 m, antrojo – apie 7,85 m, o nuo antro aukšto pasvirę fasadai kyla iki 12 m kraigo altitudės, sušvelnindami pastato mastelį gatvių išklotinėse.

Vertikalus piliastrų ritmas suteikia pastatui solidumo ir reprezentatyvumo, o horizontalūs karnyzai užtikrina mastelio dermę su istorine aplinka. Pagrindinis architektūrinis principas – maksimalus skaidrumas. Didelės įstiklintos plokštumos leidžia matyti vidaus erdves, o vakare pastatas tampa subtiliai „šviečiančiu“ miesto akcentu, nekonkuruojančiu su pilimi ar senamiesčio mūrais.

Fasadų ir stogo sprendiniai

Fasadams naudojamos ilgaamžės, natūralios medžiagos. Betoniniai piliastrai ir karnyzai formuojami iš atskirų apdailinių elementų, kurių pilkšvai gelsva spalva ir natūralaus akmens užpildas subtiliai dera su senamiesčio koloritu. Įstiklintos plokštumos skaidraus stiklo, o vitrinų ir langų rėmai – aliuminio ir plieno konstrukcijų.

Pirmojo aukšto fasadai suskaidyti įgilintais intarpais ir derinami su medžio bei metalo apdailos plokštumomis, kurios atliepia interjero sprendinius. Lietaus nuvedimo sistema integruota į fasadų elementus ir vizualiai nematoma.

Pastato stogai suvokiami kaip penktasis fasadas. Dalis jų įstiklinta stoglangiais, o plokščiosios dalys apželdinamos, integruojant pastatą į žaliąjį miesto karkasą. Ant stogo įrengiama aptarnavimo aikštelė su berėmiu stiklo aptvaru.

Vidaus erdvės ir funkcionalumas

Interjere dominuoja natūralios medžiagos – medis, stiklas ir betonas. Daugiafunkcinė salė projektuojama kaip ažūriška, su medžio apdaila ir transformuojamomis stiklinėmis pertvaromis. Salės grindys – parketas, holo – teracinės dangos, administracinėse patalpose – kiliminės plytelės.

Visas pirmasis aukštas, išskyrus administracinių patalpų branduolį, atviras visuomenei. Čia projektuojamos kavinės, restoranai ir kitos nuomojamos patalpos su atskirais įėjimais iš lauko, galinčios veikti nepriklausomai nuo administracinės pastato dalies. Antrasis ir trečiasis aukštai skirti administracijai, su posėdžių salėmis, kabinetais ir poilsio zonomis, iš kurių atsiveria vaizdai į pilį ir Santakos parką.

Pastatas pritaikytas visiems naudotojams: kiekviename aukšte įrengiami žmonėms su negalia pritaikyti sanitariniai mazgai, pirmame aukšte – kūdikių žindymo ir pervystymo patalpa. Renginių metu pastate gali susirinkti apie 100 žmonių, todėl tualetų ir pagalbinių patalpų infrastruktūra suplanuota ir požeminėje dalyje.

Šis projektas Kauno senamiestyje – ne tik naujas administracinis pastatas, bet ir reikšminga viešoji erdvė, jungianti istoriją, gamtą ir šiuolaikinį miesto gyvenimą. Jis formuoja naują santykį su pilies teritorija, atveria senamiestį miestiečiams ir kuria gyvą, daugiafunkcį miesto centrą, pritaikytą tiek kasdieniam naudojimui, tiek miesto renginiams.

Statytojas: Kauno miesto savivaldybė

Projektuotojas: UAB Šarūno Kiaunės projektavimo studija

Architektai: Šarūnas Kiaunė, Asta Kiaunienė

Parengta pagal Kauno miesto savivaldybės informaciją