Tokijuje dirbantis architektas Ryoji Ledokoro sukūrė unikalų restorano „Nikunotoriko Yakiniku“, esančio svetingame ir madingame Tokijaus rajone Roppongi, interjero projektą. Jo erdvė primena daugiasluoksnį geologinį žemės pjūvį, kuris atrodo taip realistiškai, kad įėję lankytojai rankomis liečia sienas, norėdami įsitikinti, kad atsidūrė ne urve.
Tikslas – pakeisti klientų nuomonę, koks gali būti kepsnių restoranas
Yakiniku (kepsnių) restoranas, esantis Tokijaus rajone Roppongi, išsidėstęs per du rekonstruoto pastato aukštus. Pirmajame aukšte driekiasi ilga, į urvą panaši patalpa su stiklo stalu. Antrojo aukšto erdvė suskirstyta į pusiau privačias zonas, kurias skiria medžius imituojantys plieniniai vamzdžiai. Jie atlieka ne tik neįkyrios erdvės pertvaros, bet ir drabužių kabyklų vaidmenis. Tai visiškai kitoks nei tradicinis yakiniku restoranas, kuriame patiekiama ant žarijų / grotelių kepta mėsa. Jo erdvėje aplanko jausmas lyg valgiu būtų mėgaujamasi ramaus miško viduryje. Šio interjero projekto tikslas buvo pakeisti klientų įsivaizdavimą, koks gali būti yakiniku restoranas. „Juk malonus valgis turi patenkinti ir kūną, ir dvasią. Puikus to pavyzdys – iškyla su draugais po atviru dangumi, supant gamtai“, – sako restorano interjerą kūręs architektas Ryoji Ledokoro. Jis mano, kad skoninė atmintis – viena svarbesnių, kurią fiksuoja mūsų patirtis. Antroji atmintis – regimoji, tad, anot interjero autoriaus, projekto tikslas buvo žvilgsnio prisilietimą ir erdvės struktūrą pabrėžti taip, kad objektas įgautų tikslingą prasmę. Tad patogus ir jaukus gamtinės aplinkos vaizdavimas palaiko trūkstamą sutankėjusio miesto gyventojų ryšį su gamta. Atsižvelgiant į situaciją, pasirinktas toks interjero modulis, kuris leidžia palaikyti sąsajas su gamta net ir būnant toli nuo jos tikrųjų namų. Šviesūs rudos, gelsvos, žalios atspalviai – artimi gamtos koloritui. Svarbiausias šio interjero minimalizmo principas – apsivalymas nuo daugybės mus kasdien supančių daiktų, paliekant tik būtiniausius. Jokių pompastiškų puošmenų, perteklinių detalių, tik funkcionalūs, estetiški baldai, tarpusavyje kuriantys harmoniją. Restorane nerasite ryškių, į akis krentančių šviesos šaltinių, jie tarsi pasislepia sienų bei lubų nišose, skleisdami ramią ir subtilią šviesą. Interjero medžiagos – plonos, lengvos baldų konstrukcijos – tik papildo skaidrumo pojūtį. Restorano spalvų gama išlaiko vientisumą ir subtilią harmoniją. Nepaisant gilios tūkstantmečius skaičiuojančios japonų architektūros ir interjero kūrimo tradicijos, jaučiama, kad ir šiuolaikinė architektūra, išlaikant senuosius estetikos principus, žengia to paties minimalizmo kryptimi. „Mūsų estetikos principai yra labai glaudžiai persipynę su minimalizmo principais, sukaupusiais savyje filosofiją. Erdvėje susikerta kur kas daugiau nei tik kūrybos principai, tai interjero kūrimas per netobulumą, tai erdvė, kurioje vyrauja filosofija, žmogiškieji pamąstymai, paprastumas“, – pasakoja kūrybinės idėjos autorius.
Restorano interjero estetika – tai išskirtinis paprastumas ir preciziškumas. Visa tai yra sukurta nuodugniu interjero dizainerio darbu ir analize. Galbūt dėl to, įžengęs į iš pirmo žvilgsnio minimalistinę restorano erdvę, nepasijusi nejaukiai. Interjere nėra nieko per daug. Viskas turi savo vietą ir savo paskirtį, pasitelkti tradiciškai japoniški išgryninti estetikos principai.
Pietūs urve, iškyla ant šlaito, vakarienė po žvaigždėtu dangumi
Restorano interjeras susideda iš dviejų kontrastingų erdvių. Pirmoji panaši į urvą. Jos sienos ir lubos tinkuotos nelygia grublėta struktūra, kurios paviršius primena tikrą požemį. Šios erdvės grindys iš specialių stiklo plytelių, suklotų „eglutės“ rašto struktūra, kuria drėgno akmens efektą. Patalpoje sukonstruotas ir 6,5 m stiklinis stalas. Jis unikaliai žvilga – tarsi stikle butų užkonservuoti sklendžiantys dūmai, ir yra pagamintas iš spalvoto perdirbto stiklo. Atmosfera tokia – lyg pietautumėte priešistoriniais laikais archipelago urvuose.
Antrajam aukštui būdingos „žemės“ ir „žalumos“ temos. Daugiasluoksniai grindų lygmenys padaryti iš laminuotų orientuotų skiedrų plokščių OSB plokštelių, primenančių horizontales. Žengiant per skirtingus asimetrinius grindų sluoksnius, kyla jausmas, kad einama per kalvotą vietovę. Tai suteikia unikalios patirties ir jaudinančių potyrių – tarsi pietūs vyktų ant kalvos šlaito. Rajonas Roppongi žinomas kaip konkurencinga vieta tokio pobūdžio patalpoms įkurdinti ir sukurti, tad architekto tikslas buvo sutverti nepamirštamą patirtį, kuri skirtųsi nuo tipiškų yakiniku (kepsnių) namų. Čia koncentruojamasi į žmogų ir jo fizinį bei emocinį patogumą, pusiausvyrą tarp erdvės ir žmogaus mąstysenos, harmoniją tarp tūrio ir gamtos. Interjero visumą užbaigia erdvė ant stogo, kur restorano lankytojai gali skanauti valgių ir gėrėtis žvaigždėtu dangumi. Restorano pastato fasadas turi kampo formos jungtį. Ši unikali ypatybė kūrėjams padėjo maksimaliai išplėtoti žemės, miško ir dangaus idėją. Restoraną kūrusio architekto projektas – vienas iš tų retų darbų, kurie tarsi peržengia paprastas praktiškumo ribas ir randa ryšį, kuria tiesioginį žaismą tarp žmogaus ir jo aplinkos.
