Socialinė ir ekonominė atskirtis tarp Lietuvos regionų ir juose – pati didžiausia per pastaruosius 20 metų Europos Sąjungoje (ES). Tačiau visame žemyne regionai vystosi labai netolygiai. Akivaizdu, kad skirtingų regionų ekonominę plėtrą ne visada lemia nacionalinės valdžios priimti sprendimai. Jeigu taip, tada kaip Lietuvos regionai atrodo bendrame ES kontekste?

Vokietija: viena šalis – du pasauliai

Daugumai Airijos sėkmė tiek emigracijos, tiek imigracijos, tiek ekonomikos požiūriu yra sėkmingos politikos simbolis. Ekonomistai, politikai ir sociologai svarsto, kodėl Rytų Vokietija net ir po ketvirčio amžiaus nesugebėjo suklestėti kaip Airija. Atrodo, dosni finansinė parama ir atsivėrusi didelė visos Europos rinka turėjo sudaryti efektyvią augimo sinergiją.

Siekdami kuo greičiau suvienodinti abiejų valstybės dalių gyvenimo lygį, Berlyno politikai šalies rytuose garantavo dideles algas valstybės tarnautojams ir lygias socialines išmokas.Taip susidarė dirbtinis burbulas, kuris tenkino statistiką fiksuojančių departamentų darbuotojus ir pasaulį, bet tik ne pačius rytų vokiečius. Baimintasi, kad jie ims masiškai keltis gyventi į Vakarų Vokietiją. Beje, nepaisant visų investicijų, taip ir atsitiko – beveik 2 mln. žmonių išvyko pas šalies vakaruose gyvenančius tautiečius.

Danai kuria asociacijas

Danijoje yra 98 komunos, atsakingos už infrastruktūros reguliavimą, statybas, socialinių pašalpų skyrimą, komunalinių paslaugų teikimą ir daug kitų funkcijų, kurias šiandien Lietuvoje atlieka savivaldybės. Komunoms atstovauja organizacija „Danske Regioner“, taip pat turinti biurą Briuselyje. Tai jai leidžia, kad ir neformaliai, bet įgyti dar didesnių įgaliojimų. Danai nesipriešina, nes rezultatai puikūs.

Danijoje, kitaip nei kitose valstybėse, nėra konkretaus kaimo vietovės (angl. rural area) apibrėžimo. Pagal šalies darbo ir nedarbo rodiklius, šalies tarpregioniniai skirtumai neryškūs, todėl regioninė vystymosi politika nukreipiama į ekonominio potencialo mobilizavimą.

Švedija keičia kryptį

Mokslininkai, analizavę Švedijos regioninę politiką, teigė, kad Švedijos bendras nacionalinis augimas smarkiai priklauso nuo vietinio ir regioninio augimo. Kuo ekonomiškai stipresni šalies regionai, tuo didesnį potencialą turi bendras šalies augimas. Todėl ir tarpregioniniai skirtumai nėra dideli, tačiau dėl mažo gyventojų tankio, didelių atstumų ir nepalankaus klimato tarpregioninės skirtys gilėja. Švedai išsikėlė sau tikslą – sukurti visiems regionams palankias potencialaus augimo sąlygas pagal atitinkamas regiono aplinkybes.

Dėl šios priežasties Švedijoje svarbų vaidmenį atlieka regioninė politika ir Vyriausybė koncentruoja didelį dėmesį, kad įgyvendintų šią politiką.

Lietuvos savivaldybės atsinaujina

Galvojant apie užsienio regioninę politiką, savaime norisi pasilyginti, ar lietuviškas miestas gali būti atviras ir kompaktiškas, įtraukus ir saugus, ekonomiškai klestintis ir tvarus, galintis pasiūlyti augančią gyvenimo aplinkos kokybę ir visiems prieinamą būstą? Jau kelis dešimtmečius nesikeičia ekonomiškai stipriausių savivaldybių sąrašas: Vilniaus miesto ir rajono, Kauno miesto ir rajono, Klaipėdos miesto ir rajono, Šiaulių miesto ir Elektrėnų. O kaip dėl kitų?

Anot įmonės „Structum projektai“ direktorės ir projekto „Išmanusis miestas“ sumanytojos Ignės Dutovos: „Bet kuris Lietuvos miestas gali būti atviras ir kompaktiškas, įtraukus ir saugus, ekonomiškai klestintis ir tvarus, siūlyti augančią gyvenimo aplinkos kokybę, tik keistis reikia pradėti nuo savęs.“

Pradėti nuo savęs reiškia identifikuoti problemas ir tik tada kurti veiksmų planą joms spręsti. Utenos r. savivaldybė skurdo ir socialinės atskirties problemą bando spręsti socialinių išmokų sistema ir teikdama paslaugas, taip pat į socialinės politikos formavimą stengdamasi įtraukti nevyriausybines organizacijas, bendruomenes, bendradarbiaudama su Lietuvos darbo birža, įvairiomis kitomis biudžetinėmis įstaigomis, kurios geba ir gali prisidėti.

Mažeikius garsina daug gamybos įmonių ir savivaldybės atstovai pabrėžia, kad svarbiausia dabar ne tik formuoti miesto identitetą, jo veidą, bet ir kurti inovatyvias įstaigas, kad būtina planuoti atvirus, tvarius miestus, kuriuose užtikrinamas paslaugų pasiekiamumas. Tokiai minčiai atliepia ir Joniškio r. savivaldybė, teigdama, kad būtent gerai išplėtota susisiekimo infrastruktūra galima pritraukti investuotojų.

Šilutė regiono plėtrai, ryškesniems konkurenciniams pranašumams ir stipresniam įvaizdžiui pasitelkia ir aktyvų bendruomenių bei visuomenės įsitraukimą. Klaipėdos ir Biržų r. savivaldybės pasitelkia įvairias plėtros kryptis.

Kodėl miestelis turi konkuruoti su sostine?

Neretai iš Gedimino prospekto sklindančioje „didžiojoje politikoje“ pasigirsta kaltinimų, kad neva savivaldybės blaškosi bandydamos išnaudoti savo potencialą visomis įmanomomis kryptimis, tačiau, puldamos daryti viską, nepadaro nieko. Vis dėlto lygiai tokias ar bent jau panašias programas bando įgyvendinti ir danai su švedais. Negi ir jie nieko nepadaro? Čia suprantame, koks galingas įrankis yra įvaizdis.

Lietuvoje dažniausiai (ypač spaudoje) regionai turi konkuruoti su „madingiausiais“ mūsų šalies miestais. Kodėl Danijoje madinga gyventi Lange, Randerse, Viborge (maži miesteliai, esantys per kelis šimtus kilometrų nuo didžiųjų miestų), o pas mus pozicijų neužleidžia Kaunas ir Vilnius? Vis dėlto konkuruoti yra dėl ko: dėl žiniasklaidos dėmesio, paramos kultūrai, turizmo, plėtojamų statybos projektų ir visko, kas užtikrintų miesto ar jame gyvenančių žmonių sėkmę.

Todėl pirmiausia turime keisti požiūrį į regionus ir milžinišką potencialo užtaisą, kurio šiandien šios Lietuvos vietovės neišnaudoja. Tada atsiras ir tiesioginių užsienio investicijų, darbo rinka, didės atlyginimai, bus sukuriama pridėtinė vertė ir mažės pajamų nelygybė. Tai tik keltas rodiklių, lemiančių savivaldybių sėkmę.

Antras iššūkis, kurį siekiama įveikti, – poreikis išlaikyti miestų erdves, tinkamas gyventi ir dirbti. Juk miestai ir miesteliai turi pritraukti tiek gyventojus, tiek įmones. Reikia ne tik daug naujų idėjų, vizijų. Reikia rasti problemų, su kuriomis susiduria dauguma Lietuvos savivaldybių, sprendimus, kad miestai galėtų kuo geriau pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis.

Asociatyvi nuotr.