Mažai žinoma ir nuošali Šiaurės Kaukazo teritorija vienija įvairias tautybes, kalbas, religijas ir, žinoma, architektūrą. O architektūra šiame krašte itin įvairi – nuo carinės Rusijos eros pastatų iki mečečių, tradicinių bareljefų ir sovietinio modernizmo.

Dėl savo lokacijos, Šiaurės Kaukazas yra tam tikra riba tarp Europos ir Azijos, tarp buvusios Sovietų Sąjungos ir Vidurinių Rytų, taip pat tarp krikščionybės ir islamo.

Tokių fotografų, kaip Gianluca Pardelli, Thomas Paul Mayer ar Nikolai Vassiliev nuotraukos atskleidžia, kokia iš tiesų yra Šiaurės Kaukazo architektūra.

Kaukazo kraštas apjungia 7 autonomines respublikas – Adygėją, Karačiajų Čerkesiją, Kabardą-Balkariją, Šiaurės Osetiją, Čečėniją, Ingušiją ir Dagestaną, taip pat dvi rusų kontroliuojamas teritorijas – Stavropolio kraštą ir pietinius Krasnodaro pakraščius (tarp jų – ir Sočio kurortą). Manoma, kad būtent ši kalnuota teritorija galėjo tapti pamatu Babelio mitui.

Šio krašto istorija yra liūdna, paženklinta daugelio karinių konfliktų paliktų randų ir socialinių problemų. Net ir dabar, po daugelio metų, šiame regione tvyro sudėtinga geopolitinė atmosfera. Tačiau jame vyraujanti architektūra pasakoja apie įvairų socialinį kraštovaizdį, kuriam didelės įtakos turėjo besikeičiančios politinės jėgos ir ideologijos.

Sovietinis modernizmas dažnai pabrėžia specifines Šiaurės Kaukazo regiono detales: nuo geografinių iki vietinės architektūros charakteristikos. Pavyzdžiui tradiciniai turkiškų šaknų turinčių Karačiajų raštai.

Tokį pavyzdį galima pamatyti ir „Amanauz“ viešbutyje Dombajaus gyvenvietėje, Rusijoje. 1985 metais pradėtas, bet taip ir nepabaigtas statyti pastatas turi medienos elementų bei medaus korio struktūrą. Tai turėjo atspindėti apylinkėse esančias miškingas vietas ir regione išplitusį medaus verslą.

Kaip ir kitose Rytų Europos bei buvusiose sovietinėse šalyse, Šiaurės Kaukaze sovietinė architektūra taip pat perteikia vietines tradicijas. Taip bandoma sukurti progresyvios visuomenės, kuri viską stato atsižvelgdama į savo istoriją, bet ir žvelgdama į ateitį, veidą.

Todėl šiame regione sovietinės eros architektūra turi nuorodų į vietinį mitinį personažą Sosruką, kuris yra graikų Prometėjo atitikmuo. Sosrukas vaizduojamas tiek mozaikose, tiek architektūrinėje morfologijoje.

Kraštovaizdis taip pat puošiamas sovietinės eros paminklais, jie statomi įsimintinose vietovėse. Pavyzdžiui 1968-aisiais Karačiajevske sukurta Kaukazo perėjimo gynėjų statula. Tai – abstraktyvi intervencija, simbolizuojanti brutalią estetiką.

Milžiniškų paminklų propagavimas išlaikytas ir po Sovietų Sąjungos griūties. Štai 1995-aisiais Osetijoje pastatytas paminklas šventajam Jurgiui, drakono žudikui. Tai didžiausias tokio tipo paminklas pasaulyje.

Nuo 1990-ųjų šiame regione pastatyta daug religinių objektų, ypač padaugėjus išpažįstančių Islamą. Štai Čečėnijos sostinėje Grozne pastatyta mečetė, įkvėpta Stambule stovinčios Mėlynosios mečetės.

Tai tik keli architektūros pavyzdžiai iš regiono, kuris pasaulyje geriausiai žinomas dėl nesibaigiančių konfliktų.