Sutinku, kad prižiūrėti ir modernizuoti pastatus būtina, tačiau jų renovavimo reikalavimai pernelyg stipriai padidinti. Pamąstykime apie tai, kad senieji dvarų, universitetų, vienuolynų ir panašūs pastatai turi metro ar storesnes mūro sienas. Visi, kam teko juose būti, pastebėjo, kad žiemą ten šilta, o vasarą vėsu. Tas pats pasakytina ir apie rąstinius namus. Viduramžiais juose žmonės pragyveno net mažąjį ledynmetį ir nesušalo. Dabar, visuotinio atšilimo laikais, mes nusprendėme, kad ir šiuos namus reikėtų šiltinti. Tūkstančius metų gyvenome šiltai, o dabar sušalome ir pradėjome šiltinti. Pagal dabartinius reikalavimus senuosius pastatus reikėtų šiltinti bent dvigubai, o sovietinius – keturis kartus. Ar tikrai reikia taip smarkiai šiltinti pastatus? Manau, kad ne, ir pagrįsiu kodėl.

Pirma, reikalaujamas gyvenamųjų namų sienų šilumos perdavimo koeficientas aštuonis kartus skiriasi nei durų ar langų. Tačiau daugiabutyje langai sudaro apie 30 % sienos ploto. Apšiltiname sienas, o šiluma iškeliauja per langus ir duris. Pastato sienas galime šiltinti ir dešimteriopai, bet jei paliksime atvirus langus, jame šilta nebus.

Antra, kuo labiau šiltiname namo sienas ir stogą, tuo labiau didiname statybos kainą. O juk šiltinimo medžiagų mes beveik negaminame – jas reikia pirkti iš kitų šalių. Taip savo sąskaita mokame kitiems.

Trečia, statybos reglamentuose pateikiamos šiltinimo detalės ir mazgai sudaryti iš kelių ar net keliolikos skirtingų medžiagų. O juk kuo daugiau medžiagų, tuo mažesnis šiltinimo patikimumas ir tuo didesnė renovacijos kaina.

Ketvirta, visi pastebėjome, kad net ir šalčiausią dieną namas taip neatšąla, kaip esant vėjuotam, bet nelabai šaltam orui. Vadinasi, esmė yra ne tiek pastato apšiltinimas, kiek jo sandarumas. Šaltą ir vėjuotą dieną sandariai palapinei sušildyti užtenka vienos žvakutės.

Penkta, apšiltiname pastatą, pakeičiame langus ir duris sandariais, tačiau dažniausiai pamirštame, kad pastatus reikia vėdinti. Jei kada nors teko miegoti nešildomoje patalpoje, pirmiausia stengdavomės pakišti galvą po pūkine antklode, tačiau greitai pritrūkdavome oro ir reikdavo lįsti laukan. Tas pats efektas yra ir su nevėdinamomis patalpomis. Mes sandariname pastatus, bet jų nevėdiname, kvėpuojame anglies dvideginiu. Patalpose atsiranda pelėsis ir grybelis. Tuomet sergame, perkame vaistus ir vėl… smarkiai branginame renovaciją. Nors pagal higienos normas gyvenamosiose patalpose oras turėtų keistis šešis kartus per valandą.

Šešta, pagal statybos taisykles, renovuojamas penkių aukštų iki 2 000 m2 daugiabutis namas yra neypatingos svarbos pastatas, o didesnis jau tampa ypatingas. Tuomet projekto derinimas yra gerokai ilgesnis, atsiranda daugiau derinančių institucijų, projektą reikia ekspertuoti. Tam vėl leidžiami pinigai ir gaištamas laikas.

Taigi, siekiant taupiai, greitai ir protingai vykdyti pastatų renovaciją, reiktų vadovautis šiomis taisyklėmis:

• bent du kartus sumažinti stogų, sienų, šilumos tiltelių ir atitvarų šiltinimo reikalavimus;
• supaprastinti šildymo detales ir sumažinti šiltinimo medžiagų detalėse skaičių;
• išspręsti vėdinimo problemą gyvenamuosiuose pastatuose, galbūt šalyje pradėti gaminti nesudėtingus rekuperatorius, kaip daro japonai ir vokiečiai;
• atsisakyti privalomos projekto ekspertizės (išskyrus ekonominę dalį), visus renovuojamus pastatus priskirti neypatingiems;
• sutrumpinti statybą leidžiančio dokumento išdavimo laiką, taip sumažinant projektui pritariančių institucijų skaičių.

Raimundas Pilkauskas,UAB Statinių projektavimo biuro direktorius