Liepą pradėjus montuoti medines arkas, palei sostinės Goštauto gatvę ėmė ryškėti naujo pėsčiųjų ir dviračių tilto per Nerį kontūrai. Vienas iš jo architektų, studijos „Do Architects“ partneris Algimantas Neniškis pasakoja, kad šis tiltas kitąmet sujungs net keturis krantus ir galės tapti nauja vilniečių susitikimų vieta.

„Šitas tiltas ne tik tam, kad pereitum. Jis tam, kad ateitum ir pasiliktum. Kad stebėtum upę. Kad neturėtum tikslo, bet turėtum priežastį tiesiog pabūti. Architektūroje dažnai projektuojam jungtis, bet pamirštam, kad jungtis nėra tik fizika“, – liudija „Do Architects“ archyve išlikę dar 2019 m. vykę kolegų pokalbiai po laimėto konkurso.

Vien tai, kad savivaldybės pavedimu Lietuvos architektų sąjungos organizuotame konkurse dalyvavo ir jį laimėjo ne tik inžinieriai, bet ir architektai, rodo paties miesto lūkestį turėti daugiau nei transporto jungtį. Tiltą kartu su „Do Architects“ projektavo „INHUS Engineering“ komanda.

A. Neniškis atkreipia dėmesį, kad tiltai visų pirma yra inžineriniai statiniai, todėl juos dažniausiai projektuoja inžinerinės įmonės. Vien Vilniuje galima pajausti aiškų požiūrių skirtumą į tilto vaidmenį mieste. Jį galima matyti, pvz., tarp inžinierių projektuotų, vien upės kirtimo funkcijai skirtų Liubarto, Geležinio Vilko ar net Vingio parko pėsčiųjų tiltų ir architekto Algimanto Nasvyčio sukurto, „pabūti prieigose“ labiau kviečiančio, humaniškesnio Baltojo tilto.

„Goštauto gatvės tilto konkurse dalyvavo architektų ir inžinierių komandos, kas savaime projektui suteikia daugiau humaniškos krypties: dėmesio mikroklimatui, viešajai erdvei, apšvietimui, saugumui, žmogiškajam masteliui. Tiesa, užduotis buvo sujungti viršutinę krantinės terasą su Goštauto gatve, o mūsų architektų komanda savo iniciatyva pasiūlė ir jungtis su apatinėmis krantinėmis. Šitaip švarioje ir racionalioje konstrukcijoje atsiras net ne vienas, o du tiltai tarp viršutinių ir apatinių terasų“, – pasakoja architektas.

Jo nuomone, sujungti skirtingi paupio lygiai turėtų auginti žmonių srautus, kurie savaime didina bet kurios erdvės saugumą. Kita vertus, ir patiltė čia suprojektuota kaip jaukesnė, tarsi medinį namų interjerą primenanti, dengta ir apšviesta erdvė.

„Savo metu sovietinė Neries pakrantė nebuvo nei statyta, nei suvokiama kaip vieša erdvė. Džiugina, kad ji pastaraisiais metais Vilniuje įgyja naują reikšmę: ji tvarkoma, čia vaikštoma, žaidžiama, joje leidžiamas laikas. Manau, kad mūsų projekte konkurso metu išsiskyrė lygiavertis dėmesys apatinei ir viršutinei tilto dalims. Visi tarsi suprantame, kodėl reikia tilto viršaus, bet patiltė taip pat gali pratęsti gyvo ir mielo panerio mintį“, – svarsto A. Neniškis.

Beje, net ir viršutinė tilto dalis kvies ne tik praeiti, bet ir stabtelti: abu turėklai čia formuojami kaip ištisi mediniai suolai, ant kurių bus galima prisėsti, pabendrauti, pamedituoti ar stebėti upę. Tai turėtų būti ypač patrauklu vaikams, kurie galės aplinką ar praplaukiančius laivus matyti ir per turėklo stiklą.

Medinė konstrukcija

Šią vasarą jau išryškėjo ir kitas naujojo tilto išskirtinumas – jis yra visiškai medinis. Kitaip tariant,  iš medienos pagaminta ne jo „apdaila“, bet pagrindinės laikančiosios konstrukcijos – arkos ir sijos. A. Neniškis pasakoja, kad medinės konstrukcijos taip pat buvo architektų pasiūlyta iniciatyva, o ne konkurso reikalavimas.

„Šiame pasirinkime buvo keli motyvai. Tvarumas tampa vis svarbesniu, o mediena yra natūrali, atsinaujinanti, jau šimtmečių laiko patikrinta ir naujų technologinių galimybių toliau įgyjanti medžiaga. Taip pat, mediena tarsi tęsia medinio Žvėryno mintį. Galiausiai, ji jaukesnė ir humaniškesnė: tiek skatinant upę kertančius pėsčiuosius ar dviratininkus, tiek norinčius praleisti laiką tilto prieigose“, – kalba A. Neniškis.

Pasak jo, tiek šis, tiek bet kuris kitas tiltas vis vien pirmiausia yra racionalūs ir sudėtingi civilinės inžinerijos statiniai su atidžiai apskaičiuotomis apkrovomis, sudėtingomis statybų sąlygomis, mikroskopine tolerancija klaidoms ar pertekliui ir dėmesiu ilgaamžiškumui.

Visa tai lemia, kad tiltų architektūrinė raiška dažniausiai kyla iš pačios konstrukcijos logikos, o ne papildomų dekoratyvinių elementų. Todėl vien Goštauto gatvės tilto konstrukcijai pasitelktas medis, po daugiau kaip šimtmečio plieninių ir gelžbetoninių tiltų dominavimo, jam suteikia išskirtinumo ir architektūrinės raiškos.

Kodėl reikia

Goštauto gatvės tiltą viešojoje erdvėje iki šiol lydi svarstymai, ar tokia investicija miestui yra racionali atsižvelgiant į kelių šimtų metrų spinduliu stovinčius Geležinio Vilko, Žvėryno ir Liubarto tiltus.

Šiuo klausimu A. Neniškis visų pirma primena, kad Liubarto ir Geležinio Vilko tiltai yra skirti intensyviam automobilių eismui ir yra dar aukštesniame lygyje nei Upės ar Goštauto gatvės. Savo ruožtu antrą šimtmetį skaičiuojantis Žvėryno tiltas yra per siauras sklandžiam pėsčiųjų ir ypač dviratininkų eismui.

„Urbanistikoje ir žmonių galvose atstumas dažnai matuojamas ne metrais, o posūkiais. Upė miestuose itin išdidina atstumus pėstiesiems ir dviratininkams, tad tiltas tampa tiesiausiu keliu. Manau, kad šis ir kiti tokie tiltai skatina atrasti alternatyvas automobiliui mažinant atstumus žemėlapyje bei, svarbiausia, mintyse. Galiausiai, tikiu, kad naujasis tiltas taps ir vieta ar net priežastimi susitikti, pabūti, tyrinėti atgimstančias Neries krantines“, – sako A. Neniškis.

Jam kelia šypseną faktas, kad viešoje erdvėje tiltui vienu metu buvo „prilipęs“ Alberto vardas, nors tai tebuvo konkursinio darbo kodinis pavadinimas, įkvėptas Alberto Goštauto gatvės. Tad jis linki, kad patys vilniečiai naujajam tiltui susitarę sukurtų aiškų ir stiprų vardą.

„Neabejoju, kad prie tilto priartėję žmonės jį lies ir stebėsis, kad jis medinis. Galbūt jį ir pramins „Mediniu tiltu“? Kiti jį vadins „Nauju tiltu“, bet norėčiau, kad jis neilgai būtų naujausiu – tiltų mieste tikrai nebūna per daug. Galbūt jį pakrikštys pats miestas. Bet kuriuo atveju, esu tikras, kad naujasis tiltas bus atpažįstamas, orientyriškas bei kviečiantis patirti daugiau miesto ir upės kojomis“, – teigia architektas.