Mathieu Lehanneur dizainas buvo vienas iš pagrindinių 2024 m. olimpinių žaidynių Paryžiuje. Šiame interviu prancūzų dizaineris paaiškina, kodėl jo „skraidantis“ olimpinis katilas gali tapti nuolatine Paryžiaus įžymybe.

Lehanneuras, garsėjantis žaismingais ir dažnai verčiančiais susimąstyti gaminių dizainais, 2023 m. pradžioje pradėjo kurti katilą ir olimpinį deglą ir sako, kad jam buvo suteikta laisvė kurti dizainą.

„Tai buvo savotiška carte blanche“, – sakė jis Dezeen.

„Fakelui buvo nustatyti dydžio apribojimai – jis turėjo būti pakankamai didelis, kad būtų matomas visuomenei, pakankamai aukštas, kad nenudegintų estafetės bėgikų plaukų, o sąrašo viršuje buvo apribojimas, kad liepsnos negalima užgesinti; ji turi būti visada matoma, kad ir kokios būtų oro sąlygos.“

Projektai buvo kuriami pagal vandenį

Deglai ir estafetės katilai, uždegti iš Graikijos, kuriuos taip pat sukūrė Lehanneur, turi banguotą dizainą, kurį lėmė Senos upė, tekanti per Paryžių, o per atidarymo ceremoniją sportininkai atplaukė valtimis.

„Norėjau išreikšti kontekstą ir įkvėpimo sėmiausi iš paties Paryžiaus“, – paaiškino Lehanneur.

„Užuot įkvėpimo sėmęsis iš istorinių paminklų ar Eifelio bokšto, labai gerai žinomų paminklų iš atvirukų, įkvėpimo sėmiausi iš upės, nes Sena yra atidarymo ceremonijos scena, taip pat todėl, kad platesne prasme vanduo yra tarsi bendra deglo estafetės kelionės grandis“, – pridūrė jis.

„Ji prasidėjo Graikijoje, iš Viduržemio jūros atkeliavo į Prancūziją, pasiekė Paryžių ir persikėlė į Senos upę, taip pat per vandenyną pasiekė Gvadelupos ir Martinikos salas.“

Vizualizuoti vandenį olimpinių žaidynių projektams Lehanneurą taip pat įkvėpė jo susižavėjimas apčiuopiamais daiktų, kurių „neįmanoma pagauti“, atvaizdais.

„Kai žaidi su oru, ugnimi ar vandeniu, man patinka bandyti užšaldyti kažką, ko pagal apibrėžimą neįmanoma užšaldyti“, – sakė Lehanneur.

„Tai primena impresionistus, jie tą patį darė su šviesa“, – pridūrė jis.

„Tokie tapytojai kaip Monė visada stengėsi užfiksuoti akimirką; tai gyvenimo trapumas, ir aš žaidžiu su ta pačia idėja.“

Jo sukurtas olimpinio katilo, kuris primena karšto oro balioną ir kiekvieną vakarą saulėlydžio metu pakyla į Paryžiaus dangų, dizainas buvo sukurtas taip, kad katilas būtų matomas ne tik iš arti, bet ir iš viso miesto.

Balionas ne pakeliamas karštu oru, o pripildomas helio, kuris yra lengvesnis už orą ir leidžia jam kilti.

Ir nors šalia katilo esančiame žibinte tebedega deglo estafetės sportininkų nešama liepsna, pagrindinį baliono ugnies žiedą sudaro elektros lemputės ir vandens rūkas.

Sukurti skraidantį katilą buvo sumanyta siekiant jį priartinti prie saulės, nuo kurios ir užsidegė pirmoji olimpinė ugnis, paaiškino Lehanneuras.

„Kiekvienų naujų olimpinių žaidynių pradžioje Graikijoje pirmasis deglas uždegamas nuo saulės – įrengiami paraboliniai veidrodžiai, kad pagautų saulės spindulius“, – sakė jis.

„Taip sukuriama liepsna, o tai reiškia, kad šventoji ugnis, kurią žmonės tūkstančius kilometrų perduoda deglo estafetės metu, visuomet yra saulės dalis, nes spinduliai ateina iš saulės“, – pridūrė jis.

„Katilo idėja – užbaigti kelionę ir užbaigti istoriją, sugrąžinant liepsną į saulę.“

Nauja katilo konstrukcija padeda išvengti „beprotiško“ dujų naudojimo

Neįprastas liepsnos dizainas skiriasi nuo ankstesnių žaidynių, nes jis visiškai nenaudoja iškastinio kuro, o tai yra tinkamas pasirinkimas olimpinėms žaidynėms, kurios užsibrėžė plataus užmojo tvarumo darbotvarkę.

„Anksčiau tai būdavo mediena, bet pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia naudojamos dujos, ir jūs negalite įsivaizduoti, kokį kiekį dujų reikia naudoti, tai visiškai beprotiška“, – sakė Lehanneur.

„Pačioje pradžioje, kai pradėjome kalbėti apie idėją sukurti skraidantį katilą ir naujo tipo liepsną, Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) mums pasakė, kad tai prasminga – dėl akivaizdžių tvarumo priežasčių negalime tęsti veiklos taip, kaip visada.“ Tačiau liepsnos estetika vis tiek turėjo išlikti.

„TOK norėjo būti tikri, kad liepsna bus pakankamai graži, nes ji yra simbolis – olimpinė liepsna neturi jokios funkcijos, tai tik ritualo ir simbolio klausimas“, – sakė Lehanneur.

Katilas taip pat turi paslėptą funkcinę konstrukcijos dalį platformoje, ant kurios jis stovi ir kurios žiūrovai nemato.

„Reikia įsivaizduoti, kad ši platforma pilna mašinų: elektros, rūkui kurti, vandens slėgiui, ir po šiuo kūriniu yra daugybė vaikinų“, – sakė Lehanneur.

„Jums reikia daugybės žmonių, kurie ją nuolat valdytų, ne tik atidarymo ceremonijos metu, bet net ir kiekvieną naktį, kai pakyla balionas.“

Pasibaigus žaidynėms, deglai, pagaminti iš perdirbto plieno, ir estafetės katilai bus padovanoti muziejams ir miestams, kuriuose sustojo deglų estafetė.

Tačiau pagrindinis olimpinis katilas gali likti savo vietoje Tiuilerijų sode (Jardin des Tuileries), kur jis tapo populiaria turistų ir paryžiečių atrakcija.

„Iš tikrųjų planavome, kad olimpinis katilas bus visiškai perdirbtas“, – sakė Lehanneuras. „Tačiau įvyko kažkas neįtikėtino – jau kitą dieną po atidarymo ceremonijos žmonės ėmė norėti jį pasilikti visam laikui.“

„O mes niekada apie tai negalvojome, niekada negalvojome apie tokią galimybę“, – pridūrė jis. „Bet žmonės šį kūrinį priėmė beveik iš karto.“

Katilas gali likti Paryžiuje

Prancūzijos ministras pirmininkas Gabrielis Attalis ir Paryžiaus merė Anne Hidalgo pareiškė, kad nori išsaugoti katilą, sakė Lehanneuras.

Tačiau kas ketverius metus liepsna turi būti perduodama kitam miestui, kuriame vyks olimpinės žaidynės, o tai reiškia, kad projektuotojas turės galvoti, kokią funkciją katilas galėtų atlikti po to.

„Kyla klausimas, ar geriau gauti nuostabų suvenyrą, kuris išliks mūsų atmintyje, ar visam laikui išsaugoti kažką, kas bet kokio tipo paminklui – net ir pripučiamam – taps įprastu?“ – sakė jis.

Šiuo metu 22 val. pakylantį balioną kas vakarą stebi tūkstančiai žmonių.

„Kai jis pakyla, visi žmonės prašo tylos – girdisi šūksniai“, – sakė Lehanneur. „Susirenka 4-5 tūkst. žmonių, ir niekas nekalba – jie tiesiog nori išgyventi šią ypatingą akimirką tyloje.“