M. V. Vilys: aplink vykstant destruktyviems dalykams reikia toliau kurti grožį


Visi esame matę šiaudinių sodų. Jei ne kaimo gryčioje, tai bent muziejuje. Bet ar teko sėdėti, ar bent liesti baldus, paremtus etnografiniais elementais ir sakraliąją geometrija? Kuriantis amatininkas Mantvydas Vladas Vilys pasakoja savo, kaip kūrėjo kelią bei kaip eksperimentai su netradicinėmis medžiagomis Brazilijoje virto interjero baldų paroda.

Esi kilęs iš Klaipėdos, iš menininkų šeimos. Ar susidomėjimas etnokultūra atėjo nuo mažų dienų, ar kelias iki jos buvo kitoks?

Kelias buvo kitoks. Mano šeimoje dominuoja ateistinis požiūris, tad etnokultūra pas mane atsirado, kai man buvo apie devyniolika metų pradėjau groti tradicinių šokių klube, pirmoji etno patirtis atėjo per muziką. Vėliau su bendraminčiais įkūrėme amatininkų gildija „Krikragaa” bei įkūrėme dirbtuves Klaipėdoje. Taip prasidėjo visi etniniai ir meniniai projektai, instaliacijos, renginiai ir festivaliai.

Ar šiuolaikiniame pasaulyje galima suderinti, prasmingai ir praktiškai panaudoti mūsų etnokultūros paveldą, o gal jo vieta muziejuje?

Japonija yra pats geriausias pavyzdys. Joje yra labai stiprus tradicinis faktorius, savo etninę kultūrą jie stipriai puoselėja ir šiandien: nuo amatų, tradicijų, iki švenčių, bet tuo pačiu tai viena moderniausiu pasaulio valstybių. Etnokultūra ir modernus pasaulis, mano akimis, niekada „nesipjovė“. Iš senovės visada galime pasisemti išminties, bei ją adaptuoti šiandienai. Doizmas, ar mūsų patarlės – jose slypinti išmintis duria lyg pirštu į akį!

Pasikalbėkime apie parodą „Dangaus sodų namai“, kokius objektus joje bus galima išvysti?

Joje bus dvi kompozicijos, kurios vieną kitą papildo. Pirmoji – svetainė, joje yra pietų stalas, suoliukas, kėdė ir dviguba kėdė. Taip pat šviestuvas, kuris kabo virš stalo, bei sodas kuris levituoja virš stalo elektromagnetinėmis priemonėmis. Antroji – skirta sėdėti beveik ant grindų, kinišku stiliumi, ramiai gerti arbatą ir pan. Joje dar yra veidrodis, kuriame yra trikampio segmentai. Didžioji objektų dalis pagaminta iš ąžuolo, guobos, juodojo ąžuolo ir bambuko. Visi baldai kuriami naudojimui, ir neturi intencijos tapti tik puošmena ar dekoracija.

Esi laimėjęs Kultūros tarybos Jaunojo menininko stipendiją. Ar tau, kaip kūrėjui ši parama, ši programa padėjo, ir buvo naudinga tavo kūrybos kelyje?

Labai. Idėja sukurti vidaus interjerą, pagal sodų struktūrą interpretuojant jo segmentus būtų nusikėlusi kur kas vėlesniam laikui jeigu ne stipendija, kuri padėjo susikoncentruoti ties šiuo projektu. Pats projektas jėgų pareikalavo kur kas daugiau nei tikėjausi, buvo daug iššūkių.

Įvardink bent tris priežastis, kodėl verta ateitį į parodos atidarymą, ar ją aplankyti vėliau?

Parodoje gros Rytis Girskas ir Dorota Girėja – post folk muzikos kūrėjai ir atlikėjai. Mokslų daktaras Vytautas Tumėnas, kuris analizuoja simbolius ir mitologiją, pakalbės apie sodų tradicijas bei sakraliąją geometriją. O parodos uždarymo dieną (lapkričio 29 d.) Apeirono teatras atliks perfomansą „Sode dievų nėra“ po kurio turėsime pokalbį apie kūryba sodų tema.

Kokia būdavo šiaudinių sodų paskirtis senovėje?

Pagal tradiciją juos kabindavo ant pačio ploniausio siūlelio, jis turėdavo visą laiką suktis. Jeigu kažkas užėjo į svečius, o sodas nustojo suktis tai buvo laikoma blogu ženklu. Patys sodai turi labai stiprų ir seną mitą. Tai gana mistinis objektas, kuris pagal senąją tradiciją simbolizuoja visatos santvarką. Sukurti sodą būdavo didelė garbė, ant sodo kabindavo paukštukus – linkėjimus, kad būtų daug vaikų, jog darnos nestigtų bei turto, taip pat taikos, ramybės. Praėjus kalendoriniams metams būdavo rišamas naujas sodas, o senasis sudeginamas.

Šiuo metu UNESCO svarsto, ar įtraukti šiaudinių sodų rišimo tradicija į pasaulio paveldo sąrašą. Ar parodos atidarymo laikas susijęs su šiuo svarstymu?

Vilniaus etninės kultūros centras ir Nacionalinis muziejus pernai kreipėsi į UNCESCO, jog ši tradiciją būtų įrašytą į paveldo sąrašą. Gruodžio viduryje turėtų ateiti atsakymas. Visi labai laukiam. Žinojimas apie šią paraišką mane paskatino pasiskubinti su šia paroda, bei šiek tiek pažaisti, ir padirbėti sodų tema savo darbuose.

Man paskambino iš Vilniaus etninės kultūros centro ir paklausė, ar galiu suskurti instaliaciją lygiadienio šventei. Pasiūliau pastatyti penkių metrų aukščio ir penkių metrų pločio piramidę, kaip etnografinį sodą su šviesos instaliacijomis. Aplink buvo daug mažų piramidžių su žvakėmis. Renginio metu joje grojo grupė „Atalyja“.

Pusantrų metų gyvenai ir kūrei Brazilijoje, kaip tavo akiratyje atsidūrė ši šalis?

Meilė, likimas, smalsumas. Įdomu, jog šios parodos idėja man kilo Brazilijoje, ten pagaminau pirmąjį baldą iš bambukų tradicinio sodo motyvais.

Ir tada atsidūrei Švenčionėliuose? Kas tave čia pritraukė, kodėl savo dirbtuves įkūrei būtent čia, o ne Vilniuje, ar prie jūros?

Prieš Braziliją dešimt metų aktyviai veikiau Klaipėdoje, bet grįžęs persikrausčiau į Vilnių. Tai buvo nauja pradžia, ieškojau ką veikti, kur integruotis. Tuo metu man paskambino ir pasiūlė pastatyti ugnies skulptūrą „Žaltyčio“ festivaliui, kurią vėliau sudeginome. Taip užsimezgė pažintis su „Miško uostu“, vis sulaukdavau kvietimų čia apsilankyti. Kūrybinių industrijų idėjos man pasirodė patrauklios, o Vilnius irgi netoli – vos valandos kelionė traukiniu ar mašina. Tad pasiryžau šiai aferai.

Bet ir čia tau ramiai nesibūna, pernai Švenčionių miestelio parkui kūrei temines Kalėdų dekoracijas?

Švenčionių r. savivaldybė ir kultūros centras puošėsi šventėms, ir man patikėjo sukurti parko dekoracijas. Kurias užvadinau „Kalėdų sodu“. Iš esmės kūriau visas instaliacijas. Ten buvo ir elnias, ir vartai, ir miesto šviestuvai papuošti sodais, puošėm ir pačia eglutę žvaigždėmis.

Sakoma, svajones reikia laikyti arti savęs ir tyloje, bet kai jos paauga – jomis pasidalinti. Taip jos greičiau išsipildo. Ar turi tokią, kuria norėtum pasidalinti?

Taip, Japonija. Norėčiau ten nuvežti parodą, nuvykti į meistrų dirbtuves pasimokyti, kartu kažką pastatyti. Manau, jog veikdamas šalies viduje ją pažinčiau daugiau, nei važinėdamas aplink, kaip turistas.

Gal pastaraisiais metais kontempliavai, kokia prasmė kurti meną karo kontekste? Turiu mintyje Ukrainą, o dabar ir Izraelį. Ar dar liko prasmės, o galbūt priešingai – ji net labai išaugusi?

Kūryba yra tokia plati sąvoka. Karo menas savyje irgi talpina meną, visi Kun fu ir t.t. Tikiu, jog visi žmonės yra kūrybiški, tik jis pasireiškia skirtinguose plotmėse. Man patinka sentencija – „jeigu gali nekurti – nekurk“. Aš nesu karo menininkas, karo dievas. Mano aistra yra kitur, bet žinau, jog negaliu nekurti. Man ateina vizijos, idėjos, ir man reikia pasimėginti. Mėgstu kurti gražius ir kitoniškus daiktus, estetika, grožis, jo pajautimas man svarbūs. Dėl to jog pasaulyje vyksta destruktyvūs dalykai nereiškia, jog reikia sustoti kurti grožį.

Teksto autorius Mantas Jusis.

A. Bakas nuotr.
E. Činga nuotr. (piramidė)

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Susiję straipsniai

Paskutinės naujienos

Šiaulių karinis miestelis jau atidarytas

Šiauliuose iškilmingai atidarytas naujausias ir didžiausias Lietuvoje karinis miestelis, kuris tapo Kunigaikščio Margirio pėstininkų bataliono ir KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios…

Has photos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų