Vilnius kuriamas jau septynis amžius – per visą šį laiką mieste buvo daugybė projektų, kurie buvo planuoti, apie kuriuos buvo svajojama, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie nebuvo įgyvendinti. 

A. Vivulskio projektuota Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia tarpukariu jau buvo pradėta statyti Vytenio gatvėje, tačiau sovietmečiu jos sienos panaudotos Statybininkų rūmams. Tiesa, bažnyčios atkūrimas dar nėra išbrauktas iš Vilniaus planų.

1840 m. architektas F. K. Šinkelis pasiūlė Verkių rūmų restauracijos projektą – jei jis būtų įgyvendintas, šie rūmai būtų atrodę lyg atkelti iš Austrijos.

Januszas Tłomakowskis 1931 m. pasiūlė ganėtinai utopinę viziją Vilniui – miestas turėtų būti tobulo apskritimo formos.

Rotušės pastatas Vilniuje galėjo atrodyti kitaip – jei būtų įgyvendintas bent vienas iš kelių pasiūlytų jos rekonstrukcijos projektų, arba jeigu būtų baigtas pradinis Lauryno Stuokos Gucevičiaus sumanymas.

Tarpukariu ilgai ieškota vietos Adomo Mickevičiaus paminklui, kol galiausiai buvo nuspręsta jį pastatyti Gedimino prospekto viduryje, greta dabartinės V. Kudirkos aikštės. Tačiau projekto nespėta įgyvendinti.

Dabartinė Kalvarijų g. ir Konstitucijos pr. sankryža šiandien galėjo būti daug didesnė ir žiedinė, o Kalvarijų gatvė būtų panaši į magistralę. Laimei, ši idėja nepasiekė projektuotojų rankų.

Vilniaus senamiestį galėjo perpjauti plati magistralė – būta įvairių planų, kur ji turėjo eiti, tačiau galiausiai sumanymas nebuvo realizuotas. Prie to galėjo prisidėti ir S. Neries mokyklos pastatymas tiesiai ant planuotos magistralės.

Dabartinė autobusų stotis – tik dalis pradinio projekto, kurį buvo pasiūlęs architektas Vytautas Brėdikis. Virš stoties turėjo iškilti didžiulis biurų pastatas, tačiau šios dalies atsisakyta, o tai supykdė ir patį projekto architektą.

Dabartinė Lukiškių aikštė ir sovietiniais metais kėlė daugybę diskusijų, būta daug konkursų, sprendžiančių aikštės likimą. Jei bent dalis jų būtų įgyvendinti – Lukiškių aikštė dabar būtų panaši į tikrą sovietinį monstrą ir primintų Minską ar Kijevą.

Tauro kalnas galėjo „pasipuošti“ neproporcingai dideliais sovietiniais rūmai – laimei, buvo įgyvendintas kuklesnis projektas, su kuriuo jau irgi atsisveikinta.

Greta Lukiškių aikštės sovietmečiu planuota pastatyti didžiulius Vyriausybės rūmus – buvo išrinktas konkurso nugalėtojas, primenantis Vyriausybės rūmus Maskvoje ar Minske. Tačiau tai ir liko tik planai.

Architekto Algimanto Nasvyčio dešiniojo Neries kranto vizija Nepriklausomos Lietuvos metais tapo realybe, tačiau nerealizuota maža jos detalė – vietoje Baltojo tilto pievos galėjo būti Neries įlanka su vandens kaskadomis.

Kairioji Neries krantinė galėjo atrodyti kitaip, nei dabar – jei pagal vieną iš pasiūlytų vizijų pastatai nebūtų statomi palei Goštauto gatvę, kaip yra dabar, bet atitraukti nuo jos, paliekant žalią zoną tarp gatvės ir pastatų.

Šnipiškės – vienas keisčiausių ir unikaliausių Vilniaus rajonų – galėjo atrodyti kaip eilinis sovietinis miegamasis rajonas, jeigu būtų realizuoti planai nugriauti senuosius medinukus ir jį užstatyti blokiniais daugiaaukščiais.

Pilaitės vietoje planuota miesto dalis galėjo būti gerokai didesnė – tačiau sovietmečiu kurti planai rajoną išplėsti kelis kartus galiausiai buvo sustabdyti jau Nepriklausomybės metais – spėta įgyvendinti tik pietinė Pilaitės pusė.

Liūdnas likimas laukė dabartinio Žvėryno – planuota per jį einančia dabartine Kęstučio gatve nutiesti Ukmergės gatvės magistralę, kuri per naują tiltą susijungtų su dabartine Geležinio vilko gatve. O po dabartine M. K. Čiurlionio gatve planuotas tunelis Geležinio vilko gatvę būtų išvedęs į Naujamiestį. Šios dvi magistralės būtų gerokai sudarkiusios Žvėryno ir Naujamiesčio veidus.

Vilniaus metro – vis dar miesto utopija, kurios idėjai jau 50 metų, tačiau, kaip pabrėžia Vilniaus meras Remigijus Šimašius – metro turi realių šansų atsirasti Vilniuje, tačiau tinkamu laiku, kai bus pakankami viešojo transporto keleivių srautai.