Ko gero, ne vienam girdėtas „Venus“ projektas – JAV socialinio inžinieriaus J. Fresco futuristinis ateities visuomenės modelis. Amerikiečių futuristas, mąstytojas gimė 1916 metais. Jis yra savamokslis mokslininkas, pramonės dizaineris, inžinierius, išradėjas, jau daugiau kaip 40 metų svarstantis, kaip moksliniais būdais panaikinti skurdą, karus, korupciją, aplinkos taršą.

Jo kuriamoje ateityje nebebus pinigų ir ekonominių santykių, darbas bus maksimaliai automatizuotas, naudojami tik gamtai nekenkiantys resursai, o žmonija, užuot konkuravusi, susitelks, kad galėtų tobulėti kartu. Patirtis rodo, kad žmogaus elgseną galima nukreipti tiek naudinga, tiek žalinga linkme. Tokia yra ir „Venus“ projekto esmė – nukreipti technologijas ir išteklius teigiama linkme, siekiant maksimalios naudos žmonėms ir planetai, ieškant naujų mąstymo ir gyvenimo būdų, kuriais būtų išnaudojamas visas žmogaus dvasios potencialas. „Mes nesistengiame nuspėti, kas bus nuveikta, mus domina tik tai, kas gali būti nuveikta. Ateitis yra mūsų rankose ir priklauso nuo sprendimų, kuriuos priimsime šiandien. Didžiausias dabarties turtas – mūsų pačių išradingumas. Viena pagrindinių „Venus“ projekto prielaidų yra bendras siekis, kad visi Žemės ištekliai taptų bendru visų žmonių turtu. Kitaip mums tiesiog kiltų tų pačių problemų, kurių kyla dabartinėje sistemoje.“ Tokias mintis skelbia projekto aktyvistai. Taigi, perfrazuojant J. Fresco, pasaulis yra gausus išteklių, tik reikia gerai juos panaudoti, kad išnyktų skurdas, badas, nusikaltimai ir kitos problemos.

„Venus“ projekto siūloma alternatyva monetarinei sistemai – ištekliais paremta ekonomika. Jos tikslas – užtikrinti gėrybių gausą, kokybišką švietimą ir sveikatos apsaugą visiems pasaulio žmonėms.

Ar įmanoma inventorizuoti Žemę?

„Venus“ projekto atstovas Lietuvoje Vytautas Krutulis siūlo iš naujo pažvelgti į šiuolaikinius pramoninės gamybos metodus, kuriuos galėtume pritaikyti ištekliais paremtoje ekonomikos srityje. Taigi kokius veiksmus siūlo projekto iniciatoriai?

Pirmas žingsnis: padaryti visos planetos „inventorizaciją“. Pirmiausia turi būti atlikti visuotiniai tyrimai ir tiksliai apskaičiuota, ko ir kiek turime. Taip būtų inventorizuoti mūsų praktiniai ištekliai, personalas, gamybos centrai ir žmonių poreikiai. Pavyzdžiui, kur yra dirbamos žemės, kiek žmonių yra įvairiose vietose ir kokia jų sveikatos būklė. Tai nulemtų, pavyzdžiui, kur ir kiek statyti ligoninių.

Antras žingsnis: nuspręsti, ką reikia pagaminti, atsižvelgiant į prioritetus – pradedant pagrindiniais poreikiais (maistas, būstas), baigiant nauda paremtais gaminiais (žaliavos, technologinė plėtra) ir su ja nesusijusiomis priemonėmis (pramogos, muzikos instrumentai). Tai sudėtingas klausimas, nes, išskyrus maistą, vandenį ir būstą, dauguma žmonių nesupranta, ko jie iš tikrųjų nori ar ko jiems reikia, nes neturi pakankamai žinių apie šiandienį technologijų lygį. Tai, ko mes manome norintys, yra tiesioginis visuomenės žinių apie technologijų lygį rezultatas. Žmogus, kurio namuose gausu dulkių, sakys: „Man reikia dulkių siurblio.“ Tačiau ar tikrai? Galbūt jam reikia slėgio reguliavimo sistemos, kad dulkės į namus nepatektų, arba elektrostatinių oro filtrų, sunaikinančių dulkes ir ore esančias bakterijas? Mokslas ir technologijos yra praktinių žmonių poreikių matavimo būdas, todėl visi kuriami gaminiai turi būti pažangūs tiek, kiek technologiškai įmanoma.

Trečias žingsnis: optimizuoti gamybos metodus ir didinti gaminių patvarumą. Kurdami sau stalą, gamintume jį taip, kad galėtume naudoti kuo ilgiau. Jei stalas sulūžtų, reikėtų pasigaminti naują, skiriant tam daugiau darbo ir išteklių. Deja, dabartinėje sistemoje vyksta atvirkštinis procesas, nes šiuolaikinė monetarinė sistema remiasi nereikalinga įvairove ir planiniu susidėvėjimu. Gamybos metodų optimizavimas yra ne kas kita, kaip žaliavų ir priemonių naudojimas gaminant efektyviausius ir patvariausius produktus. Žmonių darbas keičiamas automatinėmis mašinomis ne tik dėl to, kad taip pigiau, bet ir todėl, kad mašinos dirba mechaniškai tiksliau nei žmonės ir nepavargsta.

Ketvirtas žingsnis: rasti gaminių ir paslaugų paskirstymo žmonėms būdų. Paskirstymo būdai priklausytų nuo technologijų lygio. Gamyba gali tapti tokia sklandi, kad produktas būtų gaminamas tik tada, kai žmogus jo paprašo. Paprasčiausia būtų sukurti į sandėlius panašių paskirstymo centrų su automatine pristatymo sistema. Kadangi pinigai nebūtų naudojami, nebūtų tikslo kaupti daiktus. Taip pat nebūtų reikalo ko nors vogti – kai viskas visiems laisvai prieinama, parduoti vis tiek nepavyktų.

Penktas žingsnis: optimizuoti visų pasenusių ar nebeveikiančių gaminių perdirbimą. Šis žingsnis pradedamas dar gaminant, nes kiekvienas produktas kuriamas taip, kad ateityje jį būtų galima perdirbti. Būtų idealu, jei visi gaminiai būtų kokybiški ir perdirbami. Toks strateginis planavimas maksimaliai sumažintų atliekas.

Ištekliais paremtoje ekonomikoje bus statomi itin lankstūs miestai, išlaikant galimybę juos nuolat keisti ir atnaujinti. Tai būtų savarankiška, visiškai integruota sistema, sukurta taip, kad galėtų nuolat tobulėti, lyg gyvas organizmas.

Miesto viduje, eskalatoriai ir liftai kartu su konvejeriais ir transvejeriais galėtų judėti visomis kryptimis ir būtų sujungti su visomis kitomis transporto sistemomis. Transporto sistema, kuria būtų galima nukeliauti į bet kurį miesto tašką, būtų sukurta specialiai tam, kad beveik nebereiktų asmeninio automobilio.

Ateities miestai jau šiandien

Jau dabar vis daugiau miestų nuodugniai perstatomi arba dygsta tuščioje vietoje, jų kūrėjams stengiantis kuo efektyviau išnaudoti šiuolaikines – arba netgi būsimas – technologijas. „Venus“ projekte teigiama, kad naujus miestus statyti pigiau, negu atnaujinti ir išlaikyti senus, nes būtų suvienodinti statybiniai elementai, pastatų dalys būtų gaminamos automatizuotose gamyklose ir sumontuojamos statybos aikštelėje. Pastatai būtų statomi iš vienodų dalių, taigi reikėtų suprojektuoti tik vieną miesto dalį, kurią dubliuojant galima apstatyti visą miestą. Be miestų planavimo, jų statybos, siūlomi dar ir plaukiojančių, povandeninių miestų ir transporto modeliai.

Kol kas panašiausias į „Venus“ projekto modelius yra Masdaro miestas, šiuo metu statomas Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Abu Dabio priemiestis Masdaras pretenduoja tapti „žaliausia“ gyvenviete pasaulyje. Skelbiama, kad jo centre stovės saulės energijos elektrinė, o už miesto ribų – didelis vėjo jėgainių parkas. Šiuolaikiniai prietaisai seks ir matuos vandens, maisto produktų ir atliekų apykaitą mieste. Masdaras šiuo metu kyla ant dirbtinės platformos, kurioje išvesti inžineriniai tinklai bus lengvai prieinami specialistams. Jame nėra vietos automobiliams, o viešojo transporto vaidmenį ateityje turėtų atlikti nedideli elektromobiliai, be vairuotojo judėsiantys specialiomis trasomis 6 m gylyje. Kritikų teigimu, nors visa tai panašu į išsipildžiusią svajonę, Masdaro kūrėjų pasirinktas modelis negali būti pritaikytas kitose šalyse, stokojančiose energinių ir finansinių išteklių.

Reikia informacijos ir dialogo

„Geriausi tvarios plėtros ir statybos projektai gimsta tik viešajam ir privačiajam sektoriams glaudžiai bendradarbiaujant su akademiniu sektoriumi“, – teigia jau aštuntus metus Lietuvoje aktyviai veikiančio projekto „Ateities miestai“ iniciatoriai.

„Kai kartu dalijamasi patirtimi, drauge tobulėjama, tame pačiame sektoriuje dirbantys žmonės pirmiausia vertinami kaip kolegos, bendraminčiai, o ne kaip konkurentai, tik tuomet galima tikėtis, jog gims inovatyviausi projektai, užtikrinantys aukštą gyvenimo kokybę ir padedantys įgyvendinti ekologiškų miestų koncepciją. Tokie forumai skatina bendrauti atvirai, čia įgyjamos žinios ir užmezgami ilgalaikiai ryšiai, ateityje padėsiantys siekti aukštesnių standartų, – sako projekto „Ateities miestai“ vadovė Rita Glazer. – Subūrėme kompetentingą nepriklausomų ekspertų komisiją, kuri padeda tiek specialistams, tiek visuomenei įvertinti, kuriose miestų plėtros ir NT srityse esame pažengę į priekį, o kur reikėtų pasistiebti iki Europos Sąjungos direktyvose numatytų kriterijų. Lietuva dar nėra patvirtinusi žaliosios statybos standartų, tačiau suėjus ES direktyvose numatytam terminui – 2020 m. – nebebus laiko paskubomis daryti namų darbų, todėl jau dabar privalome kurti ekologišką, energetiškai efektyvią ir darnią aplinką.“

„Vienas po kito dygsta nauji nekilnojamojo turto kompleksai, biurų ar daugiafunkciai pastatai, tačiau kol kas jų ekologiškumas ir darni plėtra ne visuomet yra NT projektų plėtotojų prioritetas, – teigia „Ateities miestų“ rengiamo konkurso „Žaliasis miestas“ vertinimo komisijos pirmininkas, žaliosios architektūros ekspertas doc. dr. Jonas Jakaitis. – Tad šio konkurso tikslas – paskatinti specialistus kurti tvarius, energetiškai efektyvius, aplinkai nekenksmingus pastatus, naudojant visus galimus energinius išteklius. Siekiame, kad apie tokią būtinybę kurti darnų miestą būtų informuota visuomenė, nes būtent jos gerovę užtikrins įžvalgus ir ekologija pagrįstas miestų planavimas.“ Pasak R. Glazer, iš „Venus“ projekto, kaip ir „Žaliojo miesto“, būtų galima pasimokyti vieno svarbaus dalyko – kad būtų sukurta ekologiška aplinka, nereikia politinių grupuočių. „Miesto valdžios kaita yra normalus reiškinys, tačiau vieniems keičiant kitus visiškai nebūtina nuolat perrašyti programų ir visko imtis iš naujo. Galima tęsti miesto ir žmogaus labui pradėtus darbus ir stengtis juos užbaigti nepaisant, jog projektai buvo sukurti kitų.