Architektė Xu Tiantian Kinijoje išpopuliarėjo, pradėjusi kurti viešuosius projektus kaimo vietovėse. Kol gyventojai žavisi Xu Tiantian darbais, ji intriguojančias struktūras vadina „architektūrine akupunktūra“ ir sako, kad svarbiausia ne architektūros grožis ir išskirtinumas, o socialinis poveikis.
„Dauguma mūsų miestų tapo vienodi ir prarado savo tapatybę. Tačiau kiekvienas kaimas, regionas, provincija turi savo istoriją. „Architektūrine akupunktūra“ iš naujo suaktyvina ir atkuria kiekvieno regiono identitetą.“, – sako Xu Tiantian.
Architektė, būdama vos 16-os, iš ilgo specialybių sąrašo Tsinghua universitete išsirinko architektūrą. Tai stebino namiškius, nes šeimoje nebuvo nė vieno architekto, o sprendimą mergina priėmė savarankiškai. „Mano sprendimas gali turėti kažką bendra su namu, kuriame užaugau, – Fudziano provincijoje, Kinijos pietryčių pakrantėje. Tai labai senas medinis namas su daug atvirų ir uždarų kiemų, rafinuotų detalių ir labai gražių erdvių. Šiame name kartą gyveno daugiau kaip 100 žmonių“, – prisimena Xu Tiantian.
Po Tsinghua mergina tęsė mokslus Harvardo universiteto dizaino mokykloje. Vėliau trejus metus dirbo Bostone. Pastebėjusi architektės talentą, ją persiviliojo Roterdamo architektų studija OMA („Office for Metropolitan Architecture“). „Turėjau trumpą pertrauką ir nusprendžiau aplankyti Pietų Kinijoje esantį Šendženo miestą. Buvau priblokšta. Ten buvo tiek daug energijos – parduotuvės ir restoranai veikia visą parą, o įdomiausia, kad viešosiose erdvėse ir jaukiose kavinėse nuolat verda gyvenimas.Tada aš nusprendžiau grįžti į Kiniją“, – pasakoja architektė.
ARCHITEKTŪRA, KURI GRĄŽINA ŽMONES Į PROVINCIJAS
2004 m. grįžusi į Kiniją, architektė pradėjo bendradarbiauti su menininku Wangu Xingwei. Jie kartu sukūrė labiausiai kūrėjus išgarsinusį „Songzhuang“ meno centrą. Pasak Xu Tiantian, architektūra gali suteikti praktinių sprendimų realioms problemoms spręsti, tačiau dažniausiai projektai užsakomi klientų. Tuo tarpu menininkai, ypač konceptualūs, dirba labai skirtingai – jie aktualizuoja problemas ir siūlo jų sprendimą. Tai turi būti pritaikyta ir architektūroje. Ji turi ne tik pateikti atsakymus, bet ir kelti klausimus.
Kai visi vis dar kalbėjo apie augančių miestų ir didėjančios urbanizacijos problemą, ypač Kinijoje, OMA architektas Remas Koolhaasas išsakė plačiai nuvilnijusią mintį, kad „pusė žmonijos gyvena mieste, bet kita pusė ne“. 2012 m. architektė Xu Tiantian visiškai perkėlė savo darbą į Kinijos provinciją ir, kaip pati sako, pradėjo dirbti ne su kraštovaizdžiu, bet su žmonėmis.
Pingtian kaimo centras buvo apleistų mažų namų, kuriuos norėjo nugriauti, grupė. Tačiau architektė šiuos namelius laikė svarbiausiu tradicinio kaimo statybiniu elementu. Todėl pasiūlė suplanuoti jų rekonstrukciją nemokamai. Savivalda finansavo tik statybos išlaidas. Šis kaimas tapo sėkmingu bendruomenės projektu, kurį pabaigus buvo inicijuota daug bendruomenės ir savivaldos programų. Tačiau daugiausia Kinijos žiniasklaida dėmesio skyrė „Songyang“ istorijai. Čia nedidelio meno centro statybų projektas, kuris buvo vykdomas su ypač mažu biudžetu, vietinėmis medžiagomis ir metodais, kurie skatino bendruomenės įsitraukimą, sukūrė gretimų provincijų ir kaimų sąveiką. Bendruomenės pradėjo bendradarbiauti ir regionas suklestėjo.
„Šiame regione įvyko daug pokyčių. Jaunimas grįžta į savo namus ir pradeda verslą – nuo elektroninės prekybos vietos produktais iki turizmo. Kai prieš trejus metus pradėjome dirbti Pingtian kaime, jame buvo likę tik 20 žmonių ir visi vyresni. Dabar bendras gyventojų skaičius išaugo iki daugiau nei 100. Shicang kaime muziejus „Hakka Indenture“ pritraukė investuotoją iš Šanchajaus, kuris nupirko muziejui priklausančius pastatus ir juos atnaujino. Dabar vietiniai kaimo gyventojai yra motyvuoti kurti verslus, kurie labai padidino pajamas. Žmonės didžiuojasi savo paveldu ir optimistiškai vertina savo ateitį“, – pasakoja architektė.
ARCHITEKTŪRA BE ARCHITEKTŲ
Paklausta apie Kinijos tapatybės išsaugojimą, Xu Tiantian nusijuokia: „Kas yra Kinijos tapatybė? Kinija yra per didelė, kad galėtų turėti tam tikrą tapatybę. Manau, kad visi panašūs apibendrinimai yra per daug abstraktūs ir netikslūs.“
Pasakodama apie savo projektus, ji pabrėžia, kaip svarbu integruoti tam tikras programas, susijusias su vietovės istorija ir esamais poreikiais, tada šią koncepciją pritaikyti prie pastato techninių savybių ar medžiagų, kurios yra pasirinktos pagal tam tikrą kontekstą ir biudžetą. Architektūra perteikiamos žinutės nuoseklumas yra svarbesnis už individualią išraišką.
„Architektūra yra ne tik objekto kūrimas. Tai istorija apie vietą ir jos žmones. Architektūra turi sugebėti sujungti praeitį ir ateitį. Mes visada gerbiame architektūrą be architektų. Kiekvienas projektas skiriasi. Pavyzdžiui, „Brown Sugar Factory“ yra apie gyvybės šventę. Pramonės pastatas naudojamas kaip socialinė erdvė spektakliams, koncertams. Tuo tarpu Hakka kaime įsikūręs „Indenture“ muziejus yra ramioje vietoje, pastatytas iš netoliese rastų akmenų. Tai apie Hakka senąją istoriją ir vietovės svarbą šiuolaikiniame, dūzgiančiame pasaulyje“, – lygina savo projektus architektė.
Ziling Wang, Hao Chen nuotr.
