Vilkaviškio rajone atgimsta Vinkšnupių dvaras – vienas retų Lietuvos dvarų, valdytų totorių kilmės giminės, kurio istorija šiandien renkama tarsi detektyvo siužetas iš archyvų likučių ir žmonių prisiminimų. Ilgai buvęs paliktas nykti, jis dabar žingsnis po žingsnio virsta kultūros ir bendruomenės centru. Dvarą atkurianti komanda siekia sukurti tvarų socialinio verslo modelį, todėl dalyvavo Inovacijų agentūros socialinio verslo akceleravimo programoje.
Tokios iniciatyvos kaip Vinkšnupių dvaras ir jo paramos fondas atskleidžia socialinio verslo esmę regionuose, teigia Inovacijų agentūros Pažangos departamento Regioninės verslo transformacijos skyriaus vadovė Indrė Gendroliūtė-Gerulienė.
„Socialinių verslų Lietuvoje ne tik daugėja – jie kuriasi vis įvairesnėse srityse, tarp jų ir kultūros paveldo puoselėjime. Tai veiklos, kurios kurdamos ekonominę vertę kartu ir stiprina bendruomenes, gaivina vietas, kurios kitaip galbūt būtų pasmerktos sunykti. Todėl mūsų užduotis yra ne stebėti iš šono, o suteikti žinių, struktūros ir paskatų, kad tokios iniciatyvos galėtų augti ir tapti tvariomis“, – sako I. Gendroliūtė-Gerulienė.
Spontaniškas sprendimas tapo ilgalaike misija
Rita Bieliauskaitė prisimena, kad mintis atkurti dvarą užgimė visiškai netikėtai – ji norėjo aplankyti protėvių kaimą, parodyti bičiuliams, kas iš jo šiandien likę, ir kartu nuvyko apžiūrėti šalia esančio Vinkšnupių dvaro teritorijos.
„Negalėjome atsistebėti, kaip tokia vieta gali stovėti be jokios priežiūros. Tas jausmas, kad čia slypi daug daugiau nei apleistas pastatas, ir paskatino domėtis. Tada sužinojome apie aukcioną ir sutarėme, kad jei atsiras kas nors rimtai nusiteikęs, mes pasitrauksime. Tačiau pirkėjų neatsirado. Taip mūsų sprendimas tapo atsakomybe, kurios nusprendėme nepaleisti“, – pasakoja R. Bieliauskaitė.
Vinkšnupių dvaras liudija apie totorių bendruomenės istoriją Vilkaviškio krašte, nes ilgą laiką jį valdė totorių kilmės giminė, o tai, pasak pašnekovės, Lietuvoje yra itin reta. Be to, kadangi dalis dvaro archyvų prarasti, istorija renkama tarsi po gabalėlį ir dvarui suteikia ypatingą, beveik detektyvinę dvasią.
„Dvaras dar išsiskiria ir tuo, kad jo planinė struktūra dar atpažįstama, nepaisant to, kad iš trylikos pastatų išliko tik du. Tai leidžia atkurti tikrąją sodybos logiką, o ne kurti interpretacijas nuo nulio“, – dalijasi R. Bieliauskaitė.
Paklausta, koks Vinkšnupių dvaras galėtų būti po kelerių metų, R. Bieliauskaitė nedvejoja – ji mato jį kaip daugiasluoksnį kultūros centrą, kuriame susitinka istorija, kūryba, socialinės iniciatyvos ir regiono turizmas.
„Pastatai ir parkas bus atkurti, atgimę, dvare vyks kūrybinės dirbtuvės, edukacijos, rezidencijos, renginiai ir koncertai. Jame kursis ir bursis socialiniai verslai, veiks nuolatinė ekspozicija, skirta totorių istorijai šiame regione. Labai tikiuosi, kad vis labiau įtrauksime vietos bendruomenes ir stiprinsime jų pasididžiavimą savo paveldu“, – sako R. Bieliauskaitė.
Siekdama šio tikslo, per kelerius bendro darbo metus komanda nuveikė daug: įsigijo abu išlikusius dvaro pastatus, išvalė teritoriją, sutvirtino konstrukcijas, atliko mokslinius tyrimus, pradėjo kultūrines veiklas ir užmezgė reikalingų pažinčių. Tam itin padėjo Vinkšnupių dvaro paramos fondas, leidžiantis reaguoti į poreikius tuo metu, kai jie iškyla, nelaukiant formalių finansavimo ciklų.
„Nors pagrindiniai tvarkybos darbai dar priešakyje, dvaras iš „tylaus ir pamiršto“ tapo vieta, kur jau vyksta gyvenimas“, – sako R. Bieliauskaitė.
Kliūtys kelyje į dvaro atgimimą
Vis dėlto, anot R. Bieliauskaitės, dvaro atkūrimo apsiėmusi komanda susidūrė ir su daugybe iššūkių. Vienas didžiausių – paveldosaugos objektų tvarkymo realybė Lietuvoje, kuri, anot jos, yra sudėtinga, brangi ir neretai sunkiai perprantama net geriausių ketinimų turintiems žmonėms.
„Vien projektavimas gali siekti sumas, už kurias kitur būtų galima pastatyti naują namą. Tai žmones dažnai atgraso“, – sako R. Bieliauskaitė.
Ne mažesnis iššūkis – dvejus su puse metų laukiama Kultūros ministerijos sprendimo dėl valstybinio saugomo objekto statuso.
„Ilgą laiką manėme, kad aukščiausias apsaugos statusas yra būtinas dvaro ateičiai. Tačiau nebėra aišku, ar toks statusas iš tiesų labai padeda. Paradoksalu, bet su esamu „registriniu“ statusu turime visus privalomus apribojimus ir atsakomybes, tačiau jokios realios finansinės paramos gauti neįmanoma“, – svarsto R. Bieliauskaitė.
Programos suteiktos žinios ir postūmis judėti toliau
Vinkšnupių dvaras vystomas kaip socialinis verslas: pajamos reinvestuojamos į tvarkybą, veiklas ir bendruomenės įtraukimą. Būtent dėl to dvarą gaivinanti komanda nusprendė dalyvauti Inovacijų agentūros Socialinio verslo akceleravimo programoje.
„Ši programa mums buvo reikalinga tam, kad suprastume, kaip suderinti paveldo išsaugojimą su veiklomis, galinčiomis užtikrinti stabilias pajamas. Ieškojome struktūros, įrankių ir patarimų, kurie padėtų išgryninti modelį ir matyti projektą ne tik iš entuziazmo, bet ir iš realios veiklos logikos perspektyvos“, – sako R. Bieliauskaitė.
Anot jos, daugiausia vertės suteikė sesijos apie verslo modelį ir socialinio poveikio matavimą, taip pat – konsultacijos su mentoriais.
„Iš akceleratoriaus išsinešame aiškesnę viziją, ką turime daryti toliau, ir daugiau pasitikėjimo, kad net ir sudėtingi projektai gali judėti, jei žinai savo kryptį. Kitiems verslams, svarstantiems apie šią programą, rekomenduočiau neabejoti. Akceleratorius suteikia struktūrą, tvarką ir greitį. Čia idėja tampa aiškiu planu, o planas – realiais veiksmais“, – pabrėžia ji.
Inovacijų agentūra teikia socialinio verslo plėtrai ir augimui skirtą nemokamų paslaugų paketą – nuo socialinio verslo akceleravimo programos, viešai prieinamos nuotolinių mokymų bazės, ekosistemos renginių iki viešųjų paslaugų perdavimo mokymų. Inovacijų agentūra 2024 m. tapo įgaliota institucija, suteikianti socialinio verslo statusą.
