„Kaulų bažnyčia“ – vienas šiurpiausių, tačiau didžiausią įspūdį paliekantis architektūrinis objektas pasaulyje, kurio rekonstrukcija prasidėjusi šiais metais turėtų baigtis iki 2020-ųjų.
„Nuo kaulų paviršiaus bus nuvalytas purvas, o tada kaulai bus mirkomi specialiai paruoštų kalkių tirpale. Tai natūralus konservavimo metodas, kuris taip pat buvo naudojamas kuriant šias struktūras“, – sakė konservavimo ekspertas Tomas Kral.
Siekiant užtikrinti, kad konstrukcijos būtų atstatytos originaliu formatu, restauravimo komanda pasamdė įmonę „Nase Historie“, kad gamintų kaulų struktūrų kompiuterinius modelius, naudodama turimas nuotraukas ir vaizdo įrašus.
Kol kas nėra skelbiama kokia numatyta restauracijos projekto sąmata. Žinoma tik tai, kad restauracija yra būtina, nes kaulai sensta, trupa ir pamažu nyksta.
Tikimasi, kad rekonstrukcijos projektas bus pabaigtas per dvejus metus. Pastatas atnaujinimo metu yra atviras visuomenei. Per metus šį statinį aplanko 450 000 turistų ir šis skaičius nuolat auga. Tikimasi, kad šiemet koplyčią aplankys 500 000 turistų.
Interjeras iš kaulų
Apie 70 kilometrų į rytus nuo Prahos, viduramžių miestas Kutná Hora, politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai konkuravo su sostine XIII – XVI a., dėl to sidabro kasyklos bumo. Tačiau šiandien „Kutná Hora“ yra ramus miestelis. Jis garsėja įspūdingu viduramžių Europos ir Čekijos kultūros paveldu., priklauso UNESCO pasaulio paveldui. Tačiau tarp baroko stiliaus pastatų ir viduramžių bažnyčių yra tarp 1290 ir 1320 metų pastatyta struktūra, kuri tikrai nėra kinkadrebiams keliautojams skirtas objektas. Koplyčioms interjerui panaudota nuo 40 000 iki 70 000 žmonių skeletų. Visi žmonių kaulai panaudoti koplyčios interjero ir eksterjero puošybai.
Rekonstrukcijos darbai – neeiliniai. Siekiama užkonservuoti kaulus, iš, kurių čia sukurti vitražai, sienos ir šviestuvai. Pripažinsiu, kad Čekijos „Kaulų koplyčia“ buvo mano vienas pirmųjų užsienio turistinių objektų ir dabar, praėjus nuo tos kelionės daugiau nei dešimtmečiui, ir apkeliavus pusę pasaulio, prisiminus paliktus įspūdžius, šiurpas vis dar perbėga per nugarą. Panašius statinius turi Milanas, Prancūzija ir kiti, tačiau čia sukurtos struktūros tikrai neeilinės ir beveik nekeistos nuo pat jų sukūrimo.
1278 metais Bohemijos karalius į Jeruzalę išsiuntė šiose apylinkėse veikusio Sedleko cisterkų vienuolyno abatą. Pastarasis grįžo su pilnu indu dirvožemio iš Golgotos. Indas žemių išpiltas aplink mažą koplytėlę. Vietiniai gyventojai sužinoję, kad jie arba jų artimieji gali būti palaidoti ant „Kristaus žemės”, iš viso regiono ėmė prašytis amžinojo poilsio vietos būtent ten. Kaulų buvo tiek daug, kad nuspręsta kapines praplėsti, iki kol tai bus padaryta kaulai buvo sukrauti gotikos bažnyčios rūsyje. Per kryžiaus karus čia palaidoti buvo beveik 30 000 žmonių. Daugiausiai kaulų čia nugulė po XIV amžiuje maro nusiaubusio Europą. Skeletai kai kur sulaužyti, kai kur sutrupėję, kai kur matosi dūrių ženklai. 1870 metais skulptorius Frantisekas Rintas surinko šiuo kaulus iš požemių bei bažnyčios rūsių ir iš jų pastatė koplyčią.
Koplyčios šventoriuje yra šviestuvas, pagamintas iš žmogaus kaukolių girnelių. Kairėje pusėje nuo jo Čekijos aristokratų šeimos Schwarzenbergs herbas sudarytas iš kaulų, varpai, kėdės, laiptai, mažas altorius, šalia – kaukolių kolekcija. Kartu su jais atsiveria religiniai vaizdai, išdėstyti iš kaulų ir primindami lankytojams, kad koplyčia išlieka pagarbia Dievo garbinimo vieta, nepaisant to, kad jos turinys yra gana baisus. Dažnai pamirštame, kad mirtis yra tokia pati gyvenimo dalis, kaip ir gimimas – būtent tai Frantisekas Rintas akcentavo vėliau savo pasakojimuose vienuoliams. Šiuo metu koplyčioje vyksta koncertai.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
