61-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje atidarytas Lietuvos paviljonas, organizuojamasLietuvos nacionalinio dailės muziejaus. Šiemet Lietuvai atstovauja menininkė Eglė Budvytytė, projektų erdvėje „Fucina del Futuro“ pristatanti kino instaliaciją „gyva gyva-ta“ (angl. animism sings anarchy).
Paviljono atidarymo metu, gegužės 6-ąją, sveikinimo žodžius tarė paviljono komisarė dr. Lolita Jablonskienė, menininkė Eglė Budvytytė, kuratorė Louise O’Kelly, taip pat Italijos parlamentoDeputatų rūmų narys ir kultūros komiteto pirmininkas Federico Mollicone, Lietuvos kultūrosministrė Vaida Aleknavičienė bei Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktoriusdr. Arūnas Gelūnas. Į atidarymą gausiai susirinkusi tarptautinė publika pirmoji pamatė specialiaibienalei sukurtą naują menininkės filmą „gyva gyva–ta“, kuris čia pristatomas kaip trijų ekranųinstaliacija (parodos architektūros autorė – Marija Olšauskaitė).
„Bienalėje vien dalyvavimo nepakanka – svarbiau gebėjimas peržengti tai, kas pažįstama, irieškoti naujų matymo būdų. Eglės Budvytytės kūrinys siūlo daugiasluoksnį, jautrų žvilgsnį, jungiantį skirtingas laiko patirtis. Viena iš svarbiausių jos kūrybos savybių – įsipareigojimasbendradarbiavimui. Darbai auga per dialogą ir ryšių puoselėjimą. Ši kolektyvinė dimensija tampane tik metodu, bet ir laikysena“, – atidarymo metu sakė dr. L. Jablonskienė.
16 mm juostoje sukurtas kūrinys „gyva gyva–ta“ – performatyvi ir poetinė archeologinių tyrimųinterpretacija per dainą, judesius ir kraštovaizdį. Filmo atspirties taškas – lietuvių ir amerikiečiųarcheologės ir antropologės Marija Gimbutienė (1921–1994) vykdyti matrilinijinių, animistiniųneolito laikotarpio visuomenių tyrimai. Menininkė atskleidžia, kad „atsidavimas, pasišventimas“ buvo viena svarbiausių idėjų, mąstant apie kūnų choreografiją jų santykyje su gamta, archeologiniais artefaktais ir pačia priešistorės samprata.
Venecijoje rodomas filmas buvo nufilmuotas kitose dviejose Italijos vietose: Civilizacijųmuziejuje Romoje ir Apulijoje, netoli Skalorijos grotos (Grotta Scaloria) – neolito laikų vandenskulto vietovėse, kuriose XX a. 8-ajame dešimtmetyje kasinėjimus vykdė M. Gimbutienė ir kitosarcheologės.
Naujai įrengtų paviljono sienų forma nurodo į molinius keramikos indus, nuo seno naudotusritualuose ir apeigose. Jos padengtos moliu, iškastu Ukmergėje, prie Šventosios upės.
Pasak dr. A. Gelūno, Lietuvos paviljone pristatomas kūrinys, kalbantis apie matrilijiniję, nehierarchinę, nesmurtinę koegzistavimo galimybę, įgija papildomą reikšmę šiandienosgeopolitiniame kontekste: „Kultūriniai mainai stiprina ryšius tarp šalių ir kuria pasitikėjimą net sudėtingomis aplinkybėmis. Net ir lietus, lydintis atidarymą, gali būti suprastas kaip palankusanimizmo dievybių ženklas – lietus skatina augimą. Tikiu, kad šis projektas prisidės prieilgalaikio bendradarbiavimo ir kultūrinio atsparumo stiprinimo.“
Savo ruožtu F. Mollicone yra viešai pabrėžęs, kad dabartinėmis sąlygomis kyla esminių abejoniųdėl agresorių valstybių dalyvavimo kultūriniuose renginiuose. Jo teigimu, tokiose situacijosesudėtinga kalbėti apie laisvą meninę raišką, nes ją gali pakeisti valstybės kontroliuojamareprezentacija, todėl sprendimai dėl dalyvavimo turi būti vertinami itin atsakingai .
Po atidarymo Lietuvos, Latvijos ir Estijos paviljonai inicijavo solidarumo eiseną, skirtą Ukrainoskultūros ir menininkų palaikymui. Eisena, simboliškai sujungusi Baltijos šalių paviljonus, pabrėžė bendrą istorinę patirtį ir įsipareigojimą nuosekliai remti Ukrainą. Baltijos valstybėsišreiškia solidarumą su Ukrainos kultūros bendruomene, dirbančia karo sąlygomis, ir kviečiabienalės lankytojus skirti dėmesio Ukrainos menininkų projektams Venecijoje – nacionaliniampaviljonui bei PinchukArtCentre ir Victor Pinchuk Foundation organizuojamai parodai „Still Joy – From Ukraine Into the World“.
Lietuvos paviljono atidarymas vyko bienalę lydinčių kontroversijų kontekste. Sprendimas leistiokupacinę ir teroristinę politiką vykdančiosm valstybėms dalyvauti sukėlė tarptautinę kritiką, o dalis meno lauko atstovų ir institucijų išreiškė nepritarimą. Likus kelioms dienoms iki bienalėsatidarymo atsistatydino oficiali vertinimo komisija, todėl tradiciniai apdovanojimai – „Auksinisliūtas“ ir specialieji paminėjimai – atidarymo metu nebuvo įteikti.
Kas dvejus metus vykstanti Venecijos meno bienalė – vienas prestižiškiausių šiuolaikinio menorenginių pasaulyje. Šių metų Lietuvos dalyvavimą bienalėje įgyvendina Lietuvos nacionalinisdailės muziejus, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 61-oji Venecijos meno bienalėveiks iki lapkričio 22 d.





































































