Vanduo suteikia gyvybę, užtikrina gyvenimo ciklo eigą. Visoje planetoje esantys tvenkiniai ir ežerai – daugybės gyvūnų bei augalų gyvenamoji vieta; neatsiejama ekosistemos dalis, kuri tik iš pažiūros atrodo rami ir tyli. Deja, mokslininkų teigimu, vykstantys klimato pokyčiai pamažu keičia giliavandenių ežerų chemiją, kadangi vandens telkiniai yra labai jautrūs regioninių ir pasaulinių oro sąlygų pokyčiams. Be to, vis dažniau susiduriama su užterštumo ir atliekų problemomis.
Didžioji dalis gėlo vandens, esančio Žemės paviršiuje, yra ežeruose, upeliuose ir rezervuaruose, todėl šie vandens telkiniai – svarbiausi ištekliai. Nors gėli vandenys sudaro tik dalį (0,01 procento) viso planetos vandens, juose gyvena beveik 10 procentų žinomų Žemės rūšių gyvūnų. Pavyzdžiui, gėlo vandens ekosistemose žuvų rūšių yra daugiau nei vandenyne. Tačiau deja, ši statistika ima sparčiai keistis. Pasaulio gamtos fondas skelbia, kad žuvų rūšys sparčiai nyksta.
Nerimą kelia ir tai, jog gėlo vandens ekosistemų nykimas gali reikšti ir pokyčius, susijusius su vandens kokybe bei tuo, kad vandens nuolat mažėja. Pasaulio gyventojų skaičiui nuolat didėjant, auga ir saugaus, švaraus vandens poreikis. Dar 2010 metais pateikta statistika parodė, jog vien tik Jungtinėse Amerikos Valstijose per vieną dieną suvartojama 355 milijardai galonų vandens.
Britų poetas Wystan Hugh Auden kartą sakė: „Tūkstančiai gyveno be meilės, o ne vienas be vandens.“ Vis dėlto, vis dar permažai yra daroma, siekiant sumažinti vandens švaistymą. Maždaug 80 procentų pasaulio nuotekų išleidžiamos (beveik neišvalytos) atgal į aplinką, taip užteršiant upes, ežerus ir vandenynus. Vandens telkiniai užteršiami ir dėl šiukšlių pertekliaus. „The Lancet“ paskelbtame tyrime 2015 metais nurodyta, kad vandens užterštumas kasmet pasiglemžia apie 1,8 mln. gyvybių. O nesaugus vanduo vargina apie 1 milijardą žmonių visame pasaulyje.
Vanduo – universalus tirpiklis
Vandens tarša atsiranda tuomet, kai kenksmingos medžiagos – dažnai chemikalai ar mikroorganizmai – užteršia upelį, upę, ežerą, vandenyną, vandeningąjį sluoksnį ar kitą vandens telkinį, pablogindamos vandens kokybę ir darydamos jį toksišką žmonėms ar aplinkai.
Svarbu suprasti, kad vanduo yra nepaprastai pažeidžiamas taršos. Žinomas kaip „universalus tirpiklis“, jis sugeba ištirpinti daugiau medžiagų nei bet kuris kitas skystis žemėje. Dėl to vanduo taip lengvai užteršiamas. Ūkiuose, miestuose ir gamyklose esančios toksinės medžiagos lengvai ištirpsta ir susimaišo, sukeldamos vandens taršą bei eutrofikaciją.
Eutrofikacija yra būklė, atsirandanti tuomet, kai ežerai ir rezervuarai tampa per daug derlingi. Tai – procesas, kurio metu ežerų ir rezervuarų ekosistemos yra perkrautos cheminėmis maistinėmis medžiagomis, daugiausia azotu ir fosforu. Šios maistinės medžiagos gaunamos dėl žmogaus veiklos, įskaitant trąšų iš ūkių nutekėjimą bei nuotėkas iš kanalizacijos sistemų ir vandens valymo įrenginių. Natūralūs oro reiškiniai, oro teršalų nusėdimas atmosferoje ir erozija taip pat perneša maistingąsias medžiagas, esančias vandens baseine, į vandens tiekimą.
Vandens telkiniuose šios sunkios maistinių medžiagų dalys tręšia dumblius, sukeldamos paviršiaus dumblių žydėjimą, kuris gali užteršti geriamąjį vandenį. Be to, dumbliams praradus gyvybę, prasideda irimas. Šis skilimo procesas sunaudoja vandenyje ištirpusį deguonį. Kai deguonies lygis išeikvojamas, dugno vandenyse, kur deguonies lygis yra per žemas, kad gyvybė palaikytų, išsivysto hipoksinės (negyvos) zonos. Negyvosios zonos kenkia žuvininkystei ir turizmui.
Požeminio vandens tarša
Kai lietus patenka ir prasiskverbia giliai į žemę, užpildydamas vandeningojo sluoksnio plyšius, įtrūkimus ir akytas erdves (iš esmės požeminis vandens sandėlis), jis tampa požeminiu vandeniu – vienu iš mažiausiai matomų, bet svarbiausių gamtos išteklių. Kone pusę pasaulio gyventojų geriamąjį vandenį naudoja gruntiniame vandenyje, pumpuojamame į žemės paviršių. Kai kuriems kaimo vietovių žmonėms tai yra vienintelis gėlo vandens šaltinis.
Požeminis vanduo užteršiamas, kai teršalai – pesticidai ir trąšos – atliekos, išplaunami iš sąvartynų ir kanalizacijos sistemų – patenka į vandeningąjį sluoksnį. Valyti gruntinius vandenis gali būti sunku ar net neįmanoma, be to, brangu.
Pasekmė – užterštas vandeningasis sluoksnis gali tapti nebenaudojamas keliems dešimtmečiams ar net tūkstantmečiams. Pažeistas požeminis vanduo taip pat gali paskleisti taršą toli nuo pradinio taršos šaltinio, patekdamas į upelius, ežerus ir vandenynus.
Grėsmė seniausiam ir giliausiam pasaulio ežerui
Paviršinis vanduo, užimantis apie 70 procentų žemės, užpildo mūsų vandenynus, ežerus, upes ir visas kitas mėlynąsias pasaulio vietas. Deja, remiantis naujausiais JAV aplinkos apsaugos agentūros atliktais nacionalinės vandens kokybės tyrimais, beveik pusė mūsų upių ir upelių bei daugiau nei trečdalis ežerų yra užteršti ir netinkami maudytis ar žvejoti. Maistingų medžiagų tarša, į kurią įeina nitratai ir fosfatai, yra pagrindinė šių vandens šaltinių tarša.
Baikalo ežeras – seniausias, giliausias ežeras pasaulyje – vienas iš geriausiai žmogaus sukeltų klimato pokyčių pasekmes jaučiančių vandens telkinių. Pietiniame Sibire esantis Baikalas stūkso planetos regione, kuris yra itin intensyviai veikiamas temperatūros atšilimo. Todėl ežeras sušilo, sezoninis ledas tapo plonesnis ir suardė po juo esančią ekosistemą. Šiais metais mokslininkai pateikė pirmuosius įrodymus, kad ežere atsirado jam nebūdingų augalų rūšių, galinčių išnaikinti unikalią Baikalo augaliją. Keičiantis ežere esančiai augalijai bei didėjant užterštumui, baiminamasi, kad vandens kokybė taip pat pradės mažėti.
Tiesa, Baikalo ežeras nėra išimtis. Klimato pokyčiai kenkia ir kitų didelių, senovinių ežerų, tokių kaip Tanganikos ežeras Rytų Afrikoje, ekosistemoms.
Perspektyvos pokyčiams
Daugybė valstybių ieško būdų, galinčių padėti sumažinti klimato taršą, tačiau rezultatai vis dar nėra pakankamai geri. Turime daryti daugiau. Ekspertai teigia, kad kiekvienas asmuo gali prisidėti prie vandens taršos mažinimo. Viskas prasideda nuo mažų žingsnių, tokių kaip sumažintas plastiko naudojimas, atliekų rūšiavimas bei tinkama automobilio priežiūra. Taip pat tvarumo specialistai skatina atkreipti dėmesį į sunaudojamą vandens kiekį ir, pavyzdžiui, augalų laistymui naudoti lietaus vandenį.
Asociatyvi nuotr.
