„Didžioji pasaulio dalis iki 2050 m. galėtų pereiti prie 100% atsinaujinančios energijos, sukurdama milijonus darbo vietų, išgelbėtų milijonus gyvybių, kurias priešingu atveju pražudytų oro tarša, ir išvengtų 1,5 ℃ atšilimo“, – tai drąsus Stanfordo profesoriaus Marko Jacobsono ir jo kolegų tyrimo, paskelbto žurnale „Joule“, tvirtinimas.
M.Jacobsonas ir jo komanda jau anksčiau buvo parengę panašų „energetikos veiksmų planą“, skirtą tik JAV, kuris sukėlė aršias diskusijas apie tai, ar įmanoma iki amžiaus vidurio šalyje naudoti tik vėjo, vandens ir saulės energijas. Anksčiau mokslininkų grupės, vadovaujamos Christopherio Clacko, paneigimas teigė, kad M. Jacobsono plane nebuvo pakankamai energijos kaupimo, jis buvo nerealistiškas hidroenergijos atžvilgiu ir visiškai neatsižvelgė į branduolinę energiją bei anglies surinkimą. Tačiau M. Jacobsono komanda atsakė: „mūsų dokumente nėra vienos klaidos“.
Nepaisant diskusijų, M. Jacobsono darbai padarė politinę įtaką. Prie jo 100% atsinaujinančių energijos šaltinių judėjimo prisijungė daugybė miestų.
Dabar M. Jacobsonas savo hipotezę padidino paskelbdamas naują 139 pasaulio šalių analizę. Tikėtina, kad jis taip pat bus kritikuojamas panašiai, nes naudojasi supaprastinančiomis prielaidomis ir vis tiek vengia išsamiai modeliuoti tris didžiausias problemas, su kuriomis susiduriame pereinant prie tvarios energijos: saugojimas (ypač didelio masto ir ilgalaikis), pertraukimas (tiek gamyba, tiek paklausa) ir prekyba (veikiama tiek nacionalinio saugumo, tiek ekonomikos).
Nepaisant to, tai visgi gali būti laikoma veiksmų planavimo vizija, hipotetiniu ateities aprašymu, kad ir ne tiesioginiu moksliniu keliu Lankasterio universiteto energijos kaupimo sistemų dinamikos dėstytojas Denes Csala teigia, kad tik tiek ir tereikia, kad bent minimalūs pokyčiai pradėtų vyktų.
Ilgalaikis mąstymas
Pokytis neįvyks per naktį. Net jei šiandien būtų išrasta stebuklinga alternatyvios energijos technologija, istorija mus moko, kad vis tiek prireiks dešimtmečių, kad ji taptų gyvybinga pramoniniu mastu, ir dar daug metų, kad būtų įdiegta visame pasaulyje. Be to, radikalūs energijos išradimai vyksta galbūt kartą ar du per šimtmetį, be jokios garantijos kartotis. Todėl, anot D. Csalos, turime plačiau integruoti alternatyvas, kurios jau įgyvendinamos plačiu mastu: vėjo ir saulės.
Galimybė toliau remtis iškastiniu kuru kartu su anglies surinkimu ir saugojimu nyksta, atsižvelgiant į iki šiol praktiškai neegzistuojantį komercinį diegimą ir su tuo susijusią riziką. Kita vertus, atsinaujinantys energijos šaltiniai jau yra pigiausias variantas tiekti (kintamą) energiją daugelyje šalių.
„Mūsų visuomenės tampa vis sudėtingesnės, o energija (ypač elektra) vaidina vis svarbesnį vaidmenį palaikant šį sudėtingumą. Nepakanka „energijos perėjimo“; reikalinga visiška visuomenės transformacija. Šis visuomenės perėjimas gali būti svarstomas tik kartu su kitomis kritinėmis sistemomis, tokiomis kaip transportas ar gamyba, ir tokiomis tendencijomis kaip didžiųjų duomenų analizės, dirbtinio intelekto ar daiktų interneto atsiradimas. Tai sritys, kurios gali iš tikrųjų kažką pakeisti, sukelti revoliuciją ir įgalinti plataus masto perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių. O didžiosios energetikos kompanijos tai jau žino“, – akcentuoja Masdaro instituto inžinerinių sistemų ir vadybos docentas Sgouris Sgouridis.
„Pažiūrėkite į transportą. Pastaruoju metu daugelis šalių sugalvojo atsisakyti benzininių automobilių ir prisijaukinti elektrines transporto priemones. Ši politika turės būti suderinta su planais kaupti daugiau energijos ir kurti daugiau turbinų bei saulės baterijų (jei jų nėra, išmetamųjų teršalų kiekis gali padidėti). Tačiau jie taip pat priklausys nuo dirbtinio intelekto, valdymo, automobilių nuosavybės koncepcijos ir netgi draudimo pokyčių. Idealumą, pakeisti iškastinį kurą naudojančias transporto priemones elektrinėmis, patogiai įkraunančiomis kiekvieną naktį, gali sutrukdyti pasenęs tinklas arba draudimas. Tai galėtų išspręsti optimizavęs centralizuotai valdomas algoritmas arba vartotojais pagrįsta dinaminė kainų sistema, tačiau tam yra riboti įstatymai ir precedentai – dar vienas technologijos pavyzdys, jau gerokai lenkiantis tai, kas įmanoma politiškai ar socialiai“, – teigia S. Sgouridis.
Tikslo supratimas
„Žmonėms turi būti aišku, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai yra kelias į priekį. Galime ginčytis su M. Jacobsonu ir jo komanda, kokio tipo energijos kaupimas yra geriausias, tačiau tokio pobūdžio ambicingas planas turi daug vertės. Tai pabrėžia iššūkio mastą ir, jei padarytas teisingai, turėtų sustiprinti bendrą sąmoningumą ir įkvėpti veikti. Paryžiaus susitarimas buvo geras tikslų nustatymo pavyzdys, tačiau detalės yra svarbios. Žinome, kad ateitis nebus tokia, kokią įsivaizduojame – „visi modeliai klysta“. Tačiau fiziniai apribojimai rodo, kad nebus stebuklingo naujo energijos šaltinio; reikalingų technologijų jau yra čia ir dabar. Tačiau turime akylai žiūrėti, kad pamatytume ir aiškiai suprastume tikslą, į kurį einame ir pradėtume veikti“, – s ako D. Csala.
