Šiuo metu galiojantys teisės aktai reguliuoja atskirus infrastruktūros plėtros etapus ir neapima infrastruktūros plėtros santykių visumos, nenustato vienodų veiklos principų infrastruktūros procese dalyvaujantiems subjektams. „Mūsų požiūriu, tam valdymui trūksta didesnio koordinavimo arba didesnio savivaldybių institucijų vaidmens. Tai yra vienas iš tų įstatymų, kurio idėja labai seniai pradėta brandinti. Kurį laiką įstatymas buvo atidėtas į šalį, tačiau panašu, kad situacija keisis, – sako Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas. – Ministerija siūlys Vyriausybei, kad tai būtų vienas prioritetinių darbų. Juolab kad visi kiti partneriai – pradedant savivaldybėmis ir baigiant nekilnojamojo turto vystytojais – jau laukia šio svarbaus, visiškai naujo įstatymo.“
Gatvės – opiausia problema
Dabartiniai teisės aktai reguliuoja tik atskirus savivaldybių infrastruktūros plėtros segmentus (Teritorijų planavimo, Žemės, Statybos įstatymai) ar atskiras jos šakas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, Elektros energetikos, Šilumos ūkio, Gamtinių dujų įstatymai) ir neapima visos plėtros. Priėmus savarankišką Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą, visus su infrastruktūra susijusius klausimus, nuo kurių sprendimo priklauso šalies miestų, miestelių ateitis ir jų gyventojų gyvenimo kokybė, reglamentuotų vienas teisės aktas.
Šio įstatymo projektas buvo parengtas siekiant gyvenamųjų vietovių infrastruktūros plėtrą reguliuoti kaip vientisą sistemą, kad ta plėtra vyktų ne chaotiškai, o atitiktų visuomenės poreikius, kad būtų sudarytos sąlygos tiek žmonėms, tiek juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis naudotis inžineriniais tinklais, susisiekimo komunikacijomis ir socialine infrastruktūra.
Iki šiol infrastruktūra (keliai, nuotekos, paviršinės nuotekos, vandens tiekimas ir pan.) kuriama epizodiškai. Ypač opi problema – gatvės. Dabar yra tokia situacija, kad gyvenamųjų teritorijų plėtra didžiulė, o savivaldybės neturi pakankamai lėšų užtikrinti plėtros efektyviam įgyvendinimui, taigi taip pat neturi lėšų ir gatvėms tiesti. „Akyliau pažiūrėjus, kaip vystosi nauji gyvenamieji rajonai ir kaip vyksta infrastruktūros plėtra, tampa aišku, kad naujos gatvės būną netinkamai suplanuotos, o keliukai, „tarnaujantys“ kaip gatvės, – nėra tinkamo dydžio. Dalis jų chaotiškai asfaltuojama, padaryti netinkami spinduliai, dėl kurių, pavyzdžiui, paleistas kursuoti autobusas negalės pravažiuoti, sunkiai pravažiuoja šiukšliavežės ir pan. Jei jau Zimbabvėje ir Mozambike sugeba susiplanuoti infrastruktūrą, tai gal ir mums metas sugebėti tą daryti?“ – svarsto M. Narmontas, pripažindamas, kad planavimo sistema Lietuvoje sukurta lyg ir gera, bet trūksta instrumentų jai įgyvendinti, pavyzdžiui, finansinių mechanizmų plėtrai finansuoti.
Įstatymo projekte numatyti infrastruktūros plėtros mechanizmai nėra naujovė užsienyje – sistemas, kaip vystyti infrastruktūrą, turi Didžioji Britanija, Prancūzija ir visos kitos išsivysčiusios šalys. Lietuvai artimiausias britiškasis modelis: ten savivaldybės turi teisę nusistatyti kompensacijos dydį už įrengtą infrastruktūrą, skirstydamos įmokas pagal teritorijos parengtumo lygį ar statomo pastato paskirtį, pavyzdžiui, 20 svarų/m2 už gamybinės paskirties pastatus. Tuomet į parengtą teritoriją su nauju projektu ateinantis didelis vystytojas turi sumokėti anksčiau minėtą savivaldybės nustatytą įmokos dydį, iš kurio vėliau bus kompensuojama tiems, kurie įrengė naują infrastruktūrą.
Unifikavimas atvers kelią skaidrumui
Būsimasis Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas palies tris dalykus: plėtros suvaldymą, infrastruktūros valdymą ir finansinius mechanizmus. Bus sukurtas fondas, kuriame kaupsis lėšos iš savivaldybės renkamų įmokų, o fondo lėšomis bus vystoma nauja infrastruktūra. Šiandien dauguma savivaldybių jau apie tai svarsto, kai kurios jau renka įmokas, kurias vadina kitaip – paramos gavimu. Tokia vadinamosios labdaros forma jau naudojasi Vilnius, Vilniaus rajonas, Kaunas. „Deja, potencialūs dideli investuotojai sunkiai suvokia, kodėl Klaipėdoje yra vienaip, Kaune kitaip, o Vilniuje – dar kitaip. Todėl reikia kuo skubiau visa tai unifikuoti ir įvilkti į teisės aktus, kad būtų vienodos, teisingos ir skaidrios taisyklės visiems“, – sako M. Narmontas, įsitikinęs, kad toks įstatymas: pirma, užtikrins tinkamą infrastruktūros vystymą ir, antra, tai bus padaroma skaidriai ir tenkinant viešąjį interesą. Visos savivaldybės galės taikyti šio įstatymo nuostatas dėl rinkliavos nustatymo pasirinktinai – savivaldybių tarybos spręs, ar įsivesti įmokų rinkimą, ar ne.
Kooperavimasis naudingas visiems
Kitas didelį nerimą keliantis dalykas yra tas, kad šiandien gaudami statybos leidimą jūs nesate įpareigoti išvystyti kažkokią infrastruktūrą už savo sklypo ribos. „Paprastai lietuviai yra linkę statytis taip, kaip jiems išeina, nekreipdami dėmesio į infrastruktūros plėtrą, ir tik po to tos infrastruktūros prašo iš savivaldybės. Na, o visos savivaldybės Lietuvoje yra įsiskolinusios (kai kurios net 100 % savo biudžeto), tad naivu tikėtis, kad jos pajėgs naują infrastruktūrą vystyti ir išlaikyti. Taip ir sukamės žvyrkelių Lietuvoje“, – atkreipia dėmesį M. Narmontas, vienas iš Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo iniciatorių. Šiuo įstatymu norima paskatinti kooperavimąsi, kai žmonės, investavę į infrastruktūrą urbanizuotose ar urbanizuojamose teritorijose, investuotus pinigus atgaus iš naujai prie sukurtos infrastruktūros prisijungsiančių vartotojų. Taigi jeigu investuotojas ar paprastas žmogus sukurtų naują infrastruktūrą, kuri pritrauks ir naujų gyventojų, naujų investuotojų ar statytojų, jam tai turėtų atsipirkti. „Sistema veiks tokiu principu: žmonės mokės vienkartinį infrastruktūros mokestį, o iš jo bus kompensuojama tam, kas investavo į infrastruktūros sukūrimą. Tad logiška, kad tas, kuris nori gyventi atokiau, rizikuoja, kad pinigus atgaus negreitai, nes prisijungiančiųjų prie jo sukurtos infrastruktūros gali neatsirasti. Statytojai dar prieš statydami nuspręs – turi jie tam lėšų ar ne“, – dėsto Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius.
Vis dėlto, kaip pripažįsta M. Narmontas, kada bus priimtas šis įstatymas, kol kas sunku prognozuoti: „Mes džiaugtumėmės, jeigu pavyktų tą pasiekti šių metų rudenį, kad jis galėtų įsigalioti nuo 2018 metų. Nes dar trūksta kai kurių poįstatyminių aktų, ne iki galo sutvarkyti teritorijų planavimo, žemės konsolidavimo miesto teritorijose galimybių, plėtros teritorijų ir kiti panašūs klausimai. Be to, sustyguoto įstatymo dar lauks ir viešas visuomenės svarstymas.“
Atgaivintas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas leistų skatinti koncentruotą miestų vystymąsi, stabdyti chaotišką priemiesčių plėtrą, numatytų savivaldybių infrastruktūros plėtros subjektų teises, pareigas ir atsakomybę. Aiškiai apibrėžtas šios plėtros finansavimas užtikrintų jo skaidrumą.
