Pastatų garso vertinimas

Kaip namo patalpos yra apsaugotos nuo triukšmo, galima spręsti pagal jo garso klasę. Pastatų apsaugos nuo triukšmo kokybė išreiškiama penkių garso klasių sistema – A, B, C, D ir E. Šioms garso klasėms nustatyti naudojamos ore sklindančio garso izoliavimo, smūgio garso izoliavimo, aidėjimo trukmės ir aplinkos triukšmo rodiklių vertės. Garso klasė – tai supaprastinta pastatų apsaugos nuo triukšmo kokybės sistemos išraiška. Pagal klases galima tinkamai pasirinkti apsaugos nuo triukšmo rodiklių reikalavimus ir jas susieti su numatoma statinio paskirtimi. A garso klasė – ypač gero akustinio komforto sąlygų klasė – tai reiškia, kad apie 90 proc. gyventojų akustinį komfortą įvardija kaip gerą arba labai gerą. Pagerinto akustinio komforto sąlygų klasės B atveju 75–85 proc. gyventojų komfortą laiko geru, o iki 10 proc. – nepatenkinamu. Priimtino akustinio komforto sąlygų C klasės atveju iki 50 proc. gyventojų komfortą laiku geru arba labai geru, o 30 proc. yra nepatenkinti. D garso klasė – nepakankamo akustinio komforto sąlygų klasė; čia tikėtina, kad nuo 30 proc. iki 45 proc. gyventojų akustines sąlygas įvertins kaip geras arba labai geras, o nuo 25 proc. iki 50 proc. gyventojų – kaip blogas. E garso klasė – ribinio akustinio komforto sąlygų klasė. Patikimų duomenų nėra. Tiesa, pasak specialistų, klasė tik informuoja apie galimą akustinio komforto lygį pastate, tačiau skirtingi žmonės triukšmą suvokia nevienodai.

Beje, pasak specialistų, labai svarbu nepainioti ir pačių terminų. Verta žinoti, kad garso sugertimi vadinamas garso energijos virtimas šiluma. Garso izoliacija – tai garso, sklindančio per atitvarą nuo šaltinio iki klausytojo, energijos nuostoliai. Akustika – tai mokslas apie garsą. Akustinis triukšmas – tai subjektyvusis žmogų veikiančio garso apibrėžimas, parodantis, kad girdimas garsas yra stiprus, nemalonus, netikėtas, dirginantis, nepageidaujamas.

Akustinį komfortą užtikrinantys teisės aktai

Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, yra akustinę aplinką reglamentuojančios normos, kuriose nurodyta įvertinti šiuos faktorius: iš pramonės pastatų į aplinką skleidžiamą triukšmą; į patalpas patenkantį transporto sukeliamą triukšmą; garso lygį darbo vietose ir pastatuose; garso izoliaciją tarp patalpų pastatuose. Pastato apsauga nuo triukšmo yra vienas iš šešių pagrindinių Europos Sąjungos statybos produktų direktyvos 89/106/EEC reikalavimų, kuriuos turi atitikti pastatas. Šios ir kitų apsaugą nuo triukšmo apibrėžiančių direktyvų reikalavimai buvo perkelti į nacionalinę teisę statybos techninių reglamentų, higienos normų ir kitų įstatymų forma. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“, įsigaliojęs 2004 m. sausio 1 d., nustato pastatų apsaugos nuo triukšmo kokybės reikalavimus, pastatų atitvarų akustinių rodiklių vertes, kad pastatuose ir šalia jų girdimas triukšmo lygis nekeltų grėsmės žmonių sveikatai ir atitiktų darbui bei poilsiui būtino akustinio komforto kokybę. Direktyvoje (SPD) 89/106 EEC yra išaiškinti visi rodikliai, naudojami esminio reikalavimo – „apsauga nuo triukšmo“ – aprašymui, ir nurodyti standartai, kuriuose pateikti taikomų rodiklių apibrėžimai, jų matavimo ir skaičiavimo metodai. Statybos produktų akustinės savybės gali būti nustatytos ir skaičiavimo metodais, nurodytais reglamento VI skyriuje. Jei įmanoma, projektuojant turi būti taikomi skaičiavimo metodai, įvertinantys statybos produkto rodiklius, numatomus atsižvelgiant į jo savybes. Nustatyti atskirų grupių statybos produktų akustines savybes išreiškiantys rodikliai, tokie kaip langų, durų – oro garso izoliavimas, grindų dangų, „plaukiojančių“ grindų – smūgio garso izoliavimas, dangų, turinčių garsą sugeriančių savybių, – garso sugerties koeficientas, vandentiekio sistemos komponentų garso slėgio lygis, oro tiekimo angos – oro garso izoliavimas, vėdinimo sistemos (gyvenamuosiuose pastatuose) – sistemos komponentų netiesiogiai perduodamo garso izoliavimas ir kt. Statybos produkto akustiniai rodikliai nustatomi laboratorijoje darniųjų bandymų būdu arba taikant darniuosius skaičiavimo metodus.

Pagal minėtą teisės aktą, naujai projektuojamų dvibučių, daugiabučių, blokuotų gyvenamųjų namų, kai kurių triukšmui jautrių negyvenamųjų (trumpalaikio apgyvendinimo paskirties, gydymo paskirties) pastatų vidaus aplinkos garso klasė turi būti ne žemesnė kaip C. Rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant pastatus, jų ir greta esančių patalpų vidaus aplinkos apsaugos nuo triukšmo kokybė turi nepablogėti ir atitikti ne žemesnę kaip E garso klasę. Triukšmingai veikiančius prietaisus ar įrangą, naudojamus viešose vietose ar netoli gyvenamosios paskirties pastatų, privaloma akustiškai izoliuoti pagal esamus ir Lietuvoje taikomus darniuosius standartus (LST, EN, ISO).

Garso klasė: planai ir rezultatas

Pastatų apsaugos nuo triukšmo reikalavimai įgyvendinami trimis etapais: projektuojant pastatą, statant ir perduodant jį naudoti. Projektuojant pastatą paprastai atsižvelgiama į du pagrindinius su garsu susijusius faktorius: pasirenkant tylią įrangą (pvz.: liftai, siurbliai, šildymo ir vėdinimo įranga ir t. t.); valdant garsą pastate patalpų akustikos ir garso izoliacijos priemonėmis. Iki naujas pastatas bus pripažintas tinkamu naudoti, turi būti nustatyta jo faktinė garso klasė akustiniais matavimais ir patvirtinta garso klasifikavimo protokolu. Pastato projektiniai sprendimai turi būti pagrįsti akustiniais skaičiavimais, o ar statybininkams tikrai pavyko įgyvendinti projektuotojų sumanymą, galima nustatyti tik natūriniais akustiniais matavimais, kuriuos gali atlikti tik akredituotos laboratorijos. Teisės aktai numato, kad prieš pripažįstant statinį tinkamu naudoti, tokie matavimai yra privalomi. Reikalaujama, kad naujai projektuojamų dvibučių, daugiabučių ir blokuotų gyvenamųjų namų, gydymo, mokslo, viešbučių paskirties pastatų ir poilsio paskirties pastatų vidaus aplinkos garso klasė būtų ne žemesnė kaip C, tai yra priimtino akustinio komforto sąlygų garso klasė. Praktika rodo, kad kartais projekte numatyta garso klasė neatitinka faktinės, t. y. natūriniais akustiniais matavimais nustatytos garso klasės.

Šių matavimų esmė ta, kad matuojama ne tik konkreti konstrukcija pastate, bet ir jų visuma. Atliekant tyrimus laboratorinėmis sąlygomis – idealioje tyrimams aplinkoje – matuojamos pačių gaminių – lango, durų ar kito gaminio – akustinės savybės, o natūriniais matavimais matuojama pastatų ir jų konstrukcijų visuma. Pvz., gretimų patalpų triukšmas sklinda tiesiogiai per jas skiriančią atitvarą (tiesioginis sklidimas) ir netiesiogiai, apeinant ją (netiesioginis sklidimas). Netiesiogiai garsas gali sklisti ne tik per šonines aitvaras (apylankinis sklidimas), tačiau ir šalutiniais keliais per atitvarose esančias angas (pvz., vėdinimo), nesandarumus ar konstrukcijų sujungimus (pvz., siena su perdanga, arba tarpbutinė siena su fasadu). Netiesioginiu keliu į patalpą prasiskverbęs triukšmas padidina ir tiesiogiai į patalpą patekusio triukšmo lygį.

Sveikata ir decibelai

Anot specialistų, prie nuolatinio triukšmo žmogus pripranta ir tarsi jo nebegirdi, todėl vis garsiau atsuka radijo imtuvą, grotuvą ar televizorių. Taip įsisuka užburta karuselė, kurios pasekmės toli gražu susijusios ne vien su klausos pažeidimais. Visiškai įprastas, ausies nedirginantis, tačiau nuolatinis aplinkos triukšmas ne tik skatina nepasitenkinimą ar agresiją, bet gali sukelti ir daug rimtesnių ligų. Sveikatos apsaugos specialistai tvirtina, kad triukšmas yra vienas iš kenksmingų aplinkos faktorių ir vienas didesnių lėtinių stresorių. Priklausomai nuo triukšmo stiprumo, garso dažnių, poveikio trukmės gali išsivystyti įvairūs žmogaus sveikatos sutrikimai. Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialisto Raimondo Vaidgino, ar greitai išsivystys klausos neuropatija, priklauso nuo daugelio dalykų. Svarbu, koks triukšmo pobūdis. Nuolatinis mašinų ar staklių ūžimas kenkia mažiau nei impulsinis štampavimo ar panašus triukšmas. Ausis nespėja prisitaikyti prie impulsinio triukšmo, veikiančio tik keletą sekundžių, ir klausa pažeidžiama labiau. Klausos sutrikimai greičiau atsiranda, kai kartu su triukšmu veikia vibracija ar kiti kenksmingi profesiniai veiksniai. Klausos neuropatija yra ryškesnė, kai žmogų veikia didelis triukšmas ne vien darbo metu, bet ir po darbo gatvėje ar kitose viešose vietose, taip pat ir namuose. Veikdamas ilgą laiką triukšmas sutrikdo daugelio organų darbą. Labiausiai pažeidžiama nervų sistema – atsiranda nuovargis, silpnumas, irzlumas, nemiga, pailgėja užmigimo laikas, suprastėja miego kokybė, padidėja nervinis jautrumas, gali atsirasti kiti nerviniai ir psichiniai sutrikimai. Beje, nuolat būnant triukšmingoje aplinkoje išsivysto pripratimas ir net priklausomybė nuo triukšmo. Žmogus komfortiškai jaučiasi tik tada, jei girdi triukšmą, tačiau ilgainiui komfortą keičia minėti sveikatos sutrikimai. Yra ir profesinės ligos, susijusios su triukšmu. Jei žmogui nuolat tenka dirbti aplinkoje, kurioje triukšmo lygis viršija 85 dB, per keliolika metų žmogaus klausa negrįžtamai susilpnėja.

Gyvenamojoje ir darbo aplinkoje priimtini triukšmo lygiai nustatyti Lietuvos higienos normoje neturi viršyti 80 dB. Pagal tą pačią normą leidžiamas triukšmo lygis gyvenamosiose patalpose nuo 6 iki 18 val. turi būti iki 50 dB, nuo 18 iki 22 val. – iki 45 dB, nuo 22 iki 6 val. – 40 dB. Įvairių triukšmo šaltinių pastatuose visiškai pašalinti neįmanoma, todėl tenka sumažinti sveikatai žalingą triukšmą, priimant atitinkamus konstrukcinius sprendimus ir naudojant akustines medžiagas. Gerų akustinių sprendimų pastatuose poreikis greitai didėja, nes planuojamas vis didesnis teritorijų užstatymo tankis ir pastatai statomi arčiau transporto srautų. Didėja ir pastatų, kuriuose yra aukštas garso izoliacijos lygis ir gera patalpų akustika, paklausa.