Vėdinamųjų fasadų įvairovė
„Tradicines tinkuojamosios fasadų apdailos sistemas reikia papildomai apsaugoti nuo aplinkos poveikio. Be to, šiuos fasadus gana dažnai tenka remontuoti bei atnaujinti, vadinasi, savininkai patiria papildomų išlaidų“, – sako Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) mokslininkas Marijonas Daunoravičius.
„Šiuo metu populiarūs vėdinamieji fasadai – tai šiuolaikinė, patvari dekoratyvinės apdailos ir kartu funkcionalios pastato sienos apsaugos nuo atšiaurių klimato sąlygų poveikio sistema. Naudojant vėdinamuosius fasadus, sumažėja ne tik paviršių ruošimo apdailai, bet ir apdailos darbo imlumas. Medžiagų, naudojamų tokiai fasadų apdailai, pasirinkimas šiandien yra labai didelis. Tai ir aukšto slėgio laminato plokštės, ir kompozicinės aliuminio plokštės, ir plieninės dangos, taip pat plokštės su natūralios medienos apdaila, fibrocementinės bei keraminės plokštės“, – vardija M. Daunoravičius.
Specialistas pastebi, kad pastaruoju metu itin sparčiai populiarėja fasadai, dengti akmens keramika, jie atrodo ir šiuolaikiškai, ir prabangiai. „Tai sparčiai populiarėjanti apdaila, dėl itin geros kokybės, išvaizdos ir kainos santykio ją renkasi vis daugiau statytojų. Akmens keramika, neabejotinai pailginanti ir padidinanti pastato išliekamąją vertę, už kito tipo apdailas pranašesnė tuo, kad jos sandara artima natūralaus akmens struktūrai – minimalus vandens įgėris, atsparumas teršalams, atmosferos poveikiui, paviršiaus dėvėjimuisi, rūgščių ir šarmų poveikiui, spalvos pastovumas“, – apie naujausias tendencijas pasakoja KTU mokslininkas.
Daugiausia defektų – dėl nekokybiško montavimo
M. Daunoravičius nurodo keturias pagrindines klaidas, daromas įrengiant fasadus: projektavimo ir montavimo klaidos, nekokybiškų medžiagų naudojimas, netinkama fasadų eksploatacija. Specialisto teigimu, statistika rodo, kad daugiausia defektų atsiranda dėl nekokybiško montavimo, sumažinančio fasadinių sistemų eksploatacijos laiką. „Padariniai priklauso nuo fasado tipo. Vėdinamuosiuose fasaduose gali nuslysti izoliacinis šilumos sluoksnis, gali būti užspausti vėdinimo tarpeliai, nukristi apdailos plokštės. Siekiant to išvengti, reikia rinktis kokybiškas fasadų apdailai skirtas medžiagas. Kokybiškos medžiagos – būtinas veiksnys. Kadangi daugiasluoksnė fasado sistema veikia kaip viena visuma, o kiekvienas sluoksnis atlieka savo uždavinį, svarbus ir medžiagų derėjimas viena prie kitos pagal tam tikrus parametrus“, – pataria M. Daunoravičius.
Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį, kad, nagrinėjant karkasinių namų fasadų apdailos kokybę, pastebėta, jog siūlių pločiai tarp apdailos plokščių daugelyje vietų yra skirtingi. Toks skirtingas siūlių plotis susijęs su nevienodais namo sieninių plokščių bei tarp jų esančių siūlių matmenimis. Renovuotinuose namuose šie pločiai dažnai skiriasi net iki kelių centimetrų. Tai rodo, kad, norint išgauti gerą fasadų kokybę, pirmiausia reikia atlikti tikslius fasadų matavimus, kiekvienai fasado vietai paruošti tinkamų matmenų apdailos plokštes ir tinkamai jas pritvirtinti. Tačiau toks veiksmas yra ilgai trunkantis, brangus, tam reikia daug darbo jėgos sąnaudų.
Fasadų gaisrinė sauga
KTU SAF Statybinių medžiagų katedros lektorius ir Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas, vidaus tarnybos pulkininkas Vidas Kerševičius atkreipia dėmesį ir į kitas klaidas, daromas įrengiant fasadus. Būtent jos sumažina fasadų atsparumą gaisro atveju: dažnai netinkamai pasirenkamos šiltinimo ir apdailos medžiagos, nesilaikoma gamintojo nurodymų dėl izoliacijos ant fasado tvirtinimo. „Dėl fasadų įrengimo didelė atsakomybės dalis tenka rangovui, kadangi viskas priklauso nuo darbų kokybės ir sąžiningumo. Atliekant fasado darbus galima panaudoti medžiagas ne pagal gamintojo nurodymus (pavyzdžiui, pasirinkti panašų tinklelį, plėvelę, šiltinimo medžiagą), tačiau tokiu atveju bus neužtikrintas reikiamas fasado sistemos degumas pagal gamintojo pateiktą ir išbandytą sistemą. Kadangi šie darbai priskiriami prie paslėptų darbų, vizualiai iškyla problema nustatyti medžiagų atitiktį, ar tikrai buvo panaudotos tos medžiagos, kurias nurodo gamintojas. Jei medžiagos būtų panaudotos tinkamai, ugnis fasadu neplistų taip greitai“, – sako V. Kerševičius.
Jis teigia, kad, šiltinant ar renovuojant namus, reikėtų atkreipti dėmesį į oro tarpus, mat nelygiai pritvirtinus apšiltinimo medžiagą susidarę oro tarpai, įvykus nelaimei, skatina degimą. Be to, ypač svarbu, kad įėjimai, angokraščiai būtų įrengiami iš kuo atsparesnių ugniai medžiagų, taip pat iš medžiagų, kurios degdamos skleistų kuo mažiau dūmų, nes dūmai yra kur kas pavojingesni už liepsną. „Renovuojantiesiems namus derėtų atkreipti dėmesį į žaibosaugą ir evakuacijos kelius. Neretai pasitaiko, kad atnaujinant namus panaikinami ir iš naujo nebeįrengiami žaibolaidžiai, nuardomos avarinės kopėčios“, – tvirtina ekspertas.
V. Kerševičius taip pat pastebi, kad dažniausiai nesaugios gaisriniu požiūriu medžiagos pasirenkamos dėl kainos. Jį stebina tokie faktai, kad dažniausiai taupoma perkant saugumą užtikrinančias, o ne apdailos, dizaino ar kitas medžiagas.
Kraštutinumai – nuo pigumo iki prašmatnumo
KTU dirbantis architektas Vytautas Baltus, paprašytas apibūdinti fasadų įrengimo tendencijas, atskleidė pastebėjęs du skirtingus požiūrius: pigųjį ir „besipuikuojantį“: „Dominuojantis pigiojo varianto pasirinkimas – struktūrinis tinkas, o „puikuojamasi“ dažniausiai klinkerio apdaila. Nei viena, nei kita apdaila pati savaime nėra blogesnė ar geresnė už kitas. Svarbiausia, kad architekto ir užsakovo tandemas sugebėtų atsispirti minėtiesiems apdailos pasirinkimo kriterijams ir siektų darnos su supančia aplinka, išvengtų dirbtinumo, neskoningo prabangos demonstravimo ar merkantilinio požiūrio į architektūrą.“
Didelį dėmesį vertėtų kreipti ir į specialistų pasirinkimą. Pasak V. Baltaus, sėkmingas ir sklandus užsakovo ir architekto bendradarbiavimas leis išvengti didelių klaidų, dėmesys bus tolygiai paskirstytas ir fasadui, ir viso objekto kompleksiškumui bei darnumui.
1- Leono Garbačausko nuotrauka
2- Jono Klėmano nuotrauka
