Tūkstantmečio (angl. millennials; Y karta) – karta, gimusi 9-ajame, 10-ajame ir XXI a. 1-ajame dešimtmečiuose vis dažniau susiduria su tinkamo būsto paieška įvairaus dydžio miestuose, tačiau ši problema ypač jaučiama didesniuose centruose bei sostinėse.
Nuomininkai – jaunimas
Stirlingo universiteto, esančio Škotijoje, vyresnioji socialinės politikos lektorė Kim McKee atliko tyrimą Jungtinėje Karalystėje, kurios privačiame nuomojamame sektoriuje yra daugiau nei 4,5 mln. namų ūkių. Anot specialistės, tai dvigubai daugiau nei praėjusiame dešimtmetyje. Svarbiausia yra tai, jog didžioji dalis šio, pasak lektorės, „nestabilaus, bangaus ir nesaugaus būsto rinkoje“ atsidūrė jauni žmonės, negalintys įsigyti nuosavo nekilnojamo turto.
Remiantis statistika dar 2017 metais vien Anglijoje 35% privataus sektoriaus nuomininkų amžius buvo nuo 25 iki 34 metų. Tai – asmenys, turintys mažiau galimybių turėti savo namus nei ankstesnės kartos. Vis dėlto, anot K. McKee, vyresnio amžiaus nuomininkų skaičius taip pat auga, o jų patirtis tikėtina yra daug blogesnė nei tūkstantmečio kartos. „Todėl atlikdami naujausius tyrimus, mano kolegos ir aš ištyrėme vyresnių privačių nuomininkų (nuo 35 iki 54 metų) iš įvairių JK vietų patirtį„ – teigia K. McKee.
Esminis kriterijus – ne amžius
„Daugelis mūsų tyrimo dalyvių pasakojo apie bendrą apgyvendinimo, priverstinio persikėlimo, prastos nuomotojų praktikos ir netgi gyvenimo be namų laikotarpius. Daugelis jų pasakojimų atkartoja „kartos nuomos“ istorijas, pradedant pranešimais apie neįperkamas nuomos sumas, nesaugumą ir nekokybišką būstą, baigiant sunkumais „įleisti šaknis“ ir susikurti namus“, – akcentuoja tyrimo iniciatorė K. McKee. Lektorės teigimu tyrimas nurodė, kad tokia patirtis nėra tipinė tik jauniems žmonėms. Tiesą sakant, ji yra labiau paplitusi tarp mažas pajamas gaunančių nuomininkų, o ne konkrečioje amžiaus grupėje. „Net būdami vidutinio amžiaus, kai kurie nuomininkai, su kuriais kalbėjome, vis dar akcentavo tėvų paramą. Paramos dėka jie galėjo sumokėti nuomą arba sutaupyti įmoką būsto paskolai.“
Tiesa, profesorės manymu, jaunimas, išgyvenantis sunkias gyvenimo sąlygas, dažnai galvoja, kad viskas bus geriau. „Priešingai, mūsų tyrimais nustatyta, kad vidutinio amžiaus nuomininkai turėjo daug mažiau vilčių dėl ateities. Kai kurie jautėsi sugėdinti ir patyrė „nesėkmės“ jausmą, nes negalėjo įgyvendinti svajonės – nekilnojamo turto įsigijimo.“
Paskola irgi ne visuomet tampa efektyviu sprendimo būdu, kadangi skolintojai gali nenorėti patvirtinti paskolų, kurių galiojimo laikas yra ilgesnis nei senatvės pensijos amžius, kai sumažėja pajamos.
„Kaip ir jaunesni nuomininkai ankstesniuose tyrimuose, vidutinio amžiaus nuomininkai, su kuriais mes kalbėjome, buvo nusivylę mokėdami paskolą bei palūkanas, be kita ko, dėl to, kad tai apribojo jų galimybes pakeisti savo padėtį“, – teigia K. McKee.
Šeimai netinkamos sąlygos
Vyresni nuomininkai taip pat susiduria su kitokiomis problemomis nei jaunesni būsto ieškotojai. Turintieji vaikų nerimauja, kaip kraustymasis bei gyvenimas ne nuosavame būste, įtakos jų vaikų mokslus bei gyvenimo gerovę. Pavyzdžiui, dauguma būsto nuomotojų neleidžia laikyti gyvūnų, o pastaruoju metu tampa vis sudėtingiau rasti kokybišką būstą, kuriame būtų laukiame vaikai. Tad nuomininkams, planuojantiems šeimą, iškyla papildoma dilema – kraustymasis į būstą, kuriame būtų leidžiama gyventi ir vaikams.
„Iš tyrimo rezultatų matome, kad tėvai (paprastai išsiskyrę tėčiai) dažnai atsiduria bendro naudojimo patalpose, kurios ne visada tinkamos vaikams lankytis ar gyventi. Tačiau dalijimosi ir vieno kambario nuomos praktika tampa vis labiau paplitusi. Jaunesniems tai dažniau gyvenimo būdas, o suaugusiems – išgyvenimas“, – informuoja K. McKee.
Gilėjanti krizė?
Didėjantis vyresnio amžiaus privačių nuomininkų skaičius susiduria su skirtingais iššūkiais, kurie gali pabloginti šalies būsto krizę. Prieiga prie socialinio būsto tebėra sudėtinga, o būsto nuosavybė daugeliui išlieka nepasiekiama.
Bet kokio amžiaus nuomininkai nori saugių, patogių ir prieinamų namų. Tačiau be vyriausybės veiksmų tas siekis liks neįgyvendintas. Privataus nuomojamo sektoriaus reforma yra svarbi ir įvairiose pasaulio vietose vyksta skirtingai.
Nuomininkai turi būti supažindinti su savo teisėmis per visuomenės švietimo kampanijas. Vyriausybė turi finansuoti vietos valdžios institucijas, kad jos tinkamai imtųsi išteklių valdymo (ir, pasak lektorės, kontroliuotų būsto nuomotojus, užtikrinant, kad pigūs nuomojami būstai, atitinka visas gyvenimui būtinas sąlygas).
Svarbiausia, kad privatus nuomojamas sektorius neturėtų būti vertinamas atskirai. Tik tuomet pavyks išlyginti besivystančią politinę, socialinę, kultūrinę ir netgi ekonominę nelygybę tiek dideliuose, tiek mažesniuose miestuose.
Asociatyvi nuotr.
