„Kiekviename mūsų studijos pastato projekte slypi sudėtingas kūrybinis ir techninis galvosūkis“, – sako Audrius Ambrasas, vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos architektų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, žinomas kaip modernių, pavyzdinių komercinių ir visuomeninių pastatų, reikšmingai pakeitusių Vilniaus miesto veidą, autorius.
Autorė: Neda Žvybienė
Daugiau kaip prieš 30 metų įkūręs studiją „Audrius Ambrasas Architects“, architektas pabrėžia, kad jo komandos identitetas – racionalumas, kontekstualumas ir aiški, švari pastatų forma.
Neseniai skaitydamas pranešimą STRUCTUM tarptautinėje konferencijoje, A. Ambrasas teigė, kad vien techniškai teisingai išsprendus galvosūkį, sukuriama bedvasė forma, atliekanti savo funkciją, tačiau neturinti jokios išliekamosios vertės. Architektūroje svarbu meninė idėja – ji veikia kaip jungiamoji grandis ir suteikia pastatui prasmę. Paverčia inžinerinius sprendimus estetine visuma, sukuria emociją, pasakoja istoriją ir formuoja aplinkos charakterį. Meninė vizija suteikia galimybę į tuos pačius techninius apribojimus pažvelgti kūrybingai ir rasti įkvepiančius sprendinius. Kai loginiai inžinerijos atsakymai susilieja su kūrybine dvasia, gimsta prasminga architektūra, transformuojanti gyvenamąją aplinką. Tęsiame pokalbį apie tai per išskirtinį interviu STRUCTUM.
Dialogas su aplinka ir laikmečiu
„Nesivaikome vienadienių madų ar formalaus įdomumo, – pasakoja STRUCTUM apie studijos „Audrius Ambrasas Architects“ individualumą bei filosofiją jos įkūrėjas. – Architektūra turi kalbėtis su aplinka, atliepti vietos dvasią ir laikmetį, tačiau kartu išlikti ori ir ilgaamžė. Pastatas nėra tik izoliuotas objektas, jis yra miesto audinio dalis, todėl stengiamės su komanda kurti architektūrą, kuri natūraliai įauga į miestą, sprendžia jo problemas ir kuria pridėtinę vertę užsakovui bei visuomenei. Geras pastatas turi turėti aiškią struktūrą, geras proporcijas ir logiką.“
Paklaustas, su kokiais iššūkiais susiduria kaip architektūros studijos vadovas, A. Ambrasas pabrėžia, kad per ilgą, sudėtingą ir dažnai labai biurokratizuotą procesą itin svarbu išsaugoti pirminę, švarią architektūrinę idėją. Jam, kaip studijos vadovui, tenka būti ne tik kūrėju, bet ir moderatoriumi bei diplomatu. Drauge su kolegomis balansuoti tarp užsakovo lūkesčių, dažnai orientuotų į greitį ir nustatytą biudžetą, griežtų bei nuolat keičiamų teisinių reglamentų, institucijų reikalavimų ir visuomenės nuomonės. Dar vienas nemažas iššūkis – išlaikyti darbų kokybės kartelę ir komandos susitelkimą itin spartaus projektavimo metu. Procesų greitis architektūroje jokiu būdu neturi paversti kūrybos gamyba.
Tvarumas – pagalba, o ne kūrybos pakaitalas
„Tvarumas šiandien tapo madingu žodžiu, tačiau man tikrasis tvarumas – pastato ilgaamžiškumas, tiek fizinis, tiek moralinis. Architektūra, kuri ištveria laiko išbandymą, ir yra tvari“, – apie naujosios architektūros principus kalba A. Ambrasas. Pasak architekto, jei pastatas po dvidešimties metų atrodys morališkai pasenęs, jokie saulės kolektoriai ar perdirbtos medžiagos jo nepadarys tvaraus. Architektai nuo pat pirmųjų eskizų į pastatus integruoja technologinius sprendimus, energinį efektyvumą, tai jau tapo darbo rutina. Tačiau esminis tvarumo principas architektūroje išlieka nepakitęs: kurti lanksčias erdves ir estetiką, kuri atlaikytų laiko išbandymus.
Ambrasas neabejoja, kad dirbtinis intelektas (DI) ir kitos naujos technologijos transformuos architektų darbo procesus. Galingi įrankiai padės greičiau atlikti rutininius darbus, analizuoti didelius duomenų kiekius, generuoti skirtingus projektų variantus ar optimizuoti konstrukcijas.
„Tačiau nemanau, kad DI artimiausiu metu pakeis architektą, – teigia A. Ambrasas. – Architektūra nėra vien matematika ar duomenų bazė – tai empatija, žmogaus mastelio jutimas, emocija, kultūrinio ir istorinio konteksto supratimas. Technologijos išlaisvins iš techninės rutinos ir leis daugiau laiko skirti pačiai idėjai, kūrybai, esminių, žmogiškųjų klausimų sprendimui.“
Miesto formulė
Diskusijos apie tai, kas yra geras miestas, šiandien yra itin aktyvios ir apima daugybę disciplinų – nuo urbanistikos ir architektūros iki sociologijos bei ekologijos. A. Ambrasui geras miestas yra tas, kuriame norisi eiti pėsčiomis, – kompaktiškas, daugiafunkcis, apimantis gyvenimą, darbą ir poilsį.
„Patogus miestas neturi būti suskirstytas į sterilias miegamąsias ar verslo zonas. Jame turi būti gyvi pirmieji pastatų aukštai, žmonių socializaciją skatinančios kokybiškos viešosios erdvės – gatvės, aikštės, skverai. Labai svarbus santykis su gamta, ypač tokiame mieste kaip Vilnius, – tęsia architektas. – Geras miestas gerbia savo istoriją, tačiau nebijo šiuolaikinių, kokybiškų intarpų, kurie rodo, kad miestas yra gyvas, evoliucionuoja.“
Pamokos ir atradimai
Per 40 metų trunkančią profesinę karjerą A. Ambrasas sako išmokęs, kad architektūra – kantrybės reikalaujantis kompromisų menas, tačiau skirtingų interesų derinimas neturi sunaikinti pačios idėjos. „Supratau, kad kiekvienas naujas projektas – tarsi naujas vaidmuo aktoriui. Turi išmokti naują tekstą, įsijausti į naują vaidmenį ir patirtis nebūtinai bus privalumas. Kiekvienas projektas bręsta bendraujant, diskutuojant, o apribojimai (biudžeto, sklypo ar normatyvų) tampa geriausiu katalizatoriumi netikėtiems ir kartu racionaliems sprendimams, – profesines pamokas apibendrina pašnekovas. – Išmokau, kad pastatas niekada nėra vieno architekto nuopelnas – tai bendras kūrybinio kolektyvo, inžinierių, statybininkų ir užsakovo darbas.“
Apžvelkime modernumo simboliais tapusius „Audrius Ambrasas Architects“ Lietuvoje ir užsienyje įgyvendintus projektus.
PAKRANTĖ: ilgaamžiškumo ir racionalumo estetika
Nedidelis, tačiau studijai „Audrius Ambrasas Architects“ ypač svarbus objektas Vilniuje, Valakampiuose, – pirmasis komandos suprojektuotas viešas, nekomercinis pastatas. Žinomo Lietuvos verslininko ir NT plėtotojo Dariaus Žakaičio inicijuotas projektas gimė mažo biudžeto ir galybės apribojimų sąlygomis, tačiau per dešimtmetį tapo gyva tarptautine menininkų rezidencija.
Išskirtinė atmosfera objekte sukurta taupiais, racionaliais sprendimais: betonas, medis, tobulos detalės ir jokių nereikalingų pagražinimų. Fasadui pasirinktos termiškai apdorotos pušies lentelės pranoko lūkesčius – ilgainiui jos natūraliai papilkėjo ir susiliejo su Valakampių pušynu. Interjere panaudota balinta mediena tapo idealiu fonu menininkų kūrybai. Pastatas suprojektuotas lanksčiai: pirmajame aukšte esanti universali salė vasarą išplečiama į lauką, o antrajame aukšte įrengtos skirtingų tipų studijos. Šiuo metu pastatas pritaikomas gyvenamajai funkcijai, tačiau jo architektūrinis stuburas išlieka nepakitęs. Pastatas buvo tarp prestižinių Europos Sąjungos (ES) šiuolaikinės architektūros Mieso van der Rohe apdovanojimų nominantų, taip pat pelnė Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save 2013–2014“ apdovanojimą „Metras 1/5“.
VIZIUM: Ventspilio saulės atspindys
Mokslo populiarinimo centras „Vizium“ Ventspilyje – per tarptautinį konkursą laimėtas projektas, tapęs nauju miesto vietoženkliu.
Ambraso teigimu, sklypas buvo sudėtingas: lygus, įrėmintas degalinių ir žemesniame lygyje nei transporto žiedas. Be to, važiuojant pagrindiniu keliu šio centro link, saulė plieskia tiesiai į akis, palikdama pastato fasadą šešėlyje. Architektų komanda nusprendė išauginti pastatą iš reljefo. Pagrindiniu akcentu pavertė ne patį statinį, o jame atsispindinčią saulę. Pailgas tūris tolygiai kyla aukštyn ir baigiasi apžvalgos aikštele bei medine terasa su amfiteatru, iš kurio atsiveria Ventspilio miesto panorama.
Ypatinga fasado medžiagiškumo istorija. Ventspilio merui atmetus natūraliai rūdijančio plieno (kuris jam asocijavosi su yrančiais laivais) idėją, ieškota kompromiso. Specialiai Vokietijoje buvo užsakytos skaidria plėvele dengtos vario plokštės, kurios nesioksiduoja ir išlaiko natūralų, šiltą vario švytėjimą. Šis projektas ne tik sukūrė naują miesto simbolį, bet ir iš esmės atgaivino apleistą pramoninę teritoriją.
Šis A. Ambraso vadovaujamos studijos projektas pelnė specialų tarptautinių apdovanojimų „KME TECU® Architecture Award 2022“ žiuri įvertinimą už išskirtinį visiškai vario plokštėmis apvilkto fasado dizainą ir harmoningą pastato integravimą į supantį kraštovaizdį. „Vizium“ apdovanojo ir Lietuvos architektų sąjunga – kaip geriausią lietuvių architektų darbą užsienyje.
PAUPIO VERSLO NAMAI: pramoninio atminimo transformacija
Buvusios „Skaiteks“ gamyklos konversija Vilniaus senamiestyje – puikus pavyzdys, kaip evoliucionuoja didelės apimties urbanistiniai projektai. Studijai „Audrius Ambrasas Architects“ patikėtas šeštasis kvartalas iš pradžių planuotas kaip mišrios paskirties objektas, tačiau vėliau jis virto komerciniu – čia įsikūrė biurai ir traukos centru tapęs maisto turgus stiklu dengtame vidiniame kieme.
Valant smarkiai užterštą gruntą, senuosius pastatus teko nugriauti. „Pasirinkome rizikingą, tačiau pasiteisinusį kelią: suprojektavome naujus, modernius tūrius, kurie savo didelėmis betoninėmis „kaladėlėmis“ atspindi pokario pramoninės architektūros dvasią. Taip pat siekėme išlaikyti jaukų Paupio gatvės charakterį“, – pasakoja A. Ambrasas. Vietoje ankstesnio medinio memorialinio muziejaus suprojektuotas naujas pastatas mediniu fasadu, proporcijomis primenantis istorinį priemiesčio namuką. Jame įsikūrė kino teatras „Pasaka“, o šone prigludusi evakuacinė laiptinė suteikė gatvės išklotinei gyvybės ir netikėto žavesio.
„Paupio verslo namai“ Lietuvai atstovavo per ES Mieso van der Rohe apdovanojimus, kuriuose pristatomi geriausi Europos architektūros pavyzdžiai. Šis projektas taip pat buvo įvertintas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) rengiamuose apdovanojimuose už darnią plėtrą bei sėkmingą buvusios gamyklos teritorijos konversiją į gyvą miesto erdvę.
ŽYGIMANTŲ 13: architektūra kaip kompromisų menas
Šio sklypo Vilniuje istorija siekia dar 1992 m., tačiau realūs objekto kontūrai pradėjo ryškėti 2017-aisiais. Projektas puikiai iliustruoja architektūros, kaip galvosūkio, prigimtį. Architektams parengus ir suderinus santūraus penkiaaukščio pastato projektą, paaiškėjo, kad jis užstoja neseniai įteisintą nuo dešiniojo Neries kranto matomą vertingą senamiesčio panoramą su Katedros varpine.
„Užuot ėję konfrontacijos keliu, pasirinkome kūrybinį kompromisą. Nubrėžę regėjimo liniją nuo apžvalgos taško iki varpinės, tiesiog išpjovėme pastato tūrį taip, kad Katedros bokštas įsikomponuotų jo centre. Nors visuomenės reakcija buvo dvejopa, pastatas net pramintas „besijuokiančiu namu“, kantriai toliau tobulinome fasado struktūrą, stogo plokštumą pavertėme terasa, iš kurios atsiveria nepakartojamas dešiniojo Neries kranto vaizdas“, – prisimena A. Ambrasas komandos išbandymus įgyvendinant šį projektą.
11 išskirtinių apartamentų namas moderniu specialiai gamintų smiltainio atspalvio fibrobetono plokščių fasadu, suprojektuotas atkartojant istorinės krantinės užstatymo liniją, harmoningai įsilieja į Žygimantų gatvės kontekstą.
PAVILNIO BENDRUOMENĖS NAMAI: daugiafunkcis „šveicariškas peiliukas“
Pavilnio bendruomenės namai, iškilsiantys senosios bibliotekos vietoje, – atsakas į aktyvios vietos bendruomenės poreikius. Užuot projektavę vieną masyvų ir priemiesčio masteliui svetimą tūrį, architektai pasirinko skaidymo strategiją.
Pastatas suprojektuotas kaip architektūrinis „šveicariškas peiliukas“. Ši metafora pasirinkta dėl ypatingo pastato kompaktiškumo ir daugybės jame integruotų transformuojamų funkcijų. Ne keliuose atskiruose pastatuose, o maždaug 970 kv. m ploto komplekse sumaniai sutalpintos visiškai skirtingos erdvės ir įstaigos. Bendruomenės centras suformuotas iš trijų jaukių vienšlaičių namukų, sujungtų bendra stikline galerija. Kiekvienas iš namukų atlieka aiškią funkciją: pirmasis skirtas seniūnijos veiklai ir komercijai, antrajame numatyta universali salė su repeticijų erdvėmis ir į pietus atgręžtu lauko amfiteatru vasaros renginiams, o trečiasis su jaukia skaitykla antrajame aukšte skirtas ramiam poilsiui. Sukurtas kompaktiškas, tačiau itin funkcionalus ir vietos dvasią atliepiantis traukos centras. Pastato apdailai pasirinkta keraminių elementų, dengtų balta ir žalia glazūra, ažūro danga. Ji ne tik vizualiai ištirpins pastatą medžių kamienų fone, bet ir žalia spalva simboliškai primins anksčiau čia stovėjusį istorinį žalią bibliotekos namelį.
JOVARAS: urbanistinis audinys ir industrinės praeities atgarsiai
Radviliškyje, Vytauto gatvėje, 5,25 ha teritorijoje, numatoma plėtoti modernų kvartalą. Studijos „Audrius Ambrasas Architects“ suprojektuotas modernus daugiafunkcis „Jovaro“ kvartalas demonstruoja, kaip galima kurti ne pavienius pastatus, o gyvą, funkcionuojantį miesto dalies audinį.
„Teritorijoje suformavome aiškiai struktūruotą, kvartalais suskaidytą urbanistinę sistemą, kurioje harmoningai susipina viešosios ir privačios erdvės. Užuot apsiriboję viena reprezentacine aikšte, pasiūlėme skirtingo charakterio viešųjų erdvių tinklą: nuo aikščių ir skverų iki pasivaikščiojimo takų bei sodų. Tai užtikrina natūralų išorinės erdvinės struktūros tęstinumą ir leidžia gyventojams rinktis tarp aktyvaus miestietiško gyvenimo ir ramaus poilsio“, – pasakoja A. Ambrasas apie įgyvendinimo laukiantį projektą, skirtą daliai atgimstančios Radviliškio mašinų gamyklos teritorijos.
Sprendžiant teritorijos paskirstymą, remtasi praktišku požiūriu: gyvenamoji zona nuo gamyklos atskirta gatve ir automobilių stovėjimo aikštelėmis, taip išvengiant funkcinių konfliktų. Projektuojant buvo ypač svarbu kontekstualumas – erdvių ir užstatymo mastelis atspindi miesto dydį ir erdvinės struktūros tipologiją, tačiau kartu suteikia galimybę formuotis naujam, miestą praturtinančiam traukos centrui. Pastatų architektūrinė raiška – šilta ir jauki, tačiau tuo pat metu juntamos subtilios sąsajos su industrine šios vietos praeitimi įtvirtina unikalų, vietos dvasią atspindintį charakterį. Šis projektas laimėjo kviestinį architektūrinį konkursą.
