Pietryčių Azija yra viena labiausiai egzotiškų kelionių krypčių. Šiame regione įsikūrusi Kambodža, prigludusi greta Tailando, viduramžiais buvo galinga khmerų imperija, tačiau po šalies žlugimo, kolonizavimo ir žiaurių pilietinių karų tik prieš kelis dešimtmečius atgavo nepriklausomybę ir pradeda atsiverti pasauliui.
Kambodžoje turistus traukia didingos budistų šventyklos, istorinė architektūra ir auksiniai paplūdimiai, o drąsiausieji traukia į nuošalesnes vietoves ir kaimus, kur žydras bekraštis dangus susilieja su visus metus žaliuojančių ryžių laukais. Apsistoti ryžių plantacijoje gali būti geriausia patirtis norint susipažinti su vietiniu gyvenimo būdu.
Šalyje yra daug pasaulio paveldo paminklų: Angkoro šventyklų kompleksas, Preah Vihearo šventyklos kompleksas Dangreko kalnuose, Sambor Prei Kuko šventyklų ansamblis prie Kampong Tumo.
Nuo seno Kambodžoje statomi mediniai bambuku arba žolėmis apipinti gyvenamieji namai ant polių, dažniausiai su veranda. Jų stogai dvišlaičiai arba keturšlaičiai, dengti palmių lapais, šiaudais. Kai kurie namai puošti frontonais, laiptų skulptūromis. Paplitusi medinė architektūra: rūmai, budistų šventyklos – neaukšti statiniai su kolonada ant laiptuoto akmeninio postamento, dvišlaičiais, pakraščiais smailėjančiais stogais.
Viduriniais amžiais susiformavo savitas Kambodžos architektūros stilius, kuris išliko 9–12 a. šventyklų kompleksuose. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, jiems būdinga stačiakampis planas, simetriškas pastatų išdėstymas, erdvios terasos, link centro aukštėjantys statiniai, puošnus skulptūrinis dekoras. Susiklostė du šventyklų kompleksų tipai. Vadinamoji šventykla‑kalnas (Bakongo ansamblis Roluose, Prasat Thomo ansamblis Koh Kere ir Angkoro kompleksas), statyta kaip Visatos modelio centras. Pagrindinė šventykla dažniausiai buvo laiptuotos piramidės pavidalo, statyta ant kelių pakopų paaukštinimo, į ją vedė puošnūs laiptai. Kitos šventyklos arba jų grupės (Preah Ko Roluose, Bantei Srei Angkore) statytos ant žemės arba ant vienos pakopos platformos.
19 a. pabaigoje Kambodžos architektūrai įtakos turėjo Vakarų Europos kultūra. Pastatyta vakarietiško stiliaus pastatų (pvz. Karališkasis viešbutis, Nacionalinis muziejus, Budizmo institutas) su galerijomis, bokštais, dvišlaičiais smailėjančiais stogais. 20 a. projektuose buvo derinami vakarietiškos ir vietinės architektūros bruožai, o jo antrojoje pusėje pastatyta modernių funkcionalistinių pastatų (pvz. viešbučių kompleksas palei Mekongo upę).
Lankytinos vietovės
Pnompenis – šalies sostinė ir didžiausias miestas, – įsikūręs pietinėje Kambodžoje, prie Mekongo ir Tonlesapo upių santakos. Šio miesto architektūroje išliko daug Prancūzijos protektorato laikotarpio buržuazinio kolonijinio stiliaus kvartalų. Senoji išlikusi istorinė architektūra – budistų šventyklų architektūra ir Kambodžos vadovų rūmai. Sostinė – vienas pagrindinių verslo centrų Mekongo slėnyje su gana gerai išvystyta transporto infrastruktūra – oro, geležinkelių, automagistralių. Tai didelis uostas, iš kurios per Mekongo deltą susisiekiama su Pietų Kinijos jūra.
Siem Reapas – vartai į Angkoro archeologinį parką, kuriame yra įspūdingi senovės khmerų civilizacijos griuvėsiai. Siem Reapo tarptautinis oro uostas kasmet priima milijonus turistų, kurių traukos centras – 6 km į šiaurę nuo miesto esantis UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektas, pagrindinė Kambodžos turizmo vieta – Angkoras. Angkoro ir kitos šventyklos yra pasaulinio paveldo objekto, kuris yra didžiausias pasaulyje religinis kompleksas, dalis. Šis provincijos centras – tai didelė gyvenviečių, išsidėsčiusių prie Siem Reapo upės, sankaupa. Mieste vyrauja senieji kinų ir prancūzų architektūros stiliai, klesti amatai, šilko pramonė, o laukuose žaliuoja ryžių plantacijos, išvystyta žvejyba Tonlesapo ežere.
Kampučijos lygumoje tyvuliuojantis Tonlesapas – didžiausias gėlavandenis ežeras visame Indokinijos pusiasalyje. Tonlesapo jungiasi su Mekongo upe. Dėl šio intako liūčių ir potvynių metu ežeras smarkiai ištvinsta. Dėl sezoniškumo ežero plotas ir gylis smarkiai kinta – sausuoju metų laiku plotas – 2 500–3 000 km², gylis – 1–2 m, o musono metu plotas – 10 000–16 000 km², gylis siekia 10–14 metrų. Jo krantai žemi, pelkėti. Ežere gausu žuvų, čia veisiasi daug vandens paukščių. Tonlesapas paskelbtas biosferos rezervatu. Ežero pakrantės tankiai gyvenamos. Ežerą supa būdingi pastatai ant polių – tai gausių vietos žvejų šeimų namai.
Batambangas – antras pagal dydį Kambodžos miestas, populiarus tarp keliautojų dėl apylinkėse esančių senovinių šventyklų ir liūdnai pagarsėjusio bambuko geležinkelio. Batambangas – provincijos centras prie kelio, vedančio nuo sostinės Pnompenio iki Tailando. Tai pagrindinis šalies ryžių pramonės centras.
Sihanukvilis – didžiausias Kambodžos paplūdimių miestas pietinėje pakrantėje. Į Sihanukvilį turistus vilioja balto smėlio paplūdimiai, šiltas Tailando įlankos vanduo ir rami paplūdimio atmosfera. Provincijos sostinė yra giliavandenis uostamiestis. Jos salos ir paplūdimiai yra tarptautinis turistų traukos centras, o lankytojų skaičius nuolat auga. Sihanukvilis skiriasi nuo kitų Kambodžos miestų centrų. Architektūrai ir gatvėms išdėstyti čia taikomos šiuolaikinės funkcionalumo koncepcijos. Miestas buvo įkurtas kaip tarptautiniai jūrų vartai, todėl vietos ekonomiką lemia giliavandenis uostas ir netoliese esantis naftos terminalas. Pnompenio– Sihanukvilio transporto koridorius – pagrindinis nacionalinis prekybos kelias, kuris sudaro apie 75 proc. Kambodžos prekybos srauto.
Ekonomika
Turizmo pramonė yra antras pagal dydį valiutos pajamų šaltinis Kambodžoje po tekstilės pramonės. Tarptautinių turistų skaičius šalyje viršija šešis milijonus per metus.
Drabužių tekstilės pramonė – didžiausia Kambodžos gamybos sektoriaus dalis, kuri sudaro 80 proc. šalies pramonės eksporto. Kiti dideli ūkio sektoriai yra žuvininkystė, akvakultūra, šaldytų krevečių perdirbimas, maisto gamyba ir perdirbimas.
Žemės ūkis – Kambodžos ekonomikos pagrindas. Jis sukuria didžiąją dalį šalies BVP ir jame dirba beveik 80 proc. šalies darbo jėgos. Ryžiai – pagrindinė šio sektoriaus prekė. Kitos auginamos kultūros yra kukurūzai, manijokai, saldžiosios bulvės, žemės riešutai, sojų pupelės, sezamų sėklos ir kaučiukas. Pagrindinis komercinis produktas yra guma, kuri yra viena svarbių eksporto prekių po ryžių ir vienas iš nedaugelio šalies užsienio valiutos šaltinių.
Liūtys ir ryžių laukai
Tipiškame Kambodžos kraštovaizdyje vyrauja mėlyna ir žalia spalvos – dangaus bei ryžių plantacijų. Dėl savo geografijos ir atogrąžų klimato Kambodža yra žemės ūkio šalis, kurios pagrindinė kultūra yra ryžiai. Dauguma iš 15 milijonų šalyje gyvenančių žmonių yra ūkininkai. Žmonės vis dar augina ryžius naudodami tradicinę įrangą ir metodus ir pasitiki lietumi, o ne sudėtingomis drėkinimo sistemomis. Jie ūkininkauja lietaus sezonu, todėl turi pakankamai vandens ryžiams auginti. Derliaus nuėmimo metu smaragdinių ryžių laukuose gausu darbininkų, kurie tempia krepšius, prikrautus ryžių ryšulių. Vaizdas atrodo tarsi iš atviruko, o tūkstančiai turistų kasmet atvyksta pamatyti šio išlikusio gyvenimo būdo.
Kambodžos klimatas yra tropinis, oras šiltas arba karštas ištisus metus. Dominuoja kasmetinis musono ciklas, kuris lemia drėgnąjį ir sausąjį sezonus. Didžiausia vidutinė temperatūra yra apie 30 °C, vidurkis – apie 24 °C. Tačiau maksimali temperatūra aukštesnė nei 32 °C yra įprasta ir prieš pat lietaus sezono pradžią gali pakilti iki daugiau nei 38 °C. Bendras metinis kritulių kiekis yra apie 2 200 milimetrų. Didžiausias jų kiekis iškrinta liepą, rugpjūtį ir rugsėjį. Santykinė oro drėgmė yra didelė ištisus metus ir paprastai viršija 90 proc., o sausuoju metų laiku dieną gali būti apie 50 procentų.
Sausasis sezonas Kambodžoje trunka nuo lapkričio iki gegužės, kai šalį užplūsta sausas oras. Karščiausi mėnesiai trunka nuo kovo iki gegužės. Per sausąjį sezoną Kambodžą užplūsta turistai. Drėgnasis sezonas Kambodžoje užtrunka nuo gegužės iki spalio, kai pietvakarių musonas atneša lietų iš vandenyno į Kambodžą. Rugsėjis yra drėgniausias mėnuo šioje šalyje. Tuo metu daugelį dienų reguliariai lyja. Tačiau apsilankyti Kambodžoje per lietaus sezoną gali būti puikus būdas pamatyti kaimo grožį ir išvengti karščio. Viskas aplink sužaliuoja – ir ryžių laukai, ir laukinė augalija, ir kalnai.
Nuo gegužės iki lapkričio Kambodžos žmonės yra užimti laukuose – tai sezono darbų pradžia. Kol neprasideda kasdienės liūtys, ūkininkai suaria laukus ir išbarsto ryžių sėklas ant suartos žemės. Kiekvienas ūkininkas pasirenka geriausią ryžių sėklų daiginimo būdą – ar palaistyti lauką prieš sėją, ar po jos, arba palikti lauką priklausomą nuo oro sąlygų. Sudygus sėkloms, ūkininkai stebi lauką ir prireikus lieja.
Po trijų mėnesių ateis laikas ryžių derlių nuimti. Kambodžos ūkininkai ryžius pjauna tradiciniu būdu, be mašinų ir elektroninės įrangos. Dauguma ūkininkų naudoja pjautuvą, kaimynai ir šeimos organizuoja talkas, kad nuimtų visų ryžių laukus. Tik kai kurie turtingiausi ūkininkai ryžius pjauna kombainais. Bet Kambodžoje jų turi nedaug žmonių.
Per metus ūkininkai pasėja ir nuima du ryžių derlius. Pagrindinis – musoninis sezonas. Dėl stiprių liūčių ryžių ūgliai persodinami vasaros mėnesiais. Pagrindinis derlius nuimamas po šešių mėnesių. Sausojo sezono derlius natūraliai yra ne toks gausus, tačiau užauga greičiau – per tris mėnesius nuo pasodinimo lapkritį iki derliaus nuėmimo sausio arba vasario mėnesiais.
Ryžių plantacijos driekiasi visoje Kambodžoje, tačiau turtingiausios ryžių žemės yra Tonle Sapo baseino, Batambango, Kampong Čamo, Kampong Tumo, Kandalo, Svai Riengo ir Prey Vengo provincijose.
Vandens šalis
Keliaujant po Kambodžą, stebina upių gausa. Per šalį teka didžiausia Pietryčių Azijos upė Mekongas, kuriame slypi vieni didžiausių pasaulio gėlavandenių žuvų ištekliai. Į Mekongą suteka šimtai didesnių ar mažesnių upių, o į šias – tūkstančiai mažų upelių.
Vienas iš autentiškiausių festivalių Kambodžoje, kasmet pritraukiančių kelis milijonus žmonių, žymi unikalų gamtos reiškinį: kai tarp Tonlesapo ežero ir Mekongo upės vandens prasideda atvirkštinis srautas. Daug mėnesių Tonlesapo ežero vanduo įteka į Mekongo upę. Tačiau prasidėjus lietaus sezonui Mekongas pakyla ir jo tėkmės kryptis pasikeičia – upės vanduo kelis kartus padidina ežerą. Pasibaigus lietaus sezonui, Mekongo upės vanduo nuslūgsta ir jo srovė vėl apsisuka. Šis reiškinys pažymimas šventėmis. Mekongo upės vandens festivalis „Bon Om Touk“ yra viena pagrindinių švenčių Kambodžoje. Žmonės susirenka į ją iš visos šalies.
