Čilėje, Santjage, atkurti istoriniai rūmai „Palacio Pereira“. Apleistus neoklasikinius rūmus naujam gyvenimui prikėlę architektai pavertė juos biurais, kuriuose bus rašoma nauja Čilės konstitucija. Restauruotas pastatas, kurį XIX amžiaus viduryje suprojektavo prancūzų architektas Lucienas Hénault, tapo šalies Kultūros, meno ir paveldo ministerijos būstine.
„Palacio Pereira“ istoriniai neoklasikiniai rūmai stovi Santjago centre, San Martín ir Huérfanos gatvių kampe. Rūmus 1872 metais pasistatė Luisas Pereira Cotaposas – valstybės tarnautojas ir verslininkas.
Pereiros rūmai yra to meto architektūrinės raiškos pavyzdys: neoklasicistinis pastatas su XVII amžiaus prancūzų renesanso elementais, atspindinčiais tuo metu vyravusią eklektiką. Per visą savo gyvavimo laikotarpį pastatas buvo perstatytas ir apgadintas per žemės drebėjimus. Kai 1981 metais jis paskelbtas nacionaliniu paminklu, jau buvo prastos būklės, kuri dar pablogėjo per kelis dešimtmečius, kol pastatas toliau stovėjo apleistas.
2011 metais vyriausybė nupirko „Palacio Pereira“ ir nutarė atkurti. Šiuo metu rūmuose atliekami paskutiniai apdailos darbai po beveik dešimt metų trukusio atkūrimo proceso.
Architektūrinį restauravimo ir priestato projekto koncepcijos konkursą 2012 metais laimėjo architektės Cecilios Pugos vadovaujama komanda kartu su Paula Velasco ir Alberto Moletto. Restauravimo projektas pradėtas įgyvendinti 2016 metų liepą, darbai objekte užtruko kelerius metus. Architektams kelta užduotis buvo prikelti išlikusį pastatą ir kartu sukurti naują erdvę, kuri darniai sugyventų su istoriniu kontekstu ir nauja aplinka.
Užuot atkūrę tikslią pastato pirminės būklės kopiją, architektai papildė statinio struktūrą šiuolaikiniais išraiškos elementais tose vietose, kur istorinės pastato konstrukcijos buvo sugriuvusios, o ne atstatė jas.
Projekto autoriai teigia, kad buvo siekiama atkreipti dėmesį į tokio statinio struktūros sudėtingumą, neteikiant prioriteto nei naujoms konstrukcijoms, nei elegantiškų Pereiros rūmų griuvėsių liekanoms. Todėl, pavyzdžiui, toje vietoje, kur sugriuvo anksčiau tarp dviejų pastato aukštų buvęs mezoninas, atsirado bronziniai sraigtiniai laiptai, sujungiantys aukštus. Jie paryškino 15 metrų aukščio lubas.
Buvusio vidinio kiemo vietoje, kur didelė dalis originalaus pastato buvo nugriauta ankstesnių šeimininkų arba sunyko apleisti, dabar buvusią formą atkartoja sudėtingas betoninių stulpų tinklas. Kadaise, kai pastatas buvo didingas namas, jo kiemas skyrė šeimos kambarius nuo tarnų zonos. Dabar biurai su stiklu nuo grindų iki lubų į kiemą žvelgia pro betoninius stulpus. Stulpai pakeitė nugriautas sienas. Šiuolaikinės konstrukcijos papildė ir atkūrė pirminio kiemo formą.
Kadangi daugelyje pastato vietų originalios perdangos sugriuvo, nutarta jų neatstatyti ir lubų neatkurti, pavyzdžiui, tose erdvėse, kurios skirtos viešajai kavinei ir knygų parduotuvei, pastato erdvė liko atvira. Pastate mažiausiai 12 didelių salių. Susikertantys vidiniai koridoriai dalija pastatą į keturias dalis. O už stiklinių sienų matomas vidinio kiemo „gelžbetoninis miškas“.
Restauruojant istorinę pastato dalį, buvo sutvirtintos konstrukcijos, atkurtas fasadas ir vertingiausios interjero detalės, įskaitant gipso, medinių ir metalo elementų renovaciją, istorinės dangos ir ornamentinių elementų atnaujinimą, naudojant senovinę techniką, naudotą statant pastatą. Nuo mūrinių sienų pašalintas dažų sluoksnis, paliekant atvirą istorinį mūrą ir originalias spalvas. Interjerą vėl puošia dekoratyviniai gipso lipdiniai, grindis – marmuras ir parketas.
Greta senojo pastato suprojektuotas ir pastatytas penkių aukštų pastatas su dviem požeminiais aukštais leido padidinti pastato plotą 4 675 m2, taigi bendras pastato plotas kartu su senųjų rūmų 1 792 m2 plotu dabar siekia 6 467 m2. Naujojo priestato stilius šiuolaikiškas ir modernus, tačiau kartu gerbiantis istorinį pastatą. Tvarios architektūros elementai organiškai kontrastuoja su neoklasikiniu rūmų stiliumi, suteikdami originaliam pastatui ypatingą aktualumą ir vertę. Tvarios architektūros elementai organiškai kontrastuoja su neoklasikiniu rūmų stiliumi, suteikdami originaliam pastatui ypatingą aktualumą ir vertę.
Pirmajame Pereiros rūmų aukšte yra visuomenei atvira erdvė, kurioje sukurtos parodų erdvės, kavinė, knygynas ir auditorijos. Juose vyks parodos, susitikimai su menininkais, bus skaitomos paskaitos, bus rengiami kiti kultūros renginiai. Rūmai orientuoti į kultūros paveldo propagavimą.
Apie autorius
„Palacio Pereira“ rekonstrukcijos projekto architektų komandos vadovė Cecilia Puga ir architektė Paula Velasco projekte dirbo kartu su „Moletto Arquitectos“ įkūrėju Alberto Moletto. Santjage dirbančių architektų komanda dar 2012 metais laimėjo rūmų pastato atnaujinimo pirminės koncepcijos konkursą, o vėliau projektą detalizavo ir įgyvendino per 10 metų.
Čilės architektė Cecilia Puga savarankiškai plėtoja savo profesinę praktiką Santjage nuo 1995 metų, baigusi studijas Čilės popiežiškajame katalikų universitete (Pontificia Universidad Católica de Chile). Ji yra sukūrusi įvairaus masto ir sričių projektus – nuo individualių namų iki daugiabučių, švietimo ir pramoninių bei urbanistikos projektų. Jos darbai skelbiami nacionaliniuose ir tarptautiniuose specializuotuose leidiniuose. C. Puga akademinę veiklą plėtoja Santjago katalikų universitete, ji yra dirbusi profesore Teksaso universitete, Harvarde, Barselonoje, Ciuricho architektūros mokykloje.
Architektė P. Velasco taip pat studijavo Čilės popiežiškajame katalikų universitete, profesinę veiklą ji plėtoja nuo 2005 metų. Naujų technologijų ir dizaino magistro laipsnį įgijo 2010 metais Londone.
C. Puga ir P. Velasco yra studijos „Cecilia Puga – Paula Velasco Arquitectura“ įkūrėjos ir vadovės. Studija jungia nepriklausomus profesionalus iš įvairių sričių. Kartu su architektu Smiljanu Radicu jos laimėjo Čilės paviljono projekto „Expo Dubai 2020“ konkursą. A. Moletto architektūros biuras, įsikūręs Santjagas, Čilėje. Šio architektų biuro prioritetas – viešieji projektai, taip pat sukaupta paveldo atkūrimo projektų patirtis.
Nuotr.: Maria Gonzalez, Felipe Fontecilla
