„Žvėryno simfonija“ – tai seno ir naujo amžiaus sintezė, suliejanti autentišką architektūrinį palikimą ir modernų  šiuolaikišką stilių. Žvėryne esančio 21 a sklypo kompleksą sudaro trys A klasės pastatai ir unikalus istorinis namas. „Žvėryno simfoniją“ projektavo architektas Audrius Ambrasas, kuris sutiko pasidalinti mintimis. 

Komplekso išskirtinumas 

architekto žvilgsniu

Kiekvienas projektas – iššūkis, lemiantis

architektūrinio rezultato išskirtinumą? 

Šis projektas buvo nemenkas iššūkis, padiktuotas Žvėryno su visais jo sentimentais ir realybe. Tai išskirtinė vieta –
šalia miesto centro, priešais cerkvę – tokia tikra Žvėryno terpė. Dar išskirčiau tai, kad būtent šio komplekso vaizdas lemia pirmąjį įspūdį nuo Gedimino prospekto įvažiuojant į Žvėryną. Mūsų tikslas ir noras buvo sukurti geresnę, jaukesnę, turtingesnę ir įdomesnę aplinką, kompleksiškai sutvarkyti gana nemažą Žvėryno dalį, integruoti į bendrą struktūrą išlikusį1900 m. statytą namą. Pasisekė rasti balansą tarp investuotojų lūkesčių turėti kuo daugiau parduodamo ploto ir patrauklios išvaizdos, nes neretai ta riba būna peržengiama.

Jums teko į vieną erdvę sutalpinti 

seną palikimą ir šiuolaikišką stilių.

Pradėčiau nuo to, kad Žvėrynas išsiskiria savotiška struktūra su taisyklingu gatvių tinklu, bet chaotišku tarsi pabyrėjusiu užstatymu. Gatvių išklotinėse siekiama išlaikyti istoriškai susiklosčiusį užstatymo charakterį. 

Formuojamas silueto transformavimasis nuo griežtai perimetrinio (A. Mickevičiaus g. 7 gyvenamasis namas su 4 aukštų ugniasiene) iki sodybinio užstatymo Vytauto gatvėje. Šios gatvės išklotinėje išlaikomas mažaaukštis užstatymo charakteris. Naujieji pastatai savo tūriu, dydžiu ir masteliu įsikomponuoja į erdvę ir tarsi toje aplinkoje ištirpsta. 

Taisyklingas naujųjų pastatų išdėstymas, griežtai geometriškas fasado plokštumų skaidymas iš plytų, kurios spalviškai derinamos su šalia esančio pastato ugniasiene, stiklo ir kitos architektūrinės detalės žymi jų šiuolaikiškumą. Kartu tai leidžia išsiskirti 1900 m. laikmečio ženklui – likusiam namui. Mūsų tikslas buvo jį įkomponuoti į bendrą kvartalą. Jis yra dalis visos tos erdvės. Išlikusio ir naujųjų pastatų dermėje atsiranda daugiasluoksniškumas.

Nesistengėme eiti imitacijos keliu, taikytis prie aplinkos ją imituodami. Norėjosi švaresnės, griežtesnės architektūros. Manau, kad ji labiau išryškina senosios architektūros privalumus ir bruožus. 

Kokius privalumus išvardintumėte 

nutarusiesiems čia rinktis gyventi 

ar kurtis komercinėse patalpose?

Kokybę kūrėme logiškais, racionaliais ir kartu įdomiais sprendimais, rūpestingai pritaikytais konkrečiam vartotojui. Tai A energinio efektyvumo klasės kompleksas su atitinkama sienų, langų šilumine varža, priverstiniu vėdinimu, kuris išvalo iš oro miesto taršą. Labai lanksti funkcinė schema – gali būti ir mažesni butai, yra galimybė juos sujungti į didesnius. Jaukus kiemas – tarsi vidinė kvartalo erdvė. Privalumas – ir atsiveriantys vaizdai į miestą. Manau, kad pasirinkusiesiems čia gyventi bus patogu ir komfortiška.

Išlikusi istorinio pastato vertė

Dabartinė Vytauto gatvė – viena seniausių gatvių Žvėryne, susiformavusi kaip kelias nuo Saltoniškių į pietinę Žvėryno dalį. Iki Pirmojo pasaulinio karo ši gatvė vadinta Marijos alėja, pastačius cerkvę – Znamenskaja, o tarpukaryje gavo Vytauto vardą. 

Išlikęs namas, pažymėtas Vytauto 16, yra Žvėryno urbanistinei struktūrai būdingas elementas, išsaugojęs autentišką architektūrinę XIX a. pab.–XX a. pr. priemiesčio pastatų stilistiką. Manoma, kad jis pastatytas XIX a. pabaigoje. Archyviniuose dokumentuose randama, kad 1901 m. pastato savininku nurodomas Vasilijus Burchanovskis, kuris buvo Rusijos kariuomenės kapitonas. Sklypą jis įsigijo 1896 metais. Deja, nepavyko rasti šio pirkimo dokumento ir jo namo projekto. 1906 m. V. Burchanovskis pardavė sklypą kolegijos patarėjui Aleksandrui Rutkovskiui. Iš namų mokesčių knygos paaiškėja, kad jį iki nacionalizacijos valdė Rutkovskių šeima. Jie ne tik patys gyveno, bet ir dalį patalpų nuomojo. 

Autentiškas pastatas su rūsiu ir mansarda yra 401 kv. m ploto. Namo išorė dekoruota: puošni cokolinė dalis ir plytų ornamentais puošti tarpulangiai. Pastatas bus visiškai renovuotas: naujai pakeistas stogas, langai, perdangos tarp aukštų, visa fasado renovacija, išsaugant kultūros paveldo objekto vertingąsias ypatybes. Bus įrengtas rūsys, apšvietimui formuojant stačiakampius langus su prieduobėmis. Rūsio langų angos – stačiakampės, tinkamai atspindi naudojamų statybos laikotarpių ir formos tarpusavio priklausomybę ir reikšmę, nekeičiant statinio meninio vaizdo. Šiauriniame kiemo fasade projektuojami lauko laiptai, skirti nusileisti į rūsį. Cokolio apdaila – dažytas arba apdailinis betonas derinant prie šiuolaikiško stiliaus naujųjų pastatų. Palėpėje įrengiamos gyvenamosios patalpos, į kurias bus galima patekti suprojektuotais vidiniais laiptais. Stoglangiai įrengiami pagal esamų autentiškų stoglangių pavyzdį. 

Viduje bus išsaugoti lubų dekoro elementai – traukų palubėje tipas, išlikusios rozetės, gipso elementai – arba atkuriama pagal autentiškus pavyzdžius. Bus restauruota koklinė kampinė krosnis. Dalyje patalpų yra išlikusios ąžuolinio skydinio parketo grindys. Kitos bus derinamos pagal skydinio parketo arba lentų analogus.