Pagaliau pasibaigus verslo centrų erai, miestuose pradėjo dygti koncertų salės ir kiti kultūriniai objektai. Architektams tai reiškia atsivėrusią galimybę išlaisvinti fantaziją, nes dažniausiai šie objektai neturi vieno sąlygas diktuojančio užsakovo. Kita vertus, kai konkursai vykdomi viešojo pirkimo būdu, objektai vertinami visuotinai. Tai reiškia, kad sėkmę atneš tik naujesnė klasikinių sprendimų versija arba tobulas genialumas. Šiemet trys tokie pastatai sukėlė visuotinę susižavėjimo bangą: Elbės filharmonija („Elbphilharmonie“) Hamburge (Vokietija), Australijoje iškilęs daugiakultūris centras „Bunjil Place“ ir Otoje (Japonija) išdygusi meno galerija.
Kvarcinio kristalo burė
Elbės filharmonijos koncertų salė – nauja stiklinė konstrukcija, primenanti pakeltą burę, vandens bangą ar kvarcinį kristalą. Buvo panaudota net 1 000 išlenktų stiklo langų šiai burei pakelti. Tačiau pastatas sulaukė dėmesio ne dėl neįprastos formos, bet sprendimo jį „uždėti“ ant 1963 m. pastatyto sandėlio stogo. Todėl nieko keista, kad tai aukščiausias statinys Hamburge. Jo aukštis siekia 108 metrus. Pastatas yra 26 aukštų ir užima 120 tūkst. m2 plotą.
Statinį projektavo architektų studija „Herzog ir de Meuron“. Architektai pasakoja, kad sandėlis atliko ne tik pamatų funkciją. Jį su koncertų sale jungia apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria puiki Hamburgo panorama. Į ją gali patekti kiekvienas norintysis, o iš jos veda įėjimas į koncertų salės fojė.
Iš fojė ovaliais laiptais galima kilti į koncertų sales. Kaip ir stiklinis fasadas, taip ir dauguma interjero paviršių, yra gaubti. Tai sukuria unikalios autentikos įspūdį. Pasijunti lyg vandenyje. Kaip ir bangos, taip ir šis pastatas neturi tiesių linijų.
Elbės filharmonijoje yra trys koncertų salės. Didžiausioje iš jų telpa 2 100 lankytojų. Tačiau svarbiausia ne jos dydis, bet erdvės projektas, sukurtas pagal vynuogės formą. Pagrindinė salė suprojektuota pagal 1963 m. Berlyno filharmonijoje ir Vienoje įsteigtos vynuogių formos auditorijos koncepciją, t. y., kai vienas branduolys jungia šalia esančius balkonus. „Vynuogynas“ didelėse auditorijose leidžia jaustis arčiau atlikėjų, tačiau akustine prasme yra sudėtingesnė struktūra, todėl architektai dirbo su garsiuoju akustikos specialistu Yasuhisa Toyota. Jis panaudojo 10 tūkst. individualiai sukurtų mikroscheminių gipso kartono plokščių, skirtų ne sugerti, o atspindėti garso bangas.
Rytinėje pastato dalyje yra įsikūręs viešbutis, konferencijų salės, restoranai, barai, SPA centras. Akivaizdu, kad architektai norėjo pakeisti Hamburgo peizažą, įkūnyti vandens stichiją, sukurti nepretenzingą kultūrinį objektą bei susitikimų erdvę visiems. Pasaulio spauda netruko įvertinti šių pastangų ir naująją koncertų salę pavadinti naujo šio miesto gyventojų įvaizdžio simboliu. Kaip sako „The Washington Post“ žurnalistas Rowanas Mooras, šis kultūros objektas transformavo ne tik Hamburgą, jis nubrėžė naujas ir architektūros, ir kultūros ribas.
Eksperimentinė erdvė
Į šių metų įspūdingiausiųjų trejetuką pateko ir Australijoje iškilęs pastatas „Bunjil Place“. Kaip sako patys architektai (kompanija „FJMT“, vadovaujama architekto Richardo Francis-Joneso), tai yra biblioteka, spektaklis, parodų vieta, galerija, lanksti eksperimentinė erdvė renginiams, paskaitoms, diskusijoms, šventėms, aptarnavimo centras, moderni darbo ir bendradarbiavimo vieta. Tai vieta, kurioje telpa viskas. Kaip tai pavyko pasiekti? 24,5 tūkst. m2 plotą sudaro skirtingos erdvės, kurios tarpusavyje susijungia per centrinę fojė.
Buvo siekta sukurti autentišką statinį, atsižvelgiant į tapatumo praradimo problemas, kurias lėmė kaimo ir mažų miestelių staigi plėtra. Toks požiūris sustiprino norą pabrėžti vietovės istoriją, gamtinę įvairovę – viską, kas formavo bendruomenę. Todėl „Bunjil Place“ interjeras ir eksterjeras kuriamas, naudojant medinius elementus.
Pastatas iškilo prie aktyvių magistralinių kelių, bet atokiau nuo populiarių viešojo susirinkimo vietų. Tai ir pranašumas, ir trūkumas. Keliaujant į tokį daugiafunkcį objektą, lengva išvengti automobilių spūsčių ir išmetamųjų teršalų komplekto. Tai kokybiška pramogų, kultūros ir mokymosi erdvės alternatyva, tačiau, kaip ir viskas, kas yra priemiestyje, nelaukia prašalaičių.
Pagalba miestui
Ši meno galerija ir biblioteka pasakoja kultūros istoriją. Daugiafunkcis centras pastatytas Japonijos Otos mieste, kuriame gyvena apie 220 tūkst. žmonių (panašiai kaip Kaune). Iki šiol tai, japoniškais masteliais skaičiuojant, buvo nedidelis ir beveik niekuo neišsiskiriantis miestelis. Kasdien centrinėje jo stotyje apsilankydavo apie 10 tūkst. žmonių. Deja, iš jos jie beveik neišeidavo. Aplinkinės ramios, beveik iki nuobodumo pilkos gatvelės neviliojo, tad keleiviai kito traukinio ar autobuso laukdavo stoties fojė. Šis meno centras ir biblioteka turėjo atsirasti priešais stotį, todėl ir jo tikslas – įkvėpti gyvybės stoties rajonui, skatinti keliautojus miestą pažinti ne per stoties vitrininius langus.
Architektas Akihisa Hirata siekė keliautojams sukurti kelią, kuriuo eidami jie pasiektų 3 152 m2 meno galeriją ir biblioteką. Meno galerijoje sukurtas pasivaikščiojimo scenarijus apima penkis aukštus. Kiekviename jų jie pažintų vis kitokią Otą. Architektas atskleidė, kad, norėdami pritraukti skirtingų amžiaus lankytojų dėmesį, interjerą jie projektavo pasitelkdami vis kitas medžiagas, tarkime, sukurdami koralinių rifų sistemą, žydinčių gėlių pievą.
Otos miesto meno galerija ir biblioteka įrodo, kad kelių suinteresuotų grupių sukurta architektūra gali ne tik transformuoti miestą, bet ir pakeisti visuomenę.
