Viename perspektyviausių Vilniaus rajonų Vilkpėdėje jau prasideda realūs darbai. Juos inicijuoja šio pramoninio rajono konversijos viziją kuriantis architektų biuras „DO architects“.

Rodydama pavyzdį, kaip galima įveiklinti apleistas Vilkpėdės pramonines teritorijas, ambicinga architektų komanda persikėlė į 1958 m. pastatytą betono gamyklą, kurios teritorijoje vis dar kursuoja krovininiai vagonai. Praėjusį savaitgalį vykusio atvirosios architektūros festivalio „Open House Vilnius“ metu „Betono fabrike“ apsilankę per tūkstantį lankytojų.

Apie naują „DO architects“ biurą ir vyksmą Vilkpėdėje portalui Structum.lt pasakoja keturi šio biuro steigėjai, architektai Sabina Daugėliene, Andre Baldišiūtė, Algimantas Neniškis ir Gilma Teodora Gylytė.

– Kaip gimė idėja keltis į šias patalpas?

– Jau prieš keletą metų, atliekant Aukštamiesčio (Naujamiesčio) rajono analizę, atkreipėme dėmesį į Vilkpėdę: geras susisiekimas, aplinkiniai miškai, upės gretimybė. Didelės, dar neatrastos industrinės teritorijos.

Karantino metu, kaip ir daugeliui miestiečių, atrandant vis daugiau savo miesto erdvių, jas tyrinėjant dviračiais, vėl prisiminėme Vilkpėdės rajoną. Buvęs gamyklinis rajonas, mus, kaip architektus patraukė savo išskirtiniais pastatais ir dar neatrastu potencialu.

Čia stovi siloso bokštai, bėgiai, dideli, daug įvairių naudojamų ir nenaudojamų pastatų. Viskas savo masteliu tarsi primena miestą su vidinėmis gatvelėmis, bet gyvybės nedaug, pastatai monofunkciniai ir uždari. Teritorija ne taip jau toli miesto centro ir gan lengvai pasiekiama dviračiu ar viešu transportu. Tiesiog miestiečiui ji atrodo tolima, nes čia atsitiktinai neužklystame, nesame įpratę atvykti ar vykstant pro šalį sustoti.

Mes, „DO architects“ turime tokią nerašytą taisyklę nuolat kraustytis. Kas 3-4 metus persikelti į naują, kartais keistą vietą, o persikėlus tyrinėti, kurti, tvarkytis.

Po ketverių metų Raugyklos gatvėje, kur labai apleistą sandėliavimo pastatą konvertavome į gyvenamuosius butus ir mūsų biurą, šį ankstyvą pavasarį persikėlėme čia, į nepelnytai pamirštą Vilkpėdę, į seną gelžbetoninių konstrukcijų fabriką. Kodėl tą darome? Gaunasi toks priverstinis išlipimas iš savo aplinkos burbulo. Išbandome naujus keliavimo būdus, naujus takus, naujas parduotuves ir restoranus (Vilkpėdės atveju – valgyklas). Miesto žemėlapis tampa didesnis. Atsiranda naujų kūrybinių svajonių.

Toks paprastas pratimas duoda daug profesinio budrumo, minčių aštrumo ir kūrybinio įkvėpimo. Patyrėme, kad būdami vis naujoje miesto vietoje savo aplinką imame matyti kitaip – ne tik kaip yra, bet ir kaip galėtų būti. Tą ir darome – jau svajojame, kaip viskas aplink galėtų konvertuotis.

– Kuo išskirtinis Vilkpėdės rajonas?

– Vilkpėdė pradėjo formuotis apie 1950 m. ir vėliau tapo pagrindiniu pramoniniu-gamybiniu Vilniaus miesto rajonu. Rajonas pradėtas statyti pokario metu nuo elektrinės, vėliau formuojami atskiri gamybiniai kvartalai-teritorijos, pavyzdžiui, Betono kvartalas, Vilniaus Baldų teritorija ir pan. Į Vilkpėdės kvartalą nutiesti bėgiai, kuriais į elektrinę buvo transportuojama anglis jai kūrenti, vėliau buvo išplėtoti kiekviename iš kvartalų atskirai ir naudojami vidaus poreikiams.

Taip susidarė įdomi kvartinio perimetrinio užstatymo teritorija su industrine architektūra. Šiandien bėgiai yra beveik nebenaudojami, daugelis gamyklų optimizavosi ir išsikėlė arba tą planuoja daryti artimiausiu metu. Aplink nemažai sandėliavimo paskirties pastatų.

Vykstant šiam pramonės „kraustymuisi“ teritorijoje, atsiranda galimybės formuoti rajoną, kurios būtų įvairiafunkcinis, miestietiškas, gyvas. Esamas struktūras (tiek gatveles, tiek pastatus) taip pat galima pritaikyti išlaikant kvartalo industrinį identitetą. Ir be abejo, gamtinė aplinka – čia nuostabūs miškai ir upė.

– Kokia yra jūsų vizija šiai teritorijai? Kas šiuo metu vyksta Vilkpėdėje?

– Persikeldami į Betono kvartalą, siekiame įkvėpti atkurti ir konvertuoti visą buvusią „Vilniaus namų statybos kombinato“ teritoriją ir išnaudoti visą jos gamtinį, architektūrinį ir infrastruktūrinį potencialą. Norime atkreipti dėmesį į šią miesto pusę.

Istoriškai „Betono fabrikas“ (t.y. vienas iš pastatų) veikė kaip betoninių elementų armatūros skyrius, o šiuo metu yra konvertuotas į biurus ir renginių erdves.

„DO architects“ paruošė 120 puslapių knygą-studiją apie tai, kaip galima kitomis akimis pamatyti šios teritorijos potencialą ir ją visiems pateikėme atvirai savo internetiniame puslapyje. Ši dovana yra skirta tiek vystytojams, tiek miestiečiams, tiek dabar dirbantiems Vilkpėdėje.

Siūlome išlaikyti industrinį identitetą. Ne griauti, o darsyk panaudoti esamus statinius. Vizijoje siūlome pradėti nuo mažų žingsnių sušildant erdves augalais, kuriant mažas gatveles tiek žmogui, tiek automobiliui, tiek dviračiui. Atnaujinti pastatus paprastomis ir prieinamomis priemonėmis.

Pasitelkiame daugelio kitų šalių pavyzdžius, taip pat rodome ir sukauptą savo patirtį projektuojant ir sprendžiant panašią problematiką Lietuvoje.

Vizijos tikslas nėra aklai ja sekti, o tik įkvėpti ir, tikime, realybė bus dar įspūdingesnė.

– Koks yra „Betono fabriko“ pastatas? Kaip buvo atliekama pastato konversija?

– Išsikėlus armatūros cechui, „Betono fabriko“ patalpose įsikūrė užsukamų dangtelių gamykla. Įspūdį paliko pastato erdvių ilgis – ~150 metrų gamybinės patalpos, tik kur ne kur atskirtais kabinetais.

Uždarius Betono gamyklą, tikriausiai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, pastato langai buvo sumažinti. Džiaugėmės, kai savininkas pasidalino istorinėmis nuotraukomis, kuriose matyti aukšti, beveik grindis siekiantys langai. Juos atkūrėme – norėjome tiek autentiško vaizdo, tiek daugiau šviesos vidaus patalpose. Langų dalinimas taip pat buvo pasirinktas artimas autentiškam.

Palei bėgius suformavome perono gatvelę. Su augalais, šviestuvais, įėjimais. Ryte eidami čia sveikinamės su kaimynais, perpiet šildomės saulėje. Šiandien čia pagrindinė mūsų Betono kvartalo gatvė.

Vaizdas už langų nėra tipiškas biurams: matosi traukinių bėgiai, vagonai, keturi betono siloso bokštai. Tai labai didelė konversijos charakterio dalis.

– Kuo išskirtinis interjeras? Kokiais principais vadovavotės?

– Neišvengiamai, toks didelis pastatas padalintas į segmentus nuomininkams. Visi turi savo atskirus įėjimus, vitrinas.

Tačiau tai padarėme taip, kad būtų išsaugotas ir pabrėžiamas ilgas pastato fasadas bei kuriamas ryšys tarp visų gyventojų. Kiekvienas blokas vienas nuo kito skiriami (o tuo pačiu ir apjungiami) medinėmis stiklo vitrinomis su durimis. Stovint viename gale – gali matyti kitą, o esant poreikiui, yra galimybė pereiti visą pastatą vidumi.

Medžio vitrinų rėmais sušildome industrinį pastatą, o vizualinis ryšys buria „Betono fabriko“ bendruomenę. Kasdien su kolegomis iš kitų biurų susitinki ne tik lauke, bet ir viduje.

Kiekvienas biuras kurtas tarsi namai ar jauki miesto kavinė – be tipinių darbo erdvių, suplanuotos didelės erdvės tiesiog buvimui. Čia, kaip ir mūsų namuose, yra virtuvė, vieta poilsiui prie židinio, susitikimams, renginiams, bendravimui.

„DO architects“ biure svetainės erdvės lubos siekia net 9 metrus. Būtent šioje erdvėje vyksta pagrindiniai „Betono fabriko“, mūsų komandos ar svečių renginiai. Norime, kad ši erdvė būtų kuo gyvesnė, kad amfiteatriniai laiptai būtų nusėsti žmonių. Norime, kad kuo daugiau žmonių čia apsilankytų ir pamatytų šį Vilniaus rajoną.

Kurdami interjerą stengėmės kuo daugiau visko palikti kaip yra. Dažyti tik ten, kur labai reikia. Išmontuoti tik tuos vamzdžius, sijas, įrenginius, kurie trukdo. Palikome autentišką geležinto betono grindų dangą su kiek pasitrynusiais, bet dar matomais fabriko technologiniais žymėjimais. Tos geltonos ir raudonos linijos po kojomis, mums tarsi savotiška industrinė polichromija.

Kaip atsvarą grubiai industrijai naudojome nemažai medžio, faneros. Jie naudojami baldams, palangėms, stikliniams pertvarų rėmams. Naudota ir daug juodo nedažyto žaliavinio metalo, betono, akmens. Visi laidai ir inžinerinės sistemos eksponuojami atvirai.

– Kas šiuo metu įsikūrę „Betono fabrike“? Kiek dar įmonių planuojate įkurdinti?

– Šiuo metu „Betono fabrike“ yra įsikūrę „DO architects“, „ROBOlabs“, „EnergyGreen“, „Kavos karaliai“ įmonės.

Patalpas taip pat nuomojame kaip atskiras darbo vietas, įsileidžiame renginius, laidų, filmų, tinklalaidžių filmavimus. Norisi pritraukti kuo daugiau žmonių pamatyti šią vietą taip, kaip matome mes ir suprasti, kokia ji gali būti.

– Greta tvarkote ir kitą pastatą, ar galėtumėte plačiau papasakoti apie jį? Taip pat apie šalia pravažiuojančius traukinius?

– Betono Kvartalą sudaro keli vienu metu konvertuojami pastatai. Šiuo metu jau sutvarkytas ir įkurdintas „Betono fabrikas“, šalia turime ir Cecho pastatą. Šiuos abu pastatus jungia bėgiai, kuriais ne dažnai, bet vis dar pratempiami krovininiai vagonai. Bėgiai yra tarsi bendras šių pastatų kiemas. Traukinių vagonai suteikia šarmo ir išskirtinumo. Tikimės, kad Cecho pastate taip pat įsikurs kūrybininkai ar vizionieriškos komandos, kurioms artima idėja prikelti šį miesto rajoną. Šį pastatą tikimės atidaryti rudenį.

Nuotraukos: Emilija Deksnytė, Lukas Jusas, „DO architects“

Iš „DO architects“ galimybių studijos: