Kalbinu architektą Arūną Blūšių norėdamas sužinoti daugiau apie šiomis dienomis apleisto Lituanica avalynės fabriko praeitį ir taip pat nykstančius, kartais nutylimus asmeninius prisiminimus. Rašant magistrinį darbą „Vilnius Tech“ universitete, „Lituanica“ fabrikas tampa mano atidžiai tiriamu objektu, į kurį žvelgiu su vizija sukurti intervenciją – jungtį su praeitimi, atliepdamas Vakarų Europos architektūros pernaudojimo tendencijas.
Tačiau šiomis dienomis fabrikas skaičiuoja 18 metų kaip yra dalinai apleistas ir talpinantis uždarumo problematiką. Kaip pasekmė, vis dažniau iškyla diskusijos apie „Lituanica“ fabriko griovimą, kurio vertė ir potencialas dažnai pražiūrimas. Todėl smalsu išgirsti kokios nuomonės laikosi „Lituanica“ naujosios dalies architektas Arūnas Blūšius ir kaip mato „Lituanicos“ praeitį ir ateitį.
– Malonu, kad sutikote papasakoti apie buvusį „Lituanica“ avalynės fabriką Kaune. Atkreipiau dėmesį, kad šiomis dienomis gyvenate Vilniuje, tačiau kokių ryšių turite su Kaunu? Kokia buvo jūsų vaikystė Kaune ir kada persikėlėte į Vilnių?
– Gimiau Kaune kur ir prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Kol nelankiau darželio, vasaras leisdavau pas senelius kaime, tad laikau save pusiau kaimiečiu. Įvairiais etapais išbandžiau save daug kur: lėktuvų ir raketų modeliavime, mokiausi groti fortepijonu, žaidžiau krepšinį, mokiausi vaikų dailės mokykloje, šokau, čiuožiau, vėliau dainavau mokyklos chore – teko dalyvauti ir respublikinėse dainų šventėse.
Baigęs VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas) dirbau Pramoninės statybos projektavimo institute Vilniaus filiale. Po trejų metų perėjau į PSPI (Pramonės statinių projektavimo institutas) Kaune, o dar po aštuonių metų mane pasikvietė dirbti atgal į pavadinimą pakeitusį Lietuvos statybų projektavimo institutą. Dar porą metų būdamas Vilniuje tęsiau Kaune pradėtus darbus, bet jiems pasibaigus, o 2013 metais mirus mamai ryšys su Kaunu nutrūko.
– Šalia architektūros kuriate ir muziką – esate legendinės grupės „Antis“ gitaristas, tad ar pastatų architektūrinei išraiškai turi įtakos muzikinė veikla?
– „Anties“ muzikantai – visi architektai, šiek tiek „velnių priėdę“, tai labai atsispindi pirmojoje mūsų kolektyvinėje kūryboje, deja, architektūroje realizuoti viską ką sugalvodavau toli gražu nepavykdavo…
– Žinoma, kad Kaunas garsėja modernistine tarpukario pramone, kurią akcentuoja Marija Drėmaitė knygoje „Progreso meteoras“, tačiau kiek svarbi sovietmečio laikotarpio pramonė Kaunui? Kokias pramoninės architektūros tendencijas pastebite?
– Kadangi teko šioje srityje dirbti turiu savo nuomonę. Naujųjų pramonės rajonų ir įmonių teritorijų projektavimas buvo tikrai aukštame lygyje. Manau, Kauno pramonės vystymas rytų kryptimi iškeliant iš miesto centro įmones buvo teisingas. Šis procesas sėkmingai tęsiamas ir dabar. Pažvelgus iš paukščio skrydžio į pramonės rajonus ir įmonių teritorijas kituose pasaulio miestuose pamatysime, kad, atsižvelgiant į konkrečias tos vietos sąlygas, pramoniniai rajonai mažai kuo skiriasi. Daugeliu atvejų skiriasi tik realizavimo lygis. Pramoninių teritorijų planavimo principai buvo teisingi, bendruoju atveju jie galioja ir dabar. Iš esmės naujieji Kauno pramoniniai rajonai nesiskyrė nuo kitų Lietuvos miestų.
Blogiausia padėtis buvo su pramoniniais statiniais, kuriuos projektavo tie patys architektai, tuose pačiuose institutuose. Kartais SSSR naudojo tuos pačius statybos gaminius, kurių asortimentas buvo minimalus: vienaaukštis arba daugiaaukštis pramoninis karkasas, išorinės sienos – daugiausia akyto betono paneliai, kurių kokybė tiesiog tragiška. Kur nebuvo galima išsisukti su karkasu – gelbėdavo silikatinės plytos. Administracinių pastatų pagrąžinimui buvo leidžiama maždaug 5% apdailinių plytų. Tie apribojimai ir suformavo daugelio pramoninių pastatų stilių: horizontalios standartinio pločio baltų panelių ir standartinių langų juostos su silikatinių plytų intarpais ir vertikaliais raudonų plytų pagrąžinamais.
Apie inžinerinės įrangos dizainą, kuri pramoninėje architektūroje yra labai svarbi, nėra ką kalbėti iš viso. Jo tiesiog nebuvo. Šiek tiek kita situacija buvo su pramoniniais statiniais, kurie buvo išlikę istoriškai arba miestui plečiantis, įaugo į miesto audinį. Spaudžiami architektų, jau šiek tiek vėlesniais laikais, valdininkai darydavo išimtis: leisdavo laisviau disponuoti apdailos medžiagomis, nors ir dėl to tekdavo gerokai pakovoti. Sėkmė priklausydavo nuo miesto valdžios, užsakovų įtakingumo ir partinių ryšių. Todėl, dauguma pramoninių sovietmečio pastatų buvo tik inžineriniai statiniai, kur pagrindinis dėmesys buvo skiriamas technologijai, šiek tiek papudruojant pagrindinį fasadą.
– Kadangi 1977–1988 metais dirbote Pramoninės statybos projektavimo institute (PSPI), kokius dar projektus vystėte Kaune?
– Dirbdamas PSPI Kaune suprojektavau šešis kompleksus: Tarpmokyklinį gamybinio mokymo kombinatą Pramonės prospekte; Kauno 2-ąjį troleibusų parką; Gamyklos „Inkaras“ Vilijampolėje rekonstrukciją; Gamyklos „Aido“ rekonstrukcija; Buitinių nuotekų siurblinę prie „Redos“; Karmėlavos aerouosto projektinius pasiūlymus.
– Kaip gavote pasiūlymą projektuoti naująją „Lituanica“ avalynės fabriko dalį? Kaip gerai žinojote „Lituanica“ senuosius gamybinius pastatus prieš tai?
– PSPI vadovybė man paskyrė projektuoti avalynės fabriko „Lituanica“ sandėlius, manau, dėl to, kad visi suprato, jog senamiestyje toks pramoninės estetikos pastatas atrodys kraupiai. Aš tuo metu buvau institute vienintelis architektas, atliekantis išsamias vietos studijas, fotofiksacijas, darantis begales eskizų ir maketų, dėl to net nakvodavau institute, kad negaiščiau laiko kelionėms į darbą. Be to, nors dar buvau jaunas specialistas, vadovai pastebėjo, kad sugebu painiausias problemas spręsti be panikos, ramiai ir greitai. Prieš pradedant projektuoti, apie gamyklą neturėjau nė mažiausio supratimo, bet gavęs užduotį, kaip ir įprasta, pradėjau visapusę analizę.
Lituanica fabriko koliažas – kairėje naujosios dalies statybos, dešinėj senoji dalis. Nuotraukos autorius: S. Lukošius. Koliažo autorius: L. Jusas
– Kodėl fabrikui reikėjo praplėtimo ir kokios patalpos buvo projektuojamos naujojoje dalyje?
– Batų fabrikas „Lituanica“ tuo metu buvo labai garsus savo produkcija ne tik LTSR, bet ir SSSR (visoje sovietijoje) augant paklausai planavo didinti gamybos apimtis. Technologinės linijos sename pastate tęsėsi per kelis aukštus. Atlaisvinus plotus, įterpti papildomas grandis žymiai paprasčiau tame pačiame pastate, nei perkelti kažkur kitur. Tuo tikslu gamybinės patalpos buvo plečiamos esamame pastate iškeliant iš jo administracines, buitines patalpas ir sandėlius. Taip įvertinus padidėsiančias gamybos apimtis ir buvo skirtas naujasis priestatas.
– Kaip vertinate šią situaciją, kad šalia istorinio miesto senamiesčio, netoli Kauno Pilies atsirado gigantiškas fabrikas? Ar buvo kitų pastato vietos alternatyvų?
– Jūsų klausimas labai taiklus ir specialistų visą laiką buvo vertinamas, manau, neigiamai. Beje, senasis pastatas prie Neries (Jakšto gatvėje) pradžioje buvo vienu aukštu mažesnis, tą parodo išlikęs karnizas, kuris mažiau disonavo su senamiesčio kontekstu. Pačio pastato pirminė paskirtis buvo kita – miesto pirtis, kurioje vaikystėje teko praustis ir man, bet miesto valdžiai nusprendus ją uždaryti ir įkurdinti čia batų fabriką, buvo užstatytas vienas aukštas ir pristatyti grynai pramoninės architektūros pastatai. Būti ar nebūti šioje vietoje pramoniniams pastatams sprendė partiniai miesto valdžios veikėjai. Kur ir kas projektavo pirmąjį rekonstravimo etapą nežinau, tik prisimenu kad tėvai, sužinoję apie pirties uždarymą, labai nuliūdo.
– Palietėte labai įdomų prisiminimą. Apie pirties Rūmų projektą rašoma AUTC šaltiniuose kaip apie vieną įspūdingiausių ankstyvojo sovietmečio statinių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Pirties projektas išsiskyrė istorizmo architektūros bruožais, buvo puoštas lipdybiniu dekoru ir gausiomis detalėmis. Tačiau 1976 m. pastatas buvo nugriautas dėl nekokybiškų pamatų – nuolat skeldėdavo sienos. (AUTC Petrulis V., 2022, Pirtis Kaune)
– Tada buvau labai mažas, o jūsų rodomas kampinis fasadas – lyg ir, matytas. Geriau prisimenu patį prausimosi procesą: mama nuėjo kažkur kitur praustis (man buvo šokas, gal dėl to ir prisimenu), o tėtis nusivedė mane į erdvias, pilnas garų patalpas, su aukštais langais. Apvalios cinkuotos skardos vonelės, daug nepažįstamų nuogų ar prisidengusių rankšluosčiais vyrų… Mažam vaikui ėjimas į pirtį buvo neeilinis įvykis, bet labiausiai nudžiugau, kai vėl susitikome su mama.
Pirties rūmai Kaune 1956 m. Nuotraukos autorius: J. Kiškis
– Kokia įdomi istorija! Ją girdėdamas surezonuoju su suomių architekto J. Pallasmaa metodologija, kuri į architektūrą žvelgia per pojūčius ir potyrius. Tačiau grįžtant prie „Lituanica“, miesto valdžios veikėjams nusprendus, kad fabriko praplėtimas bus vykdomas šalia senųjų pastatų, kaip užmezgėte dialogą su senamiesčio kontekstu, Neries pakrante ir Kauno pilimi? O galbūt bandėte paslėpti šį (ne)tinkamą objektą?
– Kaip ir minėjau, gavęs užduotį pradėjau analizę: susisiekiau su Kauno miesto paminklų konservavimo instituto specialistais, išklausiau jų nuomonių ir rekomendacijų. Tame institute buvo parengta galimo užstatymo ir aukščio studija, kuria aš naudojausi kaip dokumentu, kad nekiltų kažkam noro pastato paaukštinti.
Jūs labai tiesiai paklausėte tiesiai ir atsakau: taip, pagrindinis uždavinys buvo šiuos statinius paslėpti, kadangi tais laikais priemonių nebuvo daug, pasirinkau būtent tokį būdą. Žiedo pusėje suprojektavau sieną su menamais įėjimais, kuriems suprojektavau specialias sijas. Vėliau sandėlius pavertus parduotuve kiti architektai tuo ir pasinaudojo, beliko išardyti numatytas angas ir sustatyti duris. Buvau numatęs vietą ir skulptūriniam akcentui, deja, į sąmatą jis nebuvo įtraukas, todėl nebuvo įgyvendintas.
– Kokią pastato architektūrinę idėją turėjote ir kokius vėlyvojo sovietmečio postmodernizmo elementus naudojote jai įgyvendinti? Kokią išraišką pastatams suteikia naudojamos organiškos ir lenktos formos?
– Idėja, realizavimo metodai ir detalės, puikiai matomi, tad visa tai komentuoti palieku architektūros kritikams. Vingrių, organiškų formų naudojimas pastato išraiškoje to meto galimybių ir mano architektūrinio suvokimo rezultatą. Kūriau pagal užsakovų patektą projektavimo užduotį, visiškai vienas eskizus pateikdamas vyriausiajam miesto architektui, kol galiausiai jis pasakė: „Užteks“.
– Bet ar buvo ta vidinė jaunatviška ambicija sukurti unikalų objektą, nors vyriausiajam miesto architektui trūko kantrybė?
– PSPI architektas tebuvo mažas sraigtelis visoje projektavimo grandinėje ir tik išimtinais atvejais galėjo pasipriešinti sistemai. Tanką dažyk kaip nori – vis tiek bus tankas…
– Kokie iššūkiai iškilo naujosios dalies projektavimo ir statymo metu, 1983-1987 metais? Kaip keitėsi pastato ploto poreikis?
– Kiek prisimenu, viskas buvo statoma nenukrypstant nuo pagrindinio projekto, jei ir buvo smulkių pakeitimų, tai atrodė kaip natūrali papildoma užduotis. Šiam objektui buvo skiriamas ypatingas dėmesys ir leidžiama šiek tiek daugiau nei eiliniam pramoniniam pastatui. Tą išduoda visi variniai apskardinimai, nes ir tuo metu tai buvo prabangu.
Lituanica fabriko naujoji dalis, turinti organiškų formų Jonavos g.
– Sakote, leidžiama daugiau nei eiliniam pramoniniam pastatui… Kuo šie pastatai išsiskyrė nuo įprastų pramoninių kompleksų, kokios išimtys buvo taikomos projektui?
– Projektuojant pirmąjį etapą, miesto pirtį verčiant fabriku, matyt, sprendėjai negalvojo apie senamiestį ir jo ypatumus kaip vertybę, o kas ir galvojo, negalėjo pasipriešinti plano komiteto valiai. Kai man teko projektuoti, visi buvo supratę padarytą klaidą ir sekė, kad nenutiktų kažkas dar blogiau. Minėjau, apie apribojimus statant pramoninius pastatus, kurie buvo sušvelninti šiam objektui. Taip pat man pavyko pramušti kitokią planinę struktūrą, raudonų plytų mūro apdailą, varį visiems perimetriniams fasadams.
– Kalbant komplekso medžiagiškumą, sakykite kodėl buvo pasirinktos raudonos plytos, o tarkim ne baltos silikatinės plytos iš kurių buvo pastatytas senasis gamybinis pastatas? Kauno architektūriniame gide rašoma, kad raudonomis plytomis yra užmezgamas dialogas su pačia Kauno Pilimi, taigi ar tokia ir buvo jūsų siekiamybė?
– Raudonos plytos, geltonos keraminės plytos, granitinis ar terazitinis tinkas buvo prabangios apdailos medžiagos, o silikatinės – „kaip prakeiksmas“. Pasirinkau raudonas plytas. Dėl ryšio su Pilimi – palieku tai spręsti istorikams, kritikams, meno žinovams, filosofams ir kitiems vertintojams.
– Pabaigus statyti pastatą 1987 metais, buvo suformuotas uždaras kiemelis, fabriko reikmėms su tik su vienu patekimu į teritoriją. Kodėl fabriko teritorija buvo ypač uždara? Ar ji buvo saugoma ir neprieinama senamiesčio gatvelėmis?
– Pagrindinis įėjimas buvo toje pačioje vietoje, kaip ir yra šiomis dienomis. Jį ženklina į senamiestį žvelgiantis suskaidytas fasadas bei bromas, dekoruotas dvejomis žaliomis kolonomis. Norėdamas padaryti įdomesnę M. Daukšos g. perspektyvą buvau numatęs sienos įgauboje skulptūrą, bet detalizuoti nespėjau, o ir pinigų tam neskyrė.
Vienas patekimas į fabriko teritoriją pro kontrolės punktą buvo numatomas nuo pat projektavimo pradžios dėl labai praktinės priežasties: batai labai geidžiama ir lengvai nugvelbiama prekė. Vienas centralizuotas patekimas turėjo labiau apsaugoti nuo produkcijos „nutekėjimo“.
Iki pastatant gamyklos priestatus toje vietoje buvo įsikūręs čigonų taboras (tada taip vadinti buvo natūralu) ir kažkokiais stebuklingais būdais dalis odų, skirtų batams siūti, atsidurdavo pas juos, o tada pasklisdavo po auksarankių dirbtuvėles, kur klestėjo versliukai. Iš odų siūdavo striukes, lietpalčius, kepures ir t.t. Nukirpdavo nuo atsiųsto užsienietiško rankšluosčio ar kokio kito menkniekio etiketes ir vidinėje pusėje prisiūdavo magiškus žodžius – „Italy“, „Hungary“, „USA“ ar panašiai. Taip prekę „prastumdavo“ kaip originalą. Mano uošviai irgi buvo apsigavę: nusipirko odinę striukę, kurios nešioti buvo neįmanoma, atidavė man – netiko, bandžiau įtikinti, kad tai grubi klastotė – nepatikėjo, matyt, brangiai mokėjo.
Komplekso uždarumas buvo būtina sąlyga: net kampe esantį tarpą tarp sandėlių užpildžiau tokio pat aukščio tvora. Beveik natūraliai gavosi kaip fortas. Be to, kad gyventojai laisvai galėtų vaikščioti po gamybinę teritoriją reikėtų keisti teritorijos ir objekto paskirtį, to nepadarius ir šių dienų teisės aktai neleidžia to daryti.
– Kaip buvo stengiamasi prisitaikyti prie konteksto/senamiesčio? Kaip buvo bandoma paslėpti tokį didelį objektą?
– Šiame kvartale įsikūręs čigonų taboras buvo aptvertas perimetru, šiek tiek žemesne silikatinių plytų tvora. Patekimas į jį buvo visai greta fabriko pastatų, o teritorijos viduje stovėjo tik pora mūrinių, labai keistai orientuotų, pastatų. Vaikystėje mokėjau keletą kortų triukų, bet ne visada pavykdavo. Čigonų taborą pradanginau, o tokio dydžio komplekso – kaip gavosi taip gavosi. Šiandien jau prisiminiau kaip permušti kortą per stalą ir sėkmingai rodžiau vaikaičiams…
– Kuo „Lituanica“ fabrikas jums unikalus? Kas jūsų nuomone jame yra vertingiausia ir svarbiausia?
– Kiekvienas pastatas, jei jis ne tipinis, yra kažkuo unikalus. Šio pastato unikalumą vertinu kaip labai konkrečios užduoties konkretų sunkų sprendinį, o vertingiausia ir svarbiausia yra begalinės pastangos pridengti neturinčių išmanymo sovietinių partinių veikėjų blogus urbanistinius sprendinius ir humanizuoti beveidę, prastos kokybės sovietinę pramoninę architektūrą. Būtent šis objektas yra bene ryškiausias to pavyzdys.
– Šiomis dienomis „Lituanica“ fabriko pastatai yra dalinai apleisti ir neefektyviai išnaudojami, o jų išlikimas dažnai nevertinamas. Susidaro įspūdis, kad visuomenėje sovietmečio modernizmo palikimas yra siejamas su ideologinėmis žaizdomis – todėl visuomenė linkusi šią atmintį „ištrinti“. Tačiau svarbu pabrėžti, kad ideologijai žlugus, architektūra liko tik tuščia erdve, kurią galima pripildyti šiuolaikiškų idėjų. Todėl įdomu kokia yra jūsų nuomonė: ar reikia griauti sovietmečio architektūrą, turinčia daug trūkumų ar pritaikyti pagal šiandieninius poreikius?
– Žlugus sistemai, žlugo ir jos idealai. Gamykla „Raudonasis Spalis“ (tada ji taip vadinosi), matyt, to padarinys. Tai tėra tik batų gamykla atsidūrusi ne toje vietoje iš vienos pusės: neįsipaišanti į senamiesčio kontekstą, iš kitos pusės: neturinti galimybės vystytis. Tai ne Egipto piramidės ar Paryžiaus Katedra – visiškai utilitarus objektas. Jei neįmanoma jo konvertuoti visiškai laisvai traktuojant atskirų dalių išlikimą, matyt, tektų griauti.
– Kaip jūs pats matote Lituanica ateitį ar konvertuoti funkciją akcentuojant atskirų dalių išlikimą ar griauti? Kokia jūsų asmeninė nuomonė?
– Dėl „Lituanica“ likimo nesuku galvos. Aš visiškai pasitikiu šių dienų architektais ir, jei subręs poreikis kažką toje vietoje keisti, manau sprendimai bus geriausi urbanistiniu ir architektūriniu požiūriu, ir bus surasta pusiausvyra tarp vystytojų, invesuotojų, ar šiaip komersantų, dažnai neribotų, lūkesčių.
– Mano nuomone, praeitų laikmečių architektūra – tai istorija kurią tirs ateities kartos. Spręsdami kurią istoriją norime palikti, o kurią trinti, galime prieiti prie pramoninės architektūros išnaikinimo – nelikus pastatų ar jų fragmentų, bus sunkiau sudėlioti pilną istorinį paveikslą. Esminis klausimas yra kaip interpretuoti šlubuojančią architektūrą, kad ateities kartos atpažintų architektūrinio palimpsesto pėdsakus?
– Nemanau, kad prie kažkokių pastatų reikia specialiai prisirišti. Reikėtų platesnio mąstymo. Manau, turėtų būti įpūsta gyvybės krantinės fasaduose, vidiniame kiemelyje ir visame tame kvartale.
– Užbaigiant mūsų pokalbį, apibendrinimui išsinešu mintį, kad nėra teisinga radikaliai žiūrėti į sovietmečio architektūrinį palikimą – jeigu aplinkai netinka griauti, jei tinka palikti. Taip skirtingų laikotarpių architektūra nebus perduota ateities kartoms. Įdomus ir pats visuomenės požiūris, signalizuojantis apie praeities žaizdas bei architektui tenkantis iššūkis, kaip jas užgydyti išlaikant tiltą su praeities palikimu.
– Pritariu jūsų minčiai, bet šiuo atveju lemiamą žodį palieku tiems, kas spręs šio Kauno senamiesčio kvartalo tolimesnį likimą.
Pokalbio autorius: Lukas Jusas
