Lietuvoje praėjo dar viena „Dizaino savaitė 2019“, kurios metu Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje įsikūrusi dizaino biblioteka „DesignLibrary Kaunas“ surengė parodą ,,Redesigning Techninė Estetika“. Parodoje buvo eksponuojami sovietmečiu leisto žurnalo „Techninė estetika“ (rus. Техническая Эстетика) leidiniai, palydimi originalių grafinio dizaino darbų, kuriuose fragmentai iš sovietinių laikų žurnalo atgijo naujose kompozicijose – šiandienos aktualijų interpretacijose (aut. diz. Lorenzo Piazzi). Parodą papildė diskusija su sovietmečiu Lietuvoje dirbusia dizainere Ramute Šopagaite-Navasaitiene, kuri parodos lankytojus supažindino su tų dienų pramone ir dizaino role joje, – skelbia KTU atstovai.
Parodos pavadinimas ,,Redesigning Techninė Estetika“ išryškina daiktų ir aplinkos modernizavimo idėjas, naudotas XX a. 6 ir 7 dešimtmečių sandūroje Lietuvoje. Tuo metu, siekiant išvengti „vakarus“ reprezentuojančių terminų, raktinis vardas „techninė estetika“ pakeitė vakaruose naudotą terminą „dizainas“ (angl. design).
„DesignLibrary Kaunas“ bendraįkūrėjo ir italų dizainerio Lorenzo Piazzi bei risografijos studijos ,,Kitokia Grafika“ dėka „Techninė estetika“ žurnalus parodoje buvo galima išvysti visai kitokiame amplua nei įprasta matyti – čia jie pavirto komiksais. Taip senosios technologijos atgijo naujomis spalvomis, o žurnalas pasakojo dizaino vystymosi istoriją.
„Techninė estetika“ žurnalo leidinių kolekciją „DesignLibrary Kaunas“ gavo iš Ramutės Šopagaitės-Navasaitienės, kuri nuo 1966 m. iki 1999 m. dirbo produkto ir grafikos dizainere Sąjunginio techninės estetikos mokslinių tyrimų institute, Vilniaus filiale (VNIITE). Kūrybinis procesas Sovietų Sąjungoje atnešė daugybę iššūkių to meto dizainerių kartai.
Pateikiame trumpą ištrauką iš gegužės 9 d. „DesignLibrary Kaunas“ vykusios diskusijos karu su dizainere.
– Ar tuometinis dizainas skyrėsi tarp Lietuvos ir užsienio?
– Kaip diena ir naktis skyrėsi, čia neturėjome tokių priemonių, įrankių. Užsienyje buvo didelis medžiagų pasirinkimas, taip pat dizaino projektai buvo įgyvendinami labai kokybiškai inžinerine prasme, skirtingai negu pas mus. Pas mus dažnai būdavo, jog galutinis pagamintas produktas toli gražu neatitikdavo dizaino projekto, todėl prarasdavo ir savo prasmę bei vertę. Taip pat skyrėsi ir dizaino panaudojimo sritys. Pavyzdžiui, Indijos dizaineriai kurdavo malūnėlius miltams, prieskoniams, taip pat turėjo daug projektų skirtų negalią turintiems žmonėms, nes jiems tai buvo aktualu, o pas mus buvo viskas kitaip, projektavome kitokio tipo namų apyvokos daiktus bei pramoninius produktus.
– Kaip VNIITE vykdavo mokymosi procesas ir naujų idėjų paieškos?
– Tais laikais nebuvo dizaino vadovėlių ar knygų, tai mokydavomės iš žurnalų, kuriuos atnešdavo dėstytojai. Kartais paskaitų metu žiūrėdavome užsienietiškus filmus ir stebėdavome antrą planą, semdavomės idėjų iš filme pamatytos aplinkos. Taip pat piešdavome daug eskizų bei eksperimentuodavome su savo produkto gaminiais. Taip pat buvome siunčiami į tarptautines parodas surinkti medžiagos. Be abejo, šių vizitų metu buvome labai griežtai kontroliuojami.
– Ką galėtumėte pasakyti apie darbą su kitų specialybių bendradarbiais bei jūsų kolegomis?
– Mūsų dizaino skyrius buvo kaip viena šeima, taip pat visuomet dirbdavome komandoje su ergonomistais, inžinieriais. Darbinė aplinka buvo labai gera, nesijausdavo konkurencijos, vieni kitiems padėdavome ir bendradarbiaudavome. Šiandien tai tampa nemažu iššūkiu.
Galima teigti, jog sunkumai, su kuriais tuo metu susidūrė kūrėjai, dabartiniam jaunam žmogui yra nesuvokiami. Tačiau taip pat galima daryti išvadą, kad kūrybinis impulsas, bendradarbystė bei gebėjimas skleisti idėjas yra pajėgus nugalėti bet kokias kliūtis. O pats dizainas veikia tarsi tiltas, jungiantis įvairius amžius bei laikus į vieną visumą.
Galerijoje – parodos ekspozicija – grafinio dizaino darbai, pasakojantys „Techninės estetikos“ (t. y. dizaino) istoriją (popierius, risografija, aut. Lorenzo Piazzi).
KTU nuotr.
