Apie šildymo sistemas ir jų ateitį kalbėjomės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto energetikos mokslų daktaru Romanu Savicku, sukūrusiu projektą, leidžiantį miestų gyventojams sužinoti faktines šilumos sąnaudas savo daugiabučiame name.
Savivalė sutrikdo darbą
Kalbant apie šildymo sistemas, didžiausią ir jautriausią pastatų grupę sudaro daugiabučiai gyvenamieji namai. Juose paprastai naudojamos vienvamzdės, dvivamzdės ir kolektorinės šildymo sistemos.
Pirmosios dvi šildymo sistemos, ypač vienvamzdės, dažniausiai būna sovietiniais laikais (maždaug iki 1992 m.) pastatytuose blokiniuose daugiabučiuose namuose. Paprastai tipiniuose masinės statybos daugiabučiuose tai būna apatinio paskirstymo sistemos, turinčios nemažai trūkumų. Kai vienvamzdės sistemos šiluma paskirstoma iš viršaus, karščiausias šilumnešis, t. y. radiatorių vanduo, būna viršutiniuose aukštuose. Tekėdamas į kiekvieną žemesnį aukštą, šilumnešis vis labiau vėsta ir pirmuosius pasiekia vėsiausias. Todėl viršutiniame aukšte būna mažiausiai, o apatiniame daugiausia radiatorių sekcijų. Jei šiluma paskirstoma iš apačios, tuomet viskas būna atvirkščiai: apatiniuose aukštuose būna šilčiausias šilumnešis ir mažiausiai radiatorių sekcijų, o viršutiniuose – vėsiausias šilumnešis ir daugiausia sekcijų.
Viskas nebūtų labai blogai, jeigu žmonės ilgainiui nebūtų išderinę šildymo sistemos, pavyzdžiui, viršutiniuose ar kituose tarpiniuose aukštuose prisidėję papildomų radiatorių sekcijų. Dėl tokios savivalės žemiau gyvenančius kaimynus šilumnešis pasiekia per daug atvėsęs, tad vienuose butuose pasidaro per karšta, o kitur šąlama. Vis dėlto, pasirinkus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos šilumos paskirstymo metodą pagal plotą, mokėti visiems tenka vienodai.
Modernizacijos galimybės
Yra įvairiausių būdų spręsti šią problemą. Vienas jų – pertvarkyti vienvamzdę šildymo sistemą į dvivamzdę. Tačiau, anot dr. R. Savicko, toks pertvarkymas kainuoja brangiau, nes gali prireikti pastatyti atskirą stovą, perjungti pačius vamzdžius. O kur dar gyventojų išlaidos už buto remontą?
Pigesnis, o kai kuriais atvejais ir geresnis techninis sprendimas – palikti vienvamzdę sistemą, bet ją modernizuoti. Tokiu atveju ant stovų sumontuojami balansiniai ventiliai, kad sistema būtų gerai suderinta ir šilumnešis visur tekėtų taip, kaip numatyta projekte. Suderinimas padeda išvengti situacijų, kai pastato vidurys peršildomas, o galai šąla. Reikėtų nepamiršti suderinti ir karšto vandens sistemos, tam naudojant ne įprastus balansinius ventilius, o su automatine valdymo galimybe. Be to, prieš šildymo prietaisus sumontuojami termostatiniai ventiliai su jungiamuoju vamzdžiu, kad gyventojai galėtų patalpų temperatūrą reguliuoti pagal asmeninį poreikį – sumažinti ar padidinti šilumnešio tėkmę savo bute, bet nepakenkti kitiems kaimynams.
Žinoma, svarbu žmones motyvuoti taupyti šilumą, kai jos nereikia. Pasak pašnekovo, geriausia motyvavimo priemonė – maždaug degtukų dėžutės dydžio šilumos kiekio dalikliai, statomi ant kiekvieno radiatoriaus ir įvertinantys atskiro prietaiso suvartotos šilumos kiekį. Tai matydami žmonės gali nuspręsti, ar jiems būtina labiau šildyti butą dieną, kai nieko nėra namie, ar užtektų palaikyti minimalią 18 ºC temperatūrą ir taip už šilumą mokėti mažiau.
„Dabar yra ir išmanių termostatų, kurių galvutė gali būti netgi programuojama. Pavyzdžiui, galima iš anksto užprogramuoti, kokia turėtų būti temperatūra visiems išėjus, grįžus arba naktį. Be to, jau yra ir tokių termostatinių ventilių, kuriuos galima valdyti net išmaniojo telefono programėle“, – sakė dr. R. Savickas.
Pažangesnės sistemos
Naujos statybos namuose šildymo sistemos yra pažangesnės. Daugumoje jų įrengtos kolektorinės sistemos, t. y. pastatomas kolektorius, nuo kurio į kiekvieną butą iki kiekvieno šildymo prietaiso veda du atskiri vamzdžiai.
Tokios šildymo sistemos turi nemažai pranašumų. Kadangi į kiekvieną radiatorių atvestas atskiras vamzdis ir kiekvienas gauna tiek šilumos, kiek jam reikia, nėra grėsmės, kad toliau nuo šildymo sistemos esantis šildymo prietaisas ar butas blogiau šils. Nesvarbu, kur yra butas: viršutiniame ar apatiniame aukšte, šiluma paskirstoma vienodai. Be to, gyventojai gali matyti aiškią, atskirą kiekvieno buto šilumos sąnaudų apskaitą ir reguliuoti temperatūrą kiekvienoje patalpoje.
Dar vienas didelis pranašumas yra tai, kad, įvykus kokiam nors gedimui viename bute, nesutriktų visos šildymo sistemos darbas – užtektų atjungti prietaisą tik tame bute. Ir nors kolektorinę šildymo sistemą įrengti kainuoja brangiau, statytojai vis tiek į ją investuoja.
Aktyviosios ir pasyviosios priemonės
Kol kas labiausiai naujovės veržiasi į naujai statomus komercinės paskirties pastatus. Juose įrengiant šildymo sistemas, daugiausia dėmesio skiriama tinkamam jų valdymui ir tam, kad šildymas, šaldymas bei vėdinimas būtų sujungti į vieną.
Kad privalomai vėdinant komercinės paskirties objektus būtų kuo labiau sumažinti galimi šilumos nuostoliai, statomi CO2 davikliai, matuojantys oro kokybę patalpoje. Kai patalpa kone ištuštėja, nėra tikslo jos be reikalo vėdinti. Be to, sumažinus vėdinimą iki minimumo, galima sutaupyti.
Dr. R. Savickas pasakojo, kad komerciniuose pastatuose labai efektyvios ne tik aktyviosios vidaus šildymo, kondicionavimo sistemos, bet ir įvairios pasyviosios išorinės priemonės, pavyzdžiui, šešėliavimas, t. y. fasadai padengiami specialiomis išorinėmis žaliuzėmis, kurios vasarą, kai saulė yra aukštai, neleidžia patalpoms prikaisti, o žiemą, kai reikia daugiau šilumos, padeda į patalpas tikslingai nukreipti saulės spindulius. Tokie pasyvieji sprendimai, labai pasiteisinantys ir padedantys sumažinti energijos sąnaudas, panaudoti statant ne vieną pastatą Lietuvoje.
Svarbiau faktinės sąnaudos
Statant naujus ar renovuojant senus pastatus, nuolat griežtėja ir reikalavimai, kuriuos būtina įgyvendinti, siekiant užsitikrinti reikiamą energinio naudingumo klasę. Tad gal keliami didesni reikalavimai ir šildymo sistemoms?
Anot dr. R. Savicko, energinio naudingumo klasėms keliami reikalavimai ir patys sertifikatai yra gana teorinis dalykas, neatspindintis faktinių šilumos sąnaudų. O jas žinoti aktualiau, nes prastai sutvarkytos ir prižiūrimos šildymo sistemos gali net iki 30 % padidinti energijos sąnaudas.
Laimei, jau galima pasitikrinti tiek daugiabučių, tiek komercinių pastatų faktines energijos sąnaudas. Komercinių pastatų duomenys teikiami atskiru prašymu, o daugiabučių pastatų faktinius šilumos duomenis vilniečiai gali pasitikrinti Vilniaus savivaldybės tinklalapyje. Ten galima rasti interaktyvų žemėlapį, leidžiantį pamatyti, kiek faktiškai energijos per sezoną sunaudota gyvenamajame pastate ir kokiai klasei (iš viso jų yra 15) priskirtinas daugiabutis namas. Kol kas faktines energijos sąnaudas gali matyti tik vilniečiai, bet netolimoje ateityje jas galės pasitikrinti ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai. Šio projekto autorius yra dr. R. Savickas.
Naudosime atsinaujinančius šaltinius?
Paklaustas apie naujas technologijos ir šildymo sektoriaus ateities perspektyvas, dr. R. Savickas teigė, kad šiuo metu bandoma pereiti prie naujoviško šildymo, kai bus vartojama vis daugiau atsinaujinančių išteklių. Pavyzdžiui, bus naudojama saulės kolektorių ar geoterminių šaltinių gaminama žemo potencialo šiluma, kurios temperatūra šilumos trasose sieks ne 90 oC ar daugiau, bet bus vos 40–50 oC. Tai reiškia, kad į radiatorius butuose atitekėtų vos keliais laipsniais šiltesnis šilumnešis, negu reikiama patalpų oro temperatūra. Pavyzdžiui, jeigu bute turi būti 22 oC, šilumnešis būtų kokių 24–26 oC.
Tačiau tuomet, anot pašnekovo, paprasti radiatoriai nebetiktų. Reikėtų įrengti paviršinį šildymą, kai šildomos ne tik grindys, bet ir kiti paviršiai: sienos, lubos ir pan., arba didinti esamų radiatorių plotą. Toks žematemperatūris šildymas pastatą leistų paversti ekologiškesniu ir ypač praverstų pereinamaisiais metų laikais (rudenį ar pavasarį) arba šiltomis žiemos dienomis, kai šildyti reikia mažiau.
Vis dėlto, paspaudus didesniam šalčiui (–25 oC), gali tekti naudoti pirminius energijos šaltinius: dujas ar biokurą, nes esant dideliam šalčiui vien atsinaujinančių šaltinių gaminamos energijos šilumai užtikrinti gali nepakakti, tačiau jų naudojimas per metus taptų gerokai mažesnis.
Kol kas pasaulyje prie to tik einama. Daugiau apie tai kalbama akademiniu lygmeniu, po truputį kuriamos technologijos. Tačiau praktiškai tai dar nelabai taikoma, nes kol kas toks šildymo būdas yra brangokas, o ir ekologinė nauda kelia šiokių tokių abejonių. Tai galima įvertinti, atlikus gyvavimo ciklo analizę: ar nebus taip, kad vieno inovatyvaus įrenginio gamybai bus sunaudojama daugiau tonų naftos ekvivalentų, nei pavyktų sudeginti per 20 metų, naudojant įprastas priemones?
„Bet kokiu atveju yra žmonių, kurie iš principo nori gyventi ar dirbti inovatyvesniame ar ekologiškame pastate, todėl kviečiu komercinių ir daugiabučių pastatų vystytojus, dirbančius su naujais projektais, šias idėjas bandyti įgyvendinti jau dabar“, – ragino dr. R. Savickas.
Kita vertus, vis dažniau kalbama apie senkančius pirminius išteklius, keliamas ir strateginis klausimas, kaip užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo kitų valstybių. Tad į atsinaujinančius energijos šaltinius žvalgomasi vis dažniau.
