Apie pagrindines kylančias problemas, iššūkius bei hidroinžinerinius sprendimus kalbamės su Aleksandro Stulginskio universiteto Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto docentu dr. Arvydu Šikšniu ir Vandens išteklių inžinerijos instituto docentu dr. Antanu Dumbrausku. Mokslininkai atliko numatomo Neries dambos Kaune poveikio upės hidrauliniam bei hidrologiniam režimui tyrimus ir pateikė išvadas.
Kokia yra bendroji hidroinžinerijos situacija Lietuvoje?
A. Dumbrauskas: Manyčiau, kad didžiausia blogybė, pasireiškianti pastaruosius du dešimtmečius, yra dialogo nebuvimas tarp įvairių požiūrių atstovų tiek politikos, tiek inžinerijos ir gamtosaugos lygmeniu. Dažnai ir vieni, ir kiti nueina į kraštutinumus, mato tik savo siaurus interesus, nesileidžia į diskusijas, nepateikia visuomenei argumentuotų ir pagrįstų atsakymų, tad galiausiai pralaimime visi. Didžioji Lietuvos miestų ir miestelių dalis yra prie upių ir situacija visur panaši. Sovietmečiu statant užtvankas, krantines ar apsauginius pylimus, buvo vienos galimybės (turime atitinkamą išvaizdą ir kokybę), dabar turime kitų galimybių –geras medžiagas, techniką, bet dėl tyrimų ir žinių stokos dažnai pastatomi netinkami statiniai (Šventosios uostas, prieplauka Drevernoje ir pan.), nes Lietuvoje hidroinžinerijos sritis mokslu nelaikoma ir nefinansuojama. Ar tai, ką matome dabar Nemune nuo hidroelektrinės iki kelio „Via Baltica“ tilto, mus tenkina? Jei apklaustume visuomenę, tikrai būtų įvairiausių nuomonių. Pirmiausia estetinis vaizdas – architektų nuomone, dabartinės betono plokštėmis grįstos ir monotoniškos krantinės nekelia pasigėrėjimo. Vandens gylio šiame ruože taip pat nepakanka, kad būtų galima plėtoti bent jau rekreacinę (turizmo) laivybą. Panašiai atrodo ir Neris nuo santakos iki Lapių. Taigi sprendimai, vienokie ar kitokie, tikrai reikalingi. O pradėti reikėtų nuo plačios diskusijos, įtraukiant įvairias visuomenės grupes. Tik išsiaiškinę, ko norėtume, galime žengti kitą, politinį žingsnį, numatydami bendrą strategiją. Dabar atskiros iniciatyvos dažnai užgęsta įvairių draudimų bei ribotų ekonominių galimybių spąstuose.
A. Šikšnys: Vagotvarkos darbai ir hidrotechnikos statiniai nėra itin sudėtingi, tačiau gana brangūs, todėl daugeliu atvejų šioje srityje priimamus sprendimus labiausiai lemia ne hidrotechnikos specialistų kompetencija, o politikai ir savivaldybių biudžetų galimybės. Didžiausios investicijos upių vagotvarkai skirtos didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) arba kurortuose (Druskininkuose, Birštone, Anykščiuose). Galima prisiminti prieš rinkimus plačiai išreklamuotą buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko Neries krantinių atnaujinimo projektą, kurio vertė – apie 22 mln. eurų. Mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Jonava, Ukmergė, Tauragė, Jurbarkas, Kėdainiai ir pan., upių vagotvarkos darbai nėra tokie aktualūs ir svarbūs, todėl investicijos šiems darbams yra nepalyginamai mažesnės. Net potvyniais garsėjančiuose Nemuno žemupio miesteliuose upių vagotvarkos darbams ir statiniams lėšų praktiškai nėra. Tokios ar panašios tendencijos vyrauja ir mūsų kaimyninėse šalyse.
Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, siekiant pritaikyti ir išnaudoti upę miesto reikmėms?
A. Šikšnys: Pagrindinė problema, prie kurios daugeliu atvejų miestiečiams tenka prisitaikyti, yra Lietuvos upių hidrologinis režimas, lemiantis palyginti didelius vandens kiekius potvynių laikotarpiais ir mažus sausmečiais. Dėl šios priežasties upių vandens lygiai svyruoja iki dešimties metrų. Nemuno ir Neries vandens lygiui Kaune papildomos įtakos turi netolygus Kauno hidroelektrinės turbinų įjungimas ir išjungimas. Netvarkant upių, jose vykstantys natūralūs vaginiai procesai keičia ir dažnai pablogina upių potvynių ir ledonešių praleidimo sąlygas: krantų išplovimas ir nešmenys vagoje formuoja seklumas, salas ir salynus, kaip yra ir Neryje ties Kaunu.
Potvynio apsemiamų pakrančių teritorijose paprastai projektuojami tokie miesto infrastruktūros objektai, kurie nepakeičia upės hidraulinio bei hidrologinio režimo ir yra atsparūs laikinam apsėmimui (keliai, dviračių ir pėsčiųjų takai, želdiniai ir kt.). Jei apsemiamoje pakrantės teritorijoje potvynio tėkmės greičiai yra labai maži arba joje susidaro sūkurių ir formuojasi atbulinė vandens tėkmė, šią teritoriją galima apsaugoti nuo užliejimo apsauginėmis dambomis, pavyzdžiui, Neries upė ties Brastos gatve.
Vagos gilinimas pagerina potvynių praleidimo sąlygas, tačiau sausmečiu pažemina minimalius vandens lygius ir sukelia dugno išplovimą aukštesniuose upių ruožuose. Analogiškai išderinamas upės nešmenų srautas, kai pastatoma užtvanka. Pavyzdžiui, pastačius Kauno hidroelektrinę, per daugiau kaip 50 metų Nemuno upės dugnas ties Vytauto bažnyčia ir minimalūs sausmečių vandens lygiai pažemėjo daugiau kaip dviem metrais. Minimaliems upių vandens lygiams sausmečio sąlygomis pakelti urbanizuotose teritorijose statomos nedidelės hidroelektrinės ir užtvankos, pavyzdžiui, Dunojus Vienoje, arba tvankos, pavyzdžiui, Vltava Prahoje.
A. Dumbrauskas: Mano galva, posakis „pritaikyti ir išnaudoti“ skamba kiek grobuoniškai. Gal reikėtų ir mums šiek tiek prisitaikyti prie upės? Žinoma, upė mieste visada buvo ir liks tam tikras iššūkis. Paanalizuokime Kauno pavyzdį. Šiuo metu, kai dėl Kauno hidroelektrinės įtakos ledo poveikis Nemune visiškai, o Neryje iš dalies pašalintas, sangrūdų sukeliami potvyniai mažai tikėtini. Taigi pritaikėme upę savo poreikiams. Dėl klimato kaitos ir sezoninio nuotėkio persiskirstymo kurį laiką ekstremalių potvynių (tokių kaip 1958 m.) tikrai nebus, tačiau niekas nežino, kaip ilgai tai truks. Vis dėlto užtvankos avarijos rizika su atitinkamais padariniais išlieka. Salos Neryje sukuria lyg ir neblogą estetinį vaizdą, tačiau ledo sangrūdų riziką jos labai didina. Suformuojant Neryje tinkamus gylius ir greičius, galima sumažinti ledo sangrūdų sukeliamus potvynius. Potvynių rizikos zonos dabar nustatytos ir tų teritorijų vystymas ateityje turi būti būtinai derinamas prie jų.
Kiekvienas statinys savotiškai veikia upės tėkmę, keičia jos greičius, mažų ir didelių greičių išsidėstymo zonas. Tai reikia nuolat stebėti ir žinoti, kuria linkme vyksta vagos deformacijos. Nepalankiausios vietos, be abejo, yra ties tiltų atramomis (ten susiformuojančios sūkurinės zonos gali išplauti gana gilias vietines įdubas). Kiek mažiau pavojinga, tačiau irgi svarbi yra krantų (sutvirtintų ir nesutvirtintų) erozija. Ją irgi reikia nuolat stebėti, o prireikus priimti atitinkamus sprendimus. Bet visada reikia atminti ir tai, kad kiekvienas statinys upėje yra svetimkūnis ir reikia ypač didelių pastangų, kad jis įsilietų į egzistuojančią visumą, minimaliai ją paveikdamas.
Pateikite teigiamų pavyzdžių, kur upės krantinės pritaikytos miesto reikmėms, o rizikos suvaldytos.
A. Dumbrauskas: Kiekviena situacija yra specifinė ir vienodų sprendimų čia negali būti. Štai Klaipėdoje Danės krantinių vaizdas visai neblogas (nors ir joms reikia remonto), bet išlieka potvynių rizika – dar iki galo neįvertinta upės ir Baltijos jūros sąveika. Kretingoje turime ir senovinę užtvanką, ir sovietmečiu pastatytą. Abu statiniai didelių problemų dabar nekelia, tačiau pati Akmenos vaga labai apleista. Visur yra bendras bruožas – nėra kompleksinio požiūrio ir ilgalaikės strategijos. Jei kas ir daroma, tai fragmentiškai, nors vėliau gali pasirodyti, kad tai visai netinkamas sprendimas.
Kaip teigiamą pavyzdį, kur beveik šimtu procentų suvaldyta rizika ir puikiai sprendžiamos ekologinės problemos, pateiksiu Kardifo įlanką Jungtinėje Karalystėje. Čia sutaria ir verslininkai, organizuojantys daugybę pramogų, ir buriuotojai, ir tinkamą vaidmenį atlieka didžiulė užtvanka. Būtent tai, kad nėra aklų draudimų, vyksta nuolatinė diskusija su miesto bendruomene, procese aktyviai dalyvauja mokslininkai, vykdomi nuolatiniai tyrimai, ir leidžia pasiekti tokių puikių rezultatų.
A. Šikšnys: Projektuojant upių krantines, būtina atsižvelgti į miestų istoriją, paveldą, architektūros tradicijas, miestiečių gyvenimo būdą, jų pasaulėjautą ir, žinoma, finansines bei technines galimybes. Pasižvalgius po pasaulio miestus, galima pamatyti didelę upių krantinių įvairovę nuo įbetonuoto Cheonggyecheono Seule, istorinių Senos krantinių Paryžiuje arba Nevos krantinių Sankt Peterburge, vandens transportui skirtos Vankuverio Metro uosto krantinės, artimos natūraliai Emajegio Tartu mieste iki modernios Dauguvos krantinės Rygoje, Vltavos slenksčių Prahoje, Freudenau hidroelektrinė ant Dunojaus beveik pačiame Vienos centre.
Kokią statybų upės pakrantėse perspektyvą įžvelgiate Lietuvoje?
A. Dumbrauskas: Upės pakrantėse statybos galimos, tik klausimas, kokios. Pirmiausia ten turi apsižvalgyti kūrybingo architekto akis ir matyti, kas ten turėtų būti ir ar turėtų būti. Statiniai turi būti statomi tik tokie, kurie neturi esminės įtakos upės tėkmei potvynio metu ir yra atsparūs potvynio poveikiui, o jų savininkas turi visiškai prisiimti riziką dėl galimos žalos. Tinkamai suprojektavus, įkomponavus į esamą erdvę ir teisingai pastačius, galima pasiekti gerų rezultatų ir visiškai išvengti pavojų.
Apsauginė damba Kaune – pirmasis tokios paskirties statinys nepriklausomoje Lietuvoje
Gintaras Motiejaitis, UAB „Sweco hidroprojektas“ technikos direktorius
Projektuojant apsauginę dambą (pylimą) prie Neries upės Brastos gatvėje Kaune, buvo sprendžiami inžinieriams hidrotechnikams įprasti uždaviniai. Sudėtingiau buvo, kai reikėjo rasti sprendinius teritorijai apsaugoti nuo užliejimo, esant aukštam vandens lygiui upėje, ir kartu išlaikyti nustatytą gruntinio vandens lygį užstatomoje teritorijoje. Glaudžiai bendradarbiavome su projekto architektais (architektų biuras „Antra kryptis“), siekdami, kad suformuotas pylimas atliktų ne tik apsauginę funkciją, bet ir atitiktų architektūrinius reikalavimus bei būtų sukurta viso miesto gyventojams prieinama, poilsiui tinkama Neries pakrantės dalis. Po įvairių projekto sprendinių keitimo ir derinimo visų projekto dalyvių pastangomis pasiektas tikrai geras rezultatas.
Tai pirmas naujai statomas tokios paskirties statinys Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Iki to laikotarpio šalyje suprojektuota ir pastatyta ne viena apsauginių pylimų sistema. Prie jų projektavimo smarkiai prisidėjo vyresnės kartos „Sweco hidroprojekto“ specialistai, tad pirmiausia naudojame turimą patirtį bei sukauptas žinias ir daugelį atsakymų į kilusius klausimus randame įmonėje. Šįkart buvo pritaikytos ir inovacijos – panaudojome šiuolaikiškas geosintetines medžiagas, siekdami sumažinti vandens filtraciją per pylimą. Tai leido gerokai sumažinti statybos išlaidas bei trukmę. Hidrotechniniuose statiniuose dėl jų paskirties ir specifikos dažnai pasigendama estetinio patrauklumo. Šiame projekte daugumą problemų išsprendė architektai, be abejo, pasiremdami kitų miestų praktika bei pavyzdžiais.
Ateityje matau Kauną kaip miestą prie upių, bet tikrai ne tokį, kokį matome dabar, Nemunui nusekus. Diskusijų vyksta nemažai ir dauguma pritariame bei norime matyti tvarkingas, daugiau ar mažiau urbanizuotas pakrantes, sukurti traukos taškų ir miestiečiams, ir atvykstantiems turistams, sudaryti tinkamas laivybos sąlygas. Problemų taip pat matome: žemėja Nemuno dugnas ir mažėja upės nuotėkis, dėl to atsiveria (ir gali būti pažeistos) krantinių ir tiltų konstrukcijos, nebeužtenka gylio netgi pramoginiams laivams praplaukti, apaugo ir uždumblėjo pakrantės. Ką daryti, taip pat yra įvairių pasiūlymų: galima palikti savaime susireguliuoti, sutvarkant miestui priklausančias krantines arba įrengti didesnes ar mažesnes užtvankas, žemas tvankas. Pastarųjų įrengimas, atkuriant ir palaikant nusistovėjusius vandens lygius kartu su kompensacinėmis poveikio aplinkai priemonėmis, mano manymu, būtų tinkamiausias sprendimas. Su tuo susiję ir artimiausioje ateityje būtini darbai: parengti miesto prie upės vystymo koncepciją su strateginio poveikio aplinkai vertinimu, patvirtinti vystymo variantą, kas leistų toliau nuosekliai ir kryptingai įgyvendinti tarpusavyje susijusius projektus.
