„Tiksli apgriuvusio pastato rekonstrukcija nebūtų išties sąžininga istorija“, – mano katalonų architektas Davidas Closesas. Pasaulyje jis išgarsėjo savo projektu – Santpedoro mieste, Katalonijoje esančios XVIII amžiuje pranciškonų vienuolių pastatytos Švento Pranciškaus (Sant Francesc) bažnyčios pritaikymu kultūrinėms reikmėms.

Kai ėmėsi šio projekto, iš bažnyčios buvo likę tik griuvėsiai. Bet D. Closeso architektų biuro „David Closes Arquitecte“ komanda 2011 metais sugebėjo ją prikelti naujam gyvenimui, paversdama kultūrinės paskirties statiniu.

Jau birželio 3 dieną „Structum“ konferencijoje „Rekonstrukcijos stebuklas: pastatai atgimsta moderniam ir prabangiam gyvenimui“ D. Closesas plačiau papasakos apie Švento Pranciškaus ir kitų Katalonijos paveldo objektų pritaikymą šiuolaikinėms reikmėms. Plačiau apie Švento Pranciškaus projektą architektas papasakojo ir „Structum“ žurnalistei.

– Jūsų projektas – Švento Pranciškaus bažnyčios pritaikymas kultūrinėms reikmėms – įspūdingas. Gal galėtumėte plačiau apie jį papasakoti? Kokie jums buvo iškelti tikslai?

– Iš pradžių, kai mus pasamdė šiam projektui, šiek tiek abejojome, ar verta saugoti senąjį pastatą. Jis išoriškai atrodė labai prastai, buvo likę tik griuvėsiai. Be to, bažnyčia nederėjo prie viso komplekso (vienuolyno), kurio neatskiriama dalimi visada buvo. Tad tuo metu svarstėme, ar verta investuoti į bažnyčios išsaugojimą.

Bet, kai pagaliau pavyko atverti uždarytas bažnyčios duris, buvome nustebinti ir priblokšti: vidinė erdvė buvo nuostabi ir didinga. Ne tik dėl proporcingumo, bet ir dėl neįprasto natūralios šviesos sklidimo. Dėl nuožulnaus stogo ir netyčia strateginėse vietose išbyrėjusių lubų į bažnyčios vidų pateko neįtikėtinai daug šviesos. Bažnyčios vidus, į kurį originaliai neturėjo patekti daug dienos šviesos, su naujai pasklidusiu apšvietimu įgijo didingumo. Taigi buvo išties verta išsaugoti pastatą! Ir projektas prasidėjo. Turėjau tiesiog sugebėti išsaugoti vidinės erdvės vertybes ir pritaikyti jas kultūros reikmėms.

– Bažnyčia, pastatyta prieš kone 300 metų, buvo tokios prastos būklės, kad iš jos, kaip sakėte, buvo likę tik griuvėsiai. Nuo ko pradėjote rekonstrukciją?

– Manau, tiksliau būtų šį architektūros projektą vadinti ne rekonstrukcija, o pritaikymu. Mano nuomone, mūsų profesinis tikslas, dirbant su paveldo objektais, yra juos sutvirtinti, sutvarkyti, bet ne perstatyti. Mums teko naudoti šiuolaikinius įrankius ir sprendimus, siekiant atgaivinti šiuos pastatus, praturtinti jų istoriją nauju šiuolaikiniu sluoksniu, neištrinant skirtingų jų praeities epizodų. Manau, tiksli apgriuvusio pastato rekonstrukcija nebūtų išties sąžininga istorija.

– Kas buvo padaryta, pritaikant šį pastatą šiandienai?

– Iš pradžių daugiausia teko sutvirtinti išlikusius bažnyčios skliautus ir visam pastatui uždengti naują stogą. Po to teko statyti naujus būtinus elementus ir erdves, siekiant transformuoti bažnyčią į žiūrovų salę. Tarp šių naujų elementų buvo ypač vertikalus patekimas į viršutinius aukštus (anksčiau buvusius pradingusiuose vienuolyno sparnuose) ir kiti poreikiai, tokie, kaip mechanizmai bei technikos įranga, tualetai ar apšvietimo ir garso valdymo patalpos.

– Kas buvo sunkiausia?

– Kaip sakiau, vienas iš didžiausių Švento Pranciškaus bažnyčios pritaikymo iššūkių buvo išsaugoti šviesos perėjimus vidinėse erdvėse, atsirandančius įprastai sklindant šviesai dėl nuožulnių stogo dalių. Taip pat didžiausiu tokių apgriuvusių pastatų pritaikymo iššūkiu yra išsaugoti bent iš dalies tą aurą, kurią apgriuvę pastatai visada turi.

– Ar buvo sudėtinga įrengti apšvietimą, tualetus, inžinerines sistemas?

– Siekiant išsaugoti didingas navos vidines erdves, nusprendėme naujus elementus, tokius kaip laiptai, techninė įranga, tualetai ar istorinio archyvo patalpos, įrengti bažnyčios išorėje ar iš dalies išorėje. Tokiu būdu techninė įranga buvo patalpinta išorėje kabančioje dėžėje, istorinis archyvas – dalinai išsikišusiuose betoninėse talpose, kurios bus įterptos tarp pietų kontraforso, o laiptai buvo įrengti skersai pagrindiniam fasadui, užimant dalį dingusio chorui skirto balkono erdvės.

– Ar buvo keliami kokie nors reikalavimai statybinių medžiagų parinkimui?

– Manau, kad kriterijus, renkantis medžiagas buvo, kad jos būtų šiuolaikiškos ar naudojamos šiuolaikiškai. Naujas pritaikymas turi būti atpažįstamas – subtiliai arba aiškiai – kaip šiuolaikinis sluoksnis, pridėtas prie pastato istorijos.

– Kaip vertinate galutinį projekto rezultatą?

– Vis dar išlikęs tam tikras įspūdingas jausmas, kai aplankau Švento Pranciškaus bažnyčią. Paprastai to aš nejaučiu savo kitiems įvykdytiems projektams.

– Kokius dar pritaikymo projektus įvykdėte? Kuo jie įdomūs?

– Dabar dirbame su senosios Švento Ignacijos kolegijos pritaikymu Manresoje, Katalonijoje. Tai buvo religinis kompleksas, pastatytas vienuolyno stiliumi, kurio barokinė bažnyčia buvo nugriauta – liko tik aplink vienuolyną buvusios šios senos jėzuitų mokyklos dalys. Dabar senoji kolegija turėtų tapti Manresos istorijos muziejumi. Neįtikėtina, bet buvau pasamdytas išvystyti priešingą projektą nei Švento Pranciškaus bažnyčios pritaikymas.

– Kokie didžiausi iššūkiai, pritaikant senus pastatus naujai paskirčiai? Kokias pastebite tokių projektų vykdytojų klaidas?

– Mano nuomone, didžiausias iššūkis laukia tinkamai pridedant dar vieną sluoksnį prie pastato istorijos, pridedant naujus sluoksnius, vaidmenis, išvaizdą, įtvirtinant naują hierarchiją, praturtinant paveldo elemento istoriją, neištrinant praeities epizodų. Tai gali būti padaryta subtiliai, arba, kaip Švento Pranciškaus pritaikymo atveju, sunkiuoju būdu. Architektai turėtų rasti tinkamą būdą kiekvienu atveju.