Būti architektu – prestižas, galimybės ir iššūkiai. Architektai dar studijų metais išmoksta jausti erdvę, gebėti įvertinti vietos kultūrinius ir visuomeninius poreikius. Tačiau sutikusi architektą, kuris metė projektavimą, dėl pardavimų, negalėjau suprasti – kodėl žmonės, studijuojantys architektūrą netampa architektais? Žurnalistei Keshia Badalge į šį klausimą bandė atsakyti trys architektai, kurie šiuo metu dirba portalo Archdaily.com redakcijoje.
Kodėl Jūs neprojektuojate? Ar anksčiau dirbote architektu? Jeigu taip, kodėl savo gyvenimą pasukote kita vaga?
Romulo Barato: Tai nutiko natūraliai. Rinka buvo perpildyta jaunų projektuotojų, todėl aš pusę dienos dirbau portalo ArchDaily.com redakcijoje, pusę – architektų firmoje. Atėjo krizė ir architektų studijoje manęs nenorėjo. Todėl pradėjau visą dieną dirbti redakcijoje.
Han Zhang: Tai mano ilga kelionė. Karjerą pradėjau kaip ekonomistas. Tačiau visada norėjau prisidėti prie pasaulio tobulinimo, o architektūra – tobulas kūrybiškumo ir praktiškumo derinys. Tad vėliau nusprendžiau grįžtį į universitetą studijuoti architektūrą.
Monica Arellano: Aš mokiausi šokti. Šioje srityje viskas yra apie erdvę ir pojūčius. Tai iš tikrųjų – gana panašu į architektūrą. Vėliau rašiau knygas, kūriau choreografiją. Viskas buvo apie architektūrą, tik ne tokią kokią mokomės mokykloje. Todėl atėjus laikui, nesunkiai savo žinias gebėjimus pritaikiau architektūroje.
Kokios priežastys lemia, kad studijuojantys architektūrą netampa architektais?
Romulo Barato: Statybos yra brangios, o architektūra yra viena iš pirmųjų ekonominių krizių paveiktų sričių. Ar būtų pakankamai darbo vietų, komisijų ir pastatų, visiems nusprendusiems projektuoti pastatus?
Han Zhang: Pastatų yra daug, tačiau, manau, kad daugelis pastatų yra labai žemos kokybės. Daugelis studentų nežino, kad architektūra – 10% dizainas, o kiti 90% – skirtingų interesų grupių derinimas ir subalansavimas. Sėkmingas architektas yra tas, kuris yra daug daugiau nei dizaineris, jis yra pardavėjas, technikas ir derybininkas.
Monica Arellano: Manau, kad tai yra dėl geografinių miestų ribų. Kūrybiškiausi architektai žino, kad mieste nėra poreikio statyti. Jie dirba su tuo, kas jau pastatyta. Tai yra jautrumas aplinkai. Kitiems nelieka vietos nei rinkoje, nei apibrėžtoje teritorijoje.
Kokia ateitis laukia architektūros? Ar neprojektuodami architektai nepraras įgūdžių?
Romulo Barato: Politinė aplinka ir intelektualinio vystymosi stoka besivystančioms tautoms yra didžiausios kliūtys geram dizainui, o ne architektų įgūdžių trūkumas.
Han Zhang: Nereikia nerimauti dėl naujų pastatų kūrimo. Ateityje architektams teks sureguliuoti iškraipytus miestus, išspręsti dabar keliamus uždavinius, ištaisyti dabar daromas klaidas.
Monica Arellano: Man patinka sekti naujoves, tendencijas, ieškoti. Nuostabu, kad galime įsitraukti į šį procesą, bendrauti su daugeliu talentingų žmonių iš savo šalies ir viso pasaulio.
