OBJEKTO PAVADINIMAS: „Bokšto skveras“
ADRESAS: Bokšto g. 6, Vilnius
TIPAS: verslo ir laisvalaikio kompleksas
PROJEKTO VYSTYTOJAS: nekilnojamojo turto vystymo ir valdymo bendrovė „Baltisches Haus“
GENERALINIS RANGOVAS: AB „Panevėžio statybos trestas“
ARCHITEKTAI: UAB „Archinova“, „Studio Seilern Architects“ (Didžioji Britanija)
BIURŲ PLOTAS: 3000 m2
SPA PLOTAS: 1500 m2 (25 m ilgio baseinas)
RESTORANO VIETŲ SKAIČIUS: 60 vietų
RESTORANO INTERJERAS: studija „YES.design.architecture“
KOPLYČIOS VIETŲ SKAIČIUS: 150 vietų
POŽEMINĖ STOVĖJIMO AIKŠTELĖ: 90 vietų
TYRIMŲ LAIKOTARPIS: 2000–2014 m.
STATYBOS DARBŲ PRADŽIA: 2014 m.
STATYBOS DARBŲ PABAIGA: 2020 m. IV ketv.
Planuojama, kad jau šių metų pabaigoje Vilniaus centre duris atvers barokine dvasia alsuojantis, bet kartu ir moderniausiomis technologijomis stebinantis verslo bei laisvalaikio kompleksas „Bokšto skveras“. Tai vienas unikaliausių objektų Vilniuje, kurio statybos, susumavus visus etapus, truko kone dešimtmetį.
„Bokšto skvero“ savininkai, nekilnojamojo turto vystymo ir valdymo bendrovė „Baltisches Haus“, yra kategoriški – visuomet laikosi požiūrio, kad viską reikia daryti teisingai ir kruopščiai arba nedaryti visai.
YPATINGA VIETA – YPATINGI IR REIKALAVIMAI
Įmonės direktorius Audrius Masionis pripažįsta, kad nors iš anksto buvo žinoma, jog senamiestyje vystyti projektus sudėtinga, bet tik prasidėjus procesui paaiškėjo sunkumų mastas. Teko ne kartą išgirsti, kad vienokių ar kitokių sumanymų įgyvendinti tiesiog neįmanoma, tačiau po daugybės diskusijų, argumentavimo ar netgi gyvo demonstravimo sudėtingi sprendimai išsikovojo savo kelią.
„Vilniaus senamiestis yra unikalus barokinės architektūros, kurios čia išlikę stebėtinai daug, pavyzdys. Kita vertus, nemažai vietų jame buvo apleista, o mums norėjosi, kad čia atsirastų daugiau gyvybės. Tai labai įdomi senamiesčio dalis, jungtis su Užupiu, Vilnelės kaimynystėje, – apie objekto vietos pasirinkimą kalba A. Masionis. – Kompleksas mums pasirodė itin viliojantis, nes nuo pat nepriklausomybės pradžios jame nieko nevyko, tad galėjomelaisvai įgyvendinti savo idėjas. Nors visi pastatai buvo labai apleisti, matėme galimybę sukurti čia kažką ypatingo, gražaus, įdomaus. Tiesa, nors ir žinojome, kad senamiestyje vystyti projektus sudėtinga, bet tikrai ne iki galo supratome, kas mūsų laukia.“
Jo teigimu, visų pirma buvo atlikti archeologiniai tyrimai, kuriems prireikė daug investicijų ir laiko. Tada prasidėjo sunkus projektavimo etapas: teko ne kartą konsultuotis su paveldosaugos specialistais ir įvairiomis institucijomis.
„Ir Kultūros paveldo departamentas, ir Vilniaus savivaldybė bendradarbiavo išties geranoriškai ir galiausiai pritarė mums, kad sklypo ansamblį reikia pritaikyti XXI a. poreikiams. Jie puikiai suprato, kad siekiame ne sutaupyti, o greičiau atvirkščiai – stebėdavosi, kokias sudėtingas technologijas, medžiagas naudojame“, – pasakoja A. Masionis.
Projekto vizija buvo aiški nuo pat pradžių – išsaugoti pastatų kompoziciją, barokinę architektūrą, proporcijas, žalius kiemus – tai, kas šioje vietoje yra jau keletą šimtmečių.
Taip gimė labai unikali stilių dermė – šalia barokinės architektūros aiškų kontrastą sudaro pabrėžtinai modernūs sprendimai.
IŠSAUGOTI TAI, KAS VERTINGA
Pradedant restauruoti senovinius pastatus, anksčiau ar vėliau susiduriama su klausimu, kurias dalis reikia griauti, o kurias palikti. Nors istoriniai pastatai dažnai būna įtraukti į kultūros paveldo sąrašus ir visi juose vykdomi statybos darbai griežtai reglamentuoti, tačiau architektams vis tiek tenka rinktis: atlikti ilgamečius tyrimus ir palikti tik tai, kas iš tikrųjų egzistavo, ar imtis bent jau dalinės imitacinės restauracijos.
„Idėja, kurios laikantis buvo priimami visi architektūriniai sprendimai, buvo viena: kas išlikę vertingo istorinio – saugome, ko nebėra – kontrastingai atkuriame šiuolaikiškomis medžiagomis. Remdamiesi šiuo principu, darėme visus architektūrinius sprendimus, vengėme senovės imitavimo“, – teigia studijos „Archinova“ architektė Sigita Lapienytė. Šiai architektūros studijai bei „Studio Seilern Architects“ architektams iš Didžiosios Britanijos ir buvo patikėta „Bokšto skvero“ rekonstrukcija.
TYRIMŲ GAUSA – ISTORINIAM TIKSLUMUI
Žvalgybiniai komplekso tyrimai buvo atlikti dar veikiant ligoninei, sovietmečiu. Po 2000 m. kompleksą įsigijus naujiems savininkams, buvo pradėti nauji išsamūs tyrimai: istoriniai, archeologiniai, architektūriniai, polichrominiai, konstrukciniai, geologiniai ir kiti techniniai tyrimai. Jų pagrindu buvo nustatytos ir patikslintos vertingosios savybės.
Architektų teigimu, „Bokšto skvero“ kompleksas per šimtmečius susiformavo iš kelių valdų, kuriose mūriniai statiniai istoriniuose šaltiniuose buvo minimi jau XV–XVI a. Kompleksas – barokinės architektūros statinys, kurio tūris, planas, skliautai, taip pat dalinai išlikę gotikiniai rūsiai yra vertingiausia dalis. Per istorizmo laikotarpio rekonstrukcijas buvo panaikinta koplyčia, ji perdengta ir įrengtos palatos, nugriauti bokšteliai, pakeistas fasadas. Komplekso teritorija galutinai susiformavo 1812 m., prijungus gretimos posesijos žemę. 1863–1864 m. rekonstrukcijų metu užstatyti nauji korpusai pietinėje dalyje, įrengtos galerijos. XX a. rekonstrukcijų metu buvo keičiamos pertvaros, langų, durų angos, laiptinės. Komplekso plėtra sustojo XX a. antroje pusėje. Tuo metu neprižiūrimi pastatai pradėjo nykti.
„Įvertinus tyrimus, pastatų esamą būklę, buvo suformuota tvarkybos darbų bei pritaikymo galimybių koncepcija. Projekto sprendiniais siekta atkurti pradinę, autentišką komplekso struktūrą, išardant menkaverčius pastatų priestatus, atsiradusius vėlyvų istorizmo ir tarybinio laikotarpio rekonstrukcijų metu. Taip pat atkurti barokiniam laikotarpiui būdingus stogus, neišlikusias baroko laikotarpio detales: šiaurės vakarų pastato koplyčios erdvę, bokštelius, tvoros frontoną su visais dekoro elementais. Atkurti vertingiausių laikotarpių fasadų architektūrinę išraišką, atidengti ir restauruoti istorines angas, skliautus, medinių sijų perdangas, išlikusius polichromijos fragmentus“, – pasakoja „Archinovos“ komanda.
ISTORINIS KOMPLEKSAS TAPO DAUGIAFUNKCIS
Pasak „Archinovos“, parengus tvarkybos koncepciją, rengta komplekso pritaikymo strategija, kuri turėjo maksimaliai išsaugoti pastatų vertingąsias savybes ir leisti sukurti veikiantį šiuolaikišką ir funkcionalų objektą. Kompleksas tapo daugiafunkcis: čia savo vietą rado ir restoranas, ir SPA su baseinu bei pirčių kompleksu požeminėje dalyje, administracinės bei gyvenamosios patalpos.
Vieni drąsiausių sprendimų komplekse yra nauji architektūriniai elementai – kai kuriose dalyse panaudota nerūdijančio poliruoto plieno bei aliuminio apdaila.
„Bokšto skvero“ pastatuose, pritaikius pagal turimas šachtas, įrengti penki nedidelio aukštingumo, žaliajai A energinio efektyvumo klasei priskiriami „Schindler 3300“ modelio liftai, kurie gali būti komplektuojami su elektros energijos regeneracijos funkcijos įranga.
„Sugalvojome ir dar vieną nebandytą sistemą – naudoti dvigubą stogą senamiestyje. Turime daug stiklo stoge, bet jis visas užmaskuotas metalo žaliuzių sistema. Drąsus sprendinys ir visų naujų techninių patalpų sutalpinimas po žeme, kad būtų išlaikytas švarus komplekso vaizdas be papildomų, nebūdingų istorinei aplinkai, technologinių intarpų. O tas naujo požeminio techninio aukšto įterpimas tarp esamų istorinių rūsių ir pamatų jų nepažeidžiant – brangus ir sudėtingas technologinis sprendinys“, – apie unikalius architektūros sprendimus pasakoja „Archinovos“ komanda.
PROJEKTO CENTRE – IŠSAUGOTA SENOLĖ LIEPA
„Bokšto skveras“ yra kultūros paveldo, gamtos vertybių ir moderniausių šių dienų technologijų derinys, tad siejant šiuos elementus ir kilo patys didžiausi iššūkiai. Išskirtinis užsakovų požiūris į paveldo ir modernumo santykį kompleksą pavertė vienu unikaliausių Lietuvoje.
Generaliniam rangovui AB „Panevėžio statybos trestas“ (PST) teko sunki užduotis – nuo pat pradžios rasti būdą, kaip statybos darbus derinti ne tik su užsakovais, architektais ir archeologais, bet ir nepažeisti gamtos sukurtų vertybių.
Pačiame šio komplekso pagrindinės aikštės centre, spėjama, nuo XVIII a. stovi didžiulė istorinė liepa. Užsakovas šiam medžiui skyrė ypatingą dėmesį – nurodė jį kaip esminę objekto vertybę.
PST prisiėmė atsakomybę išsaugoti liepą, visiškai jai nepakenkiant. Tai tapo didžiuliu iššūkiu, nes aplink ją vyko visi milžiniškos apimties rekonstrukcijos, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės bei aplinkos sutvarkymo darbai.
Unikalaus medžio išsaugojimas gerokai apsunkino statybos procesus ir pareikalavo daug papildomų pastangų. Džiugu, kad net ir pačiame statybų epicentre pavyko nepažeisti liepos ir ji toliau gyvuos, kaip ir ne vieną šimtmetį prieš tai.
STATYBOS SENAMIESTYJE
„Dirbti su tokio dydžio ir apimties projektu daugiau nei šešerius metus yra tikras iššūkis visiems projekto dalyviams. Archeologiniai tyrinėjimai projekto įgyvendinimui turėjo labai daug įtakos: projekto teritorijoje beveik neliko vietų, kuriose jie nebūtų atlikti“, – pasakoja PST generalinis direktorius Dalius Gesevičius.
Dėl objekto specifikos ir ypatingos pastatų lokacijos šiam projektui taikomi gerokai aukštesni nekilnojamojo kultūros paveldo reikalavimai.
Paklaustas, kokia yra tokio didelio objekto statybos darbų suvaldymo sėkmės formulė, D. Gesevičius visų pirma paminėjo nestandartinį mąstymą ir gebėjimą valdyti projektą sudėtingose situacijose. Tačiau pagrindiniai sėkmės aspektai – organizacijos profesionalumas, bei didelių projektų, tarp jų ir kultūros paveldo, patirtis: PST buvo atsakingas už Valdovų rūmų, Prezidentūros, Sapiegų rūmų, Trakų salos pilies, Bazilijonų vienuolyno rekonstrukcijas ir statybą.
PROJEKTE DIRBO BEVEIK 70 SUBRANGOVŲ IŠ LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ
Visi interjero ir dalis eksterjero elementų buvo derinami prieš tai atlikus bei pademonstravus užsakovui ir projektuotojams maketus (angl. Mockup). Projekte dalyvavo daug tiekėjų iš užsienio – išskirtiniausi iš jų nerūdijančiojo poliruoto plieno dekoratyvinės stogo ir fasadų dangos tiekėjai.
Komplekse įrengta išskirtinė ir retai dar naudojama Lietuvoje aspiracinė gaisro aptikimo sistema. Ši unikali sistema susideda iš oro analizatorių, kuriuose nustatomas oro sudėties pasikeitimas, įvykstantis prieš dūmų susidarymą.
Viso projekto vykdymo metu užsakovas kėlė aukščiausius reikalavimus sprendimams bei jų išpildymui. Komplekso projektavimo etape dalyvavo Anglijos, Ispanijos bei Japonijos projektuotojai.
PRIEŠ ŠEŠERIUS METUS PRASIDĖJĘS DARBAS TRUNKA IKI ŠIOL
„Bokšto skvero“ šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, vandentiekio, lietaus ir buitinių nuotekų įrengimo darbus atliko jau daugiau nei 20 metų visoje Lietuvoje veikianti UAB „Alinita“. Joje įdiegtos tarptautinės kokybės vadybos sistemos ISO 14001; ISO 9001; OHSAS 18001. Įmonė, turinti didelių ir sudėtingų objektų įgyvendinimo patirtį, nesunkiai prisitaikė prie griežtų užsakovų reikalavimų.
„Trūkstant galimybių užtikrinti oro kaitą tradiciniais būdais, dalis vėdinimo buvo kombinuota su šildymo prietaisais, t. y. po žeme (grindų konstrukcijoje) panaudojant plastikinius antistatinius ortakius, dalis vėdinimo nukreipta per grindinius šildymo prietaisus – konvektorius. Dėl didžiųjų magistralinių DN1200 antistatinių plastikinių ortakių specialiai vykome į gamyklą Estijoje ir kiekvieną detalę derinome su jos inžinieriais“, – apie atliktus darbus pasakoja įmonės direktorius Vitalijus Malinauskis.
Jis taip pat paminėjo, kad šildomųjų grindų plotas buvo nepakankamas, todėl patalpoms šildyti ir vėsinti panaudoti kapiliariniai šildymo kilimėliai sienose ir lubose. Toks sprendimas užtikrino optimalų rezultatą. Beje, vienas iš užsakovų reikalavimų buvo maksimaliai išsaugoti būtent sienas ir lubas, tad visus darbus reikėjo atlikti itin kruopščiai.
Kadangi projekte dirbo architektų komandos iš Lietuvos ir iš užsienio, dauguma inžinerinių sprendimų buvo priimami vietoje ir tik gavus architektų sutikimą.
„Darbus šiame objekte pradėjome prieš šešerius metus ir tęsiame iki šiol. Tempui ir kokybei didelę įtaką turėjo pastatų specifika: reikėjo nemažai derintis prie senos statybos pastatų komplekso, jame montuojant modernias inžinerines sistemas, – teigia V. Malinauskis. – Rūsiuose yra arkinės konstrukcijos, kurių negalima pažeisti. Svarbu ir tai, kad visos inžinerinės sistemos turėjo būti grindyse, o tai apsunkino statybos procesus.“
Pasak įmonės vadovo, įtakos turėjo ir pastatų formos: kol dar nebuvo pertvarinių sienų, iššūkiu tapo tikslus komunikacijų privedimas į projektinę vietą. Vis dėlto užsakovas rinkosi tik aukštos kokybės medžiagas ir įrenginius, tad objekte nebuvo taupoma nei kokybės, nei komforto aspektu.
Be minėtų darbų, kvalifikuoti įmonės specialistai „Bokšto skvero“ požeminėje stovėjimo aikštelėje sumontavo stacionarią gaisro gesinimo sistemą ir įrengė keturis šilumos punktus.
YPATINGI NE TIK LANGŲ PROFILIAI, BET IR STIKLO PAKETAI
„Sprendimai šiam projektui įgyvendinti buvo siūlyti palaipsniui. Pirmas pokalbis su užsakovais įvyko dar 2015 m.
ir nuo tada prasidėjo nuoseklus darbas. Po detalaus koncepcijos aptarimo buvo pasiūlyti plieniniai langai iš šveicariško profilio su papildomais dekoro elementais ir specialiai parinktu stiklo paketu“, – teigia įmonės „Glass Engineering“ vadovas Pavel Ignatčik.
Pasak jo, architektams buvo svarbu išlaikyti autentišką langų dizainą, todėl atsirado architektūrinį stilių išreiškiantys elementai. Tad viena svarbiausių užduočių – tinkamai parinkti lango profilį, kuris būtų tinkamas ne tik estetinėms detalėms, bet ir išlaikytų šiluminę varžą. Reikėjo įvertinti ir tai, kad toks pats profilis taikomas ir labai mažiems langeliams, ir didelių matmenų arkiniams langams.
Užsakovas kėlė ir specialius reikalavimus stiklo paketams: šviesos laidumo ir stiklų šviesos atspindėjimo, tad įmonei teko įdėti nemažai pastangų, kol buvo rasti tinkami dviejų kamerų stiklo paketo parametrai. Galiausiai buvo atrinkta geriausios charakteristikos danga ant praskaidrinto stiklo iš Vokietijos.
Įdomu ir tai, kad kiekvieno lango matmuo yra vis kitoks, o projekto įgyvendinimo metu vis atsirasdavo naujų sąramų, todėl visus matmenis reikėjo koreguoti ir iš naujo derinti su užsakovu.
„Kai, įvertinę užsakovų reikalavimus ir lūkesčius, visus sprendimus pateikėme popieriuje, daugeliui kilo abejonių, ar tai apskritai įgyvendinama. Po ilgų diskusijų ir ginčų pasiūlėme pagaminti realaus dydžio pavyzdį ir taip išsklaidyti abejones. Galime drąsiai sakyti – viskas pavyko“, – apie darbų eigą pasakoja P. Ignatčik.
NUO MŪRO VALYMO IKI IŠORINIŲ SIENŲ HIDROIZOLIACIJOS
UAB „Remmers Baltica“, kuri specializuojasi restauravimo, medienos apsaugos ir grindų dangų srityse, „Bokšto skvere“ pradėjo darbuotis prieš penkerius metus. Projekte jie tiekė medžiagas visų rūsių antiseptikavimui ir restauravimo darbams.
Pradėti reikėjo nuo mūro tvarkymo – tinko, kalkių ir dažų likučiai buvo valomi su „Remmers“ švelnaus valymo sistema „Rotec“. „Rotec Glaspudermehl“ – specialiai šiai sistemai pritaikyta šlifavimo priemonė iš aliuminio silikato stiklo lydinio.
Tik viską kruopščiai nuvalius, atsivėrė tikroji plytų ir siūlių spalva, joms restauruoti prireikė keleto specialių medžiagų: restauravimo skiedinio „Remmers Restauriermörtel RM235“ ir siūlių užpildo „Remmers Fugenmörtel“.
„Remmers Restauriermörtel“ buvo naudojamas smiltainio (akmens) reprofiliavimui, statybinių dekoratyvinių elementų, įvairių figūrų reprodukcijai, plytų atkūrimui.
Restauravus plytas, imtasi siūlių. Darbams pasiūlyta priemonė „Remmers Fugenmörtel“. Kadangi užsakovai pageidavo, kad autentiškumas būtų maksimaliai išlaikytas, parinkta spalva ir grūdėtumas, panašiausias į originalą.
Visiškai restauruotą mūrą reikėjo sutvirtinti ir hidrofobizuoti. Šie darbai atlikti su priemone „Remmers Funcosil AS“, kuri sustabdo mikroorganizmų poveikį mineraliniams paviršiams ir sutvirtina seną birų paviršių.
„Baigus restauruoti visą mūrą, atsivėrė kita problema – rūsių lauko sienos buvo itin šlapios, nes iš lauko pusės nebuvo atlikti hidroizoliacijos darbai“, – apie darbų metu iškilusias užduotis pasakoja „Remmers“ restauracijos ir fasadinių medžiagų vadybininkas Egidijus Panavas.
Atsiradusiai problemai išspręsti buvo atlikta hidroizoliacija su „Remmers Kiesol C+“ – tirpiklių neturinčiu, silano pagrindu pagamintu kremu, kuris apsaugo nuo atsirandančios mūro drėgmės.
„Savo ruožtu norėtume padėkoti mūsų ilgamečiams partneriams, kultūros paminklų restauratoriams UAB „Rūpintojėlis“, Simonui Jonaičiui ir Stasiui Leonardui Žiliui, už jų profesionalumą, nes tik bendros komandos dėka galėjome prikelti pastato rūsius antram gyvenimui“, – apie komandinį darbą pasakoja „Remmers“ atstovai.
KIEKVIENO STOGO KONSTRUKCIJA SAVITA
UAB „Butina“ projekte buvo atsakinga už metalo konstrukcijų gaminimą ir montavimą penkiems komplekso stogams. Bendras konstrukcijų svoris – beveik 130 tonų.
„Buvo sudėtinga tiksliai montuoti metalo konstrukcijas, nes „Bokšto skvere“ pastatų stogai nėra taisyklingų geometrinių formų. Tad teko įdėti nemažai pastangų, kol konstrukcijos buvo pritaikytos prie jų formos, – pasakoja įmonės atstovas Jonas Burbulis. – Sudėtingiausia stogo dalis buvo virš koplyčios, nes prieš montuojant reikėjo stiprinti patį pagrindą.“
J. Burbulis teigia, kad šiame projekte pravertė ne tik ilgametė patirtis, bet ir kūrybiškumas: kai negelbėjo esami kėlimo mechanizmai, teko patiems pasigaminti tam tikrą kėlimo ir transportavimo įrangą.
Pirmieji trys stogai buvo projektuoti 2D formatu, tad kilo papildomų montavimo iššūkių. Vėliau, kai buvo pasitelkta 3D formato ir erdvinio skenavimo technologija, darbas vyko gerokai sklandžiau. Tad kiekvieno stogo metalo konstrukcijų montavimas turėjo savitą specifiką.
„Vietos komplekse tikrai nebuvo daug: metalo konstrukcijas atsivežti, iškrauti ir montuoti reikėjo pagal iš anksto suderintus grafikus. Daugeliui darbų pasitelkti specialūs kranai“, – atskleidžia įmonės atstovas.
Pasak J. Burbulio, konstravimas truko beveik dvejus metus, nes visus vykdomus darbus reikėjo atlikti prisitaikant prie projektuotojų bei kitų projekto subrangovų.
UAB „Butina“ savo veiklą vykdyti pradėjo 1996 m. kaip pramoninei ir civilinei inžinerijai skirtų metalo bei plieno konstrukcijų gamintojai, inžinieriai ir montuotojai.
MODERNUMO IR KLASIKOS SANDŪRA
Tinkavimo darbus dar prieš kelerius metus „Bokšto skvere“ atliko UAB „FiniPro“. Tuo jų bendradarbiavimas nesibaigė – šiuo metu įmonė glaisto bei dažo sienas ir lubas, stato gipso pertvaras. Visiems atliktiems darbams nuo pat pirmų dienų buvo keliamas svarbiausias reikalavimas – kokybė, dėl kurios nebuvo gailima nei laiko, nei finansinių išteklių.
Restauruojant patalpas, senas tinkas buvo numuštas ir nuvalytas iki senovinių raudonų plytų, tad įmonei reikėjo viską tinkuoti iš naujo, kur įmanoma atkurti plokštumas, laikytis simetrijos. Tose vietose, kuriose neliko net orientacinių linijų, sprendimų buvo ieškoma konsultuojantis ir su užsakovais, ir su architektais.
Tinkavimo aspektu įdomiausi buvo lubų skliautai: juose susijungia net šešios briaunos, tad reikėjo tinkuojant linijas suvesti į vieną tašką.
„Tai objektas, kuriame viskas atliekama idealiai iki galo. Teko ne kartą daryti pavyzdžius, tuomet juos taisyti ir vėl kurti naujus. Žinoma, toks darbas atima gerokai daugiau laiko nei įprasti objektai, bet prieš pradėdami darbus žinojome, ko galima tikėtis, ir buvome tam pasiruošę“, – sako „FiniPro“ vadovas Mindaugas Lidžius.
Jo teigimu, galima išskirti dar vieną labai svarbų skirtumą tarp senoviniuose ir naujuose objektuose atliekamų darbų: kas pastaruosiuose būtų vadinama papildomu darbu, restauravimo metu yra visiškai natūralu. Pavyzdžiui, sudėtinga iš karto numatyti tikslias vietas, kur bus atitinkamas jutiklis, jungiklis ir pan. Tad, nieko keista, jei po aibės darbų paaiškėja, kad jungiklis turėjo būti 10 cm toliau, nei numatyta prieš tai.
„Komplekse daug kur susiduria klasika ir modernumas. Pavyzdžiui, grindjuostės yra vienoje plokštumoje su siena. Tai šiuolaikinis sprendimas, kurio daugelis pageidauja, bet ne visi gali sau leisti. Be to, turėjome užduotį išlaikyti senovinį braižą, tad vizualiai žiūrint plokštumos nėra lygios, bet linijos išsaugotos ir išlaikytos“, – apie darbų ypatumus pasakoja M. Lidžius.
SENIEJI RŪSIAI TAPO IŠSKIRTINIO RESTORANO DALIMI
Šiandien „Bokšto skveras“ gali didžiuotis ir tuo, kad po jo stogu įsikūrė garsiojo kulinaro Liutauro Čepracko restoranas „Gastronomika“. Prieš tai jis veikė Naujamiesčio loftuose – ši vieta daug kam kėlė abejonių, bet kontrastas tarp industrinės aplinkos ir vieno prabangiausių restoranų Lietuvoje pasirodė esąs puikus eksperimentas. „Gastronomika“ ne tik užėmė pirmąją vietą Geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtuke, bet ir buvo įtraukta į Skandinavijos gido „White Guide“ sąrašą.
Paklaustas, kodėl savo naujajam restoranui pasirinko būtent „Bokšto skverą“, L. Čeprackas atskleidžia, kad visų pirma taip sutapo aplinkybės: „Daug kas apžiūrėjo šią vietą, bet pirmasis vaizdas tuomet buvo kitoks: duobės, smėlynai, akmenys. Vieta nė iš tolo nepriminė to, kas yra dabar. Daugelis tikriausiai išsigando tokio vaizdo. Po pokalbio su projekto vystytoju viskas paaiškėjo ir tuomet jau pasirašėme sutartį.“
L. Čeprackas neslepia, kad iki restorano atidarymo teko palaukti gerokai ilgiau, nei tikėtasi – daugiau nei pusantrų metų. Net ir šiuo metu ne viskas baigta iki galo – trūksta renginių erdvės koplyčioje, neįrengta vasaros terasa. Tačiau visos restorano erdvės įrengtos maksimaliai.
Beveik ketvirtadalis restorano įsikūręs senuosiuose rūsiuose, o kita dalis suprojektuota naujai.
„Mes kūrėme „Gastronomiką“. Nebuvo tikslo projektuoti kažką nauja, jau žinojome, kas mes esame. Manau, net pažiūrėjus į senąjį restoraną, galima rasti panašumų. Svarbiausia, kad restoraną pritaikėme prie vietos, – apie pagrindinę restorano koncepciją pasakoja L. Čeprackas. –
Žiūrėdamas į interjerą, modernumo jame nematau, klasikiniu jo irgi nepavadinsi. Akcentas yra ne pats interjeras, o jo vieta. Tad interjero detalėmis ir tampa matomos senovinės plytos, vaizdai pro langą, erdvės aplinkui.“
INTERJERAS, IŠRYŠKINANTIS MAISTĄ
Turbūt kiekvienas nors kartą matęs ir ragavęs L. Čepracko kulinarijos šedevrų sutiks, kad patiekalų išvaizda nė kiek nenusileidžia jų skoniui. „Gastronomikos“ interjeras kurtas taip, kad jo intensyvumas neužgožtų to, kas patiekiama lėkštėje.
„Interjero koncepcija gimė apsilankius senojoje „Gastronomikoje“ ir paragavus šefo ruošiamo maisto. Išsikėlėme užduotį nedidelėmis žinutėmis naujame interjere svečiui šiek tiek papasakoti apie patį restoraną, šefo nestandartinius sprendimus ir taisyklių nepaisymą“, – teigia dizaino studijos „YES.design.architecture“ komanda Greta Valikonė ir Indrė Baršauskaitė.
Laužyti nusistovėjusias nuostatas teko ir dizainerėms: nors restoranuose dažniausiai naudojami standartiniai atstumai, matmenys, kuriantys visiems priimtiną ergonomiką, tačiau buvo pasirinkta prie jų neprisirišti ir dauguma sprendimų priimta individualiai.
„Projektavome organiškų, netradicinių formų baldus, šviestuvus. Projektas truko gana ilgai, todėl idėjos vis keitėsi. Užsakovas pasitikėjo mumis, suteikė estetikos sprendimų laisvę, o pats aktyviai dalyvavo sprendžiant funkcinius klausimus, – pasakoja „YES.design.architecture“ dizainerės. – Beveik taisyklingo kvadrato erdvėje visada sunku sukurti jaukią aplinką. Pagrindinis iššūkis – sukurti neerzinantį jaukumą. Nesinorėjo apkrauti erdvės bereikalingais daiktais, nes čia svarbiausia yra tai, kas lėkštėje, o ne aplink.“
Pasak dizainerių, vyno spalva yra pagrindinis ryškesnis akcentas šiame restorane: bet kaip ir vynas prie maisto neatsiejamas dalykas, taip ir ši spalva neatsiejama nuo L. Čepracko restorano.
Stalai, sofos, šviestuvai, rankų darbo veidrodžio siena – viskas buvo užsakoma pagal individualius brėžinius. Tad visi baldai yra drąsių formų, pritaikyti konkrečiai erdvei. Tik kėdės pirktos užsakovo pageidavimu.
„Be pagrindinės salės, turime ir kelias kitas erdves, kurios yra taip pat savotiškos ir kitokios. Pavyzdžiui, tualetuose, vyninės patalpose stengėmės susikoncentruoti į architektūrą, autentiškas sienas, nes tai seno pastato dalis, todėl vertėjo ją akcentuoti, išryškinti“, – teigia G. Valikonė ir I. Baršauskaitė.
„YES.design.architecture“ komanda džiaugiasi, kad restorano vadovas, remdamasis savo patirtimi, pakoregavo techniškai nepatogius estetinius sprendimus, todėl interjerą jos vadina bendru kūrybiniu darbu.
APDAILAI – APLINKĄ TAUSOJANTYS DAŽAI
„Gastronomika“ išsiskiria ne tik savo individualia aplinka, bet ir tuo, kad jos kūrimas buvo apgalvotas iki mažiausių detalių. Apdailai kelti konkretūs reikalavimai, tad pasirinkti aukštus higienos bei dėvėjimosi reikalavimus atitinkantys dažai.
Visų pirma, sienas bei lubas nuspręsta dengti gruntu, kuris sumažina dažų sąnaudas, suvienodina paviršiaus spalvą, išryškina taisytinas vietas ir pagerina dažų sukibimą su dažomu paviršiumi. Beje, specialistai pataria net ir gruntiniams dažams suteikti atspalvį, kuris būtų panašus į vėliau naudojamų dažų spalvą. Šiam darbui geriausiai tiko VIVACOLOR PRIMER 1.
Lubos nudažytos visiškai matiniais vandeniniais lubų dažais VIVACOLOR CEILING 3. Šie dažai labai gerai išsilygina, maskuoja nedidelius paviršiaus nelygumus ir sudaro tobulai baltą dangą. Dažant nevarva ir netyška.
Vienas iš pagrindinių kriterijų renkantis sienų dažus yra jų atsparumas dėvėjimuisi bei plovimui. „Gastronomikos“ sienoms pasirinkti matiniai vandeniniai sienų dažai VIVACOLOR WALL 7 (> 10 tūkst. šveitimo ciklų (SFS 3755)). Be to, šie dažai labai gerai padengia ir sukimba su dengiamu paviršiumi, sudaro tolygią dangą.
Dizainerių komanda dažus galėjo rinktis iš daugiau nei 10 tūkst. atspalvių. Restorane sienoms pasirinkti pilki atspalviai. Ir interjero dizainerius, ir užsakovą džiugina galutinis apdailos rezultatas: paviršiaus matiškumas, struktūra ir spalvos vientisumas.
Visos „Gastronomikoje“ naudotos apdailos priemonės iš VIVACOLOR atitinka statybinių medžiagų M1 emisijos klasę. Jai priskiriamos medžiagos, išskiriančios į atmosferą itin mažai lakiųjų junginių, todėl dažai yra saugūs žmogui ir aplinkai.
