Nėra daug universalių sprendimų, norint sukurti erdves, puoselėjančias žmogaus psichikos sveikatą, mano architektūros istorijos tyrinėtoja Leslie Topp, Birkbecko (Londonas, Jungtinė karalystė) universiteto dėstytoja.
Kažkada psichikos sveikatos gydymo įstaigos tapo vietomis, kuriose efektyviausiai buvo galima patikrinti architektūros ir jos aplinkos projektavimo sprendimų poveikį žmogaus psichikos sveikatai. Kai kurie principai aktualūs ir šių dienų pasaulyje, tačiau mokslininkė mano, kad psichikos sveikatos puoselėjimui tinkamiausia ta aplinka, kuri pritaikyta individualiems žmogaus poreikiams.
Lapkričio pradžioje Vilniuje, pokalbių ciklo „A Pokalbiai“ Naicionalinėje dailės galerijoje pranešimą apie psichikos sveikatos priežiūros įstaigų raidą pristačiusi L. Topp dalinasi savo įžvalgomis, kaip architektūra veikia žmogaus savijautą, ir kokiais principais turėtų kliautis architektai, projektuodami psichikos sveikatą puoselėjančias erdves.
Pristatome interviu su L. Topp ir kviečiame į paskutinį ciklo pranešimą tema „Psichikos sveikata – prie ko čia architektūra“ gruodžio 3 d., 19 val, Nacionalinėje dailės galerijoje.
Pagrindinė jūsų mokslo tyrimų sritis yra architektūros istorija, tačiau aš norėčiau mūsų pokalbį pradėti nuo kiek bendresnių architektūrinių temų – bandyti jūsų žinias reflektuoti į šių dienų aktualijas. Psichikos sveikatos gydymo įstaigos kadaise tapo atspirties tašku, kuomet pradėta sieti architektūros sprendimų poveikį psichikos sveikatai. Kaip ir kada tai nutiko?
Tai, kad architektūra gali turėti poveikį žmonėms, yra labai sena idėja. Egipto piramidės, religinio pobūdžio architektūra – bet kokia architektūra, kuria buvo siekiama sukurti naują mentalinę patirtį, lyginant su ta aplinka, kurioje jie praleidžia kiekvieną dieną.
Tačiau idėja, kad architektūra gali tapti įrankiu keičiant žmogaus psichologinę savijautą, yra pakankamai nauja – siekia 18 a.pab. Ir šis suvokimas tampriai susijęs su psichikos sveikatos supratimo pokyčiu. Tuomet buvo akcentuojama higiena, tačiau šis terminas naudotas plačiąja prasme – ne tik kalbant apie švarą ar dezinfekciją. Asmens higiena apėmė ir žmogaus psichinius, arba kaip tuomet buvo vadinti – moralinius, aspektus.
Pradėta rūpėti, kaip gyvena vargingiausi visuomenės sluoksniai – nes lūšnynai tapo ne tik intensyviais ligų plitimo taškais, tokios gyvenamosios sąlygos vertintos ir pro žmogaus moralinių aspektų prizmę. Žmonių prigrūstos gyvenamosios erdvės tapo didžiule problema ir dėl vaikų seksualinio išnaudojimo.
Ši padėtis ir buvo atspirties taškas kuriant erdves, kurios būtų labiau palankios žmogaus sveikatai – sveikatai plačiąja prasme.
Kaip būtų galima apibūdinti šių dienų praktiką – kokia erdvė, kalbant apie specializuotas gydymo įstaigas, tinkamiausia žmonėms, besigydantiems psichikos sutrikimus, ligas?
Po truputį grežiamasi nuo ilgą laiką gyvavusio modelio – didelių, izoliuotų, baltų ir nejaukių erdvių. Keičiasi ir psichikos ligų gydymo modelis – užuot žmones uždarius gydymo įstaigoje, juos siekiama sveikatinti jų pačių gyvenamojoje erdvėje, namų erdvėje, bendruomenėje. Ši praktika itin stiprėja Šiaurės Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje.
Norint, kad žmogus jaustųsi teigiamai gydymo įstaigoje, svarbu sukurti jaukią, tarsi namų aplinką primenančią erdvę. Visų pirma – tai kuria saugumo pojūtį.
Labai svarbu ir dydis – didelė, izoliuota ligoninė siejasi su baime. Mažos erdvės šiame sveikatos psichikos ligų kontekste žmones veikia teigiamai. Deja, kiek teko susipažinti, centrinės Europos dalyje – Čekijoje, Austrijoje, Lenkijoje, didelės gydymo įstaigos vis dar dominuoja.
Kaip būtų galima apibūdinti aplinką, primenančią namus? Kaip ji turėtų būti įgyvendinama?
Labai sunku apibrėžti žmogui palankią architekūrą ieškant bendrų vardiklių. Žmogui palanki aplinka – labai individualus dalykas. Vienas jaukiai jaučiasi nuasmenintose, didelėse erdvėse, kiti – mažose, personalizuotose erdvėse.
Tad viena, ką norėčiau palinkėti architektams – siekti projektuoti kuo įvairesnes erdves, su galimybe pasirinkti, ar pagal poreikį pritaikyti jas individualiems poreikiams.
Žinoma, tai sudėtinga, ir finansiškai brangu – kur kas pigiau ir efektyviau pritaikyti universalius, pasikartojančius modelius. Bet vertinant psichikos sveikatos įstaigas istorinėje perspektyvoje, aišku, kad kuo mažiau autonomijos erdvėje, kuo mažiau personalizuotų erdvių, tuo įstaigose žmonėms sudėtingiau.
Psichikos sutrikimų, ligų skaičius linkęs augti, tad kalbama apie tokių žmonių įtraukimą į visuomenę, o ne jų izoliaciją. Kaip tokius tikslus turėtų atliepti miestai?
Sutinku, kad kiekvienoje visuomenėje yra didelė dalis žmonių, susiduriančių su atskirtimi, izoliacija, kartais jie neturi net galimybės palaikyti santykius, tiesiog pasišnekėti, neturi kam paskambinti. Tačiau didžioji visuomenės dalis turi teisę tiek į socializacijos, tiek į privatumo galimybes – mes paprastai turime galimybę rinktis.
Tad manau reikėtų atsargiau kalbėti apie sergančių žmonių įtraukimą, gal labiau – apie galimybę sudaryti sąlygas, jog su psichikos sutrikimais susiduriantys žmonės būtų ne įtraukiami, o turėtų galimybę rinktis kaip ir visi kiti – įsitraukti į visuomenę, ar pasirinkti privatumą.
Galima kalbėti apie tai ir erdvių, pačio miesto plnavimo kontekste – kaip kurti erdves, kurios skatintų ryšį. Tačiau ne įkyrų, priverstinį, bet tokį, kurį žmonės nori savanoriškai pasirinkti – būti su kitais žmonėmis ar tiesiog būti tarp jų, ar atsiriboti ir rinktis privatumą.
Kokį vaidmenį atlieka žaliųjų erdvių pasiekiamumas? Kaip šis aspektas susijęs su psichikos sveikata?
Taip, tai svarbus aspektas. Čia galima pateikti paralelę su kalėjimo įvaizdžiu – ten, kur nėra gamtos, įstaiga primena tiesiog kalėjimą, stiprią izoliaciją nuo likusio pasaulio.
Psichikos sveikatos įstaigoms itin svarbu nebūti asocijuojamoms su atokia, izoliuota, nejaukia vieta, tad ryšys su gamtos elementais privalomas. Tačiau svarbu, kad būtų užtikrinta galimybė ne tik stebėti, bet ir dalyvauti tame. Jei žmonėms suteiksime parką be galimybės jame aktyviai, be suvaržymų leisti laiką – ar tiek bus pakankama?
Pastaruoju metu skiriamas didelis dėmesys ne tik žaliajai aplinkai pastato išorėje, tačiau ir gamtinių elementų integracijai objekte. Tokiu būdu galima turėti privatesnes, intymesnes erdves.
Covid pandemija greičiausiai tapo lūžio tašku, kuomet pradėta kalbėti apie žmogaus savijautą tam tikrose erdvėse, kaip kad darbuotojo ir biuro santykį. Ar pastebėjote daugiau požymių, kad pradėtas kreipti didesnis dėmesys žmogaus būsenai šiame kontekste?
Manau, kad tas laikotarpis išmokė mus vertinti privatumą. Galbūt dėl šitos priežasties darbuotojai renkasi darbą namuose, o ne biure. Didelės erdvės pasidarė dar labiau nejaukios, kelia nerimą, tad ieškoma jaukumo, saugumo namų aplinkoje – ko darbo erdvės nesugeba užtikrinti.
Pandemija buvo tarsi didžiulis socialinis eksperimentas, pademonstravęs apie žmogaus ir erdvės santykio reikšmę, apie galimybę būti privačioje erdvėje ir asmeninės erdvės galimybes būnant tarp žmonių.
Tas izoliacijos periodas taip pat išryškino ir namų erdvės svarbą – kaip žmogus jaučiasi aplinkoje, kurioje neturi galimybės susikurti autonomiškos erdvės, savo darbo ar poilsio vietos. Taip pat – kaip jautėsi vieniši žmonės.
Gal jūs jau pastebite tendencijas architektūroje, miesto planavime, kurios ateityje gali turėti įtaką kalbant apie psichikos sveikatos ir architektūros ryšį?
Pandemija išmokė mus dirbti žymiai lanksčiau, nei kad buvome įpratę, tad manau, kad keisis mūsų santykis su darbo vieta.
Po pandemijos didelė dalis biurų pastatų nebėra išnaudojami – žmonės nebenori į juos sugrįžti visu pajėgumu. Tad manau, kad bus skiriama mažiau dėmesio ir investicijų didelių ofisų kompleksų statybai, jų įrengimui.
Tai vyksta jau ir dabar – siūlomos kombinuoto darbo galimybės, mažėja stacionarių darbo vietų skaičius ofisuose. Pandemijos patirtis tik priminė, kaip yra svarbi žmogui privati erdvė, galimybė atsiriboti.
Tekstas: Laura Marija Čekanavičienė („A Pokalbiai“)
