Projekto idėja kilo iš miesto analizės ir noro įveiklinti esamą istoriškai reikšmingą geležinkelio stotį. Atliekant grafinę miesto analizę, buvo pastebėta, kad yra labai aiškus atsiskyrimas tarp meisto pusių: senamiesties (šiaurinė) ir naujamiestis (pietinė), kurias skiria geležinkelio bėgiai. Pastebėti atsiskyrimai: viena pusė aktyvi dienos metu, kita – vakare. Pietinėje pusėje dominuoja masinė statyba, o kitoje – sodybinio užstatymo namai, šiaurinėje pusėje procentaliai gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių negu pietinėje.
Tai ištyrus galima pastebėti, kad, nors miestas yra nedidelis, aiškia ir labai griežta linija pasidalina į 2 „krantus”. Iš to kilo noras sukurti bendrą vardiklį, kuris veiktų ne tik kaip fizinė jungtis, bet ir savo funkcija galėtų suvienyti bendruomenes. Taip pastebėta, kad Mažeikių geležinkelio stotis yra tinkama vieta tokiai idėjai. Mažeikių miesto raidos istorija prasidėjo nuo greta nutiestos geležinkelio linijos ir pastatytos stoties, tad tai argumentas, kodėl ši stotis buvo ir galėtų vėl būti reikšmingu miesto centru.
Pati pastato architektūrinė idėja kilo iš esamo stoties užsatymo bei noro sukurti nuožulnią pervažą, kuri leistų nesinaudojant laiptais ar liftu pereiti į kitą bėgių pusę. Atkartojant principinę stoties architektūrinę sudėtį sukurta nauja kompozicija, kuri susideda iš centrinės (pagrdindinės ir aukščiausios dalies) ir iš 2, į šonus besidriekiančių, mažesnių tūrių. Nuožulnios plokštumos padiktavo likusią krypčių ritmiką ir galutinis fasado vaizdas primena laumžirgio formą.
Projekto autoriai: Konradas Jurna
Darbo vadovas: doc. Saulius Mikštas (VILNIUS TECH)
