Nors pasaulyje gausu skirtingų atspalvių, kuriais padengiami įvairūs daiktai, Nyderlanduose gyvenanti dizainerė Agnė Kučerenkaitė nuolat ieško naujų formulių ir pigmentų.
Jos keramikinių plytelių projektas buvo apdovanotas vienu reikšmingiausių industrinio dizaino apdovanojimu „Red Dot 2020, Best of the Best Product Design“.
Keramikai bei tekstilei dažyti sprendimų, kūrėja ieško atliekose – vandens valymo įrenginiais išgaunamas geležies, pelenų, augalinės kilmės likučių pigmentas.
Portalo Structum.lt redakcija plačiau kalbasi apie didžiulio įvertinimo sulaukusį jos vystomą projektą „Biofuel Waste is Bliss“, netikėtai kilusias tvarumo idėjas ir kitus atradimus šiuolaikinėje pramonėje.
– Kaip prasidėjo Jūsų tvarumo kelionė? Kada tuo susirūpinote?
– Studijų metu Eindhoveno dizaino akademijoje gavau kvietimą į tris mėnesius trukusią keramikos rezidenciją Japonijoje. Gyvenau ir dirbau Arita mieste, Kyushu saloje. Tyrinėjau įvairius mineralus ir uolienas, kurios buvo naudojamos darbui su porcelianu daugiau nei prieš 400 metų. Arita miestas garsėja savo porceliano darbais, dėl to pritraukia užsienio pirkėjus ir kolekcionierius.
Kaip ir visame pasaulyje, amatai praranda susidomėjimą, todėl patys amatininkai ir gamyklos privalo ieškoti būdų, kaip pritraukti naujas kartas ir išgyventi. Šiuo metu beveik visos medžiagos, naudojamos keramikoje, yra importuojamos, todėl mano pasiūlymas buvo atgaivinti vietines medžiagas prarastam identitetui kurti.
Sukūriau glazūrų kolekciją iš vietinių medžiagų ir net šalutinių atliekų, kurios lieka po paties porceliano gamybos. Grįžusi į Olandiją norėjau pritaikyti žinias savo baigiamajam darbui.
Paprastai metalų oksidai yra naudojami kaip dažai keramikos glazūroms, nes organinės kilmės pigmentai aukštoje temperatūroje sudega. Ieškojau pridėtinės vertės ir taip kilo idėja panaudoti metalų atliekas. Ironiška, tačiau įdomiausi rezultatai pasiekiami iš atliekų su didžiausiomis metalų koncentracijomis.
2016 metai startavo „Ignorance is Bliss“ dizaino projektas. Laikui bėgant projekto sudėtingumas augo, prijungiant ir kitas industrijos atliekas, medžiagas, technikas ir disciplinas. Tai tęstinis, sudėtinis projektas, pagrįstas teoriniais ir praktiniais tyrimais, kuriame naudojamos atliekos ir antrinės žaliavos aukštesnės vertės (angl. upcycling) produktams sukurti.
– Šiuolaikinė pramonė – kokiais principais ji šiandien vadovaujasi, kokias jos ydas pastebite?
– Šiuolaikinė pramonė vadovaujasi pelno siekimu ir efektyvumu. Jos pagrindinis tikslas yra pasiekti pelną kuo greičiau ir pigiau. Viena iš pastebimų pramonės ydų yra gamybos procesų ir produktų aplinkosaugos poveikis.
Daugelis pramonės sektorių kenkia aplinkai dėl didelio energijos ir išteklių naudojimo, taršos, atliekų generavimo ir gamybos išmetamųjų dujų bei teršalų. Tai sukelia neigiamą poveikį klimato kaitai, gamtos ištekliams ir gyventojų sveikatai.
Kuriant dizaino sprendimus mums būtina gilintis į problemas, susijusias su aplinka ir jos išsaugojimu. Jeigu kuriame produktus – standartines medžiagas laikas keisti tvariomis. Būtina dizaine pagalvoti ir apie paprastą daiktų išrinkimą ir surinkimą. Egzistuoja didelė problema su sudėtingų prietaisų konstrukcijomis, nes tai komplikuoja medžiagų rūšiavimą. Todėl reikia dizainerių, kurie įvardintų šias problemas ir darytų pokyčius. Taip pat, kurie gilintųsi į cheminius, fizikinius, biologinius procesus ir kurie nuolat sektų tyrimus ir mokslinę pažangą.
– Savo paskutinį projektą pavadinote „Biofuel Waste is Bliss“ (biokuras yra palaima). Kokį potencialą įžvelgiate biokuro atliekose?
– Globaliai iš bioenergijos gamybos generuojama daugiau nei 476 mln. tonų pelenų, iš kurių didelė dalis atsiduria sąvartynuose. „Biofuel Waste is Bliss“ projektas siekia spręsti šią problemą ieškant tvarių alternatyvų Vilniaus šiluminės elektrinės generuojamam atliekų kiekiui mažinti.
Vilniaus šiluminė elektrinė, kaip pagrindinį biomasės šaltinį naudoja medžių kirtimo likučius energijos gamybai. Kiekvieną mėnesį elektrinė generuoja apie 460 tonų medžio pelenų atliekų, dėl ko patiria didelius šalinimo kaštus.
Šiuo metu tik maža dalis atliekų panaudojama kelių užpildams, nors pelenai yra netoksiški ir tinkami perdirbimui. Pelenų įtraukimas į keramikos glazūras turi keletą privalumų. Pelenai natūraliai atlieka kalcio, silicio ir kitų mineralų, esančių medžio pelenų atliekose, funkciją, mažinant poreikį išgauti šiuos mineralus iš tradicinių šaltinių.
Pelenuose esančios medžiagos mažina keramikos degimo temperatūrą, kas yra labai svarbu taupant energiją. Be to, keramikos deginimo procese mineralai neišskiria CO2, nes jie jau buvo sudeginti bioenergijos deginimo procese.
Būtent šiame projekte plytelių spalva yra gaunama vien tik iš geležies (apie 2 proc.), esančios pelenuose natūraliai. Projektas paremtas mokslu bei paskaičiavimais, kad produktai būtų itin draugiški aplinkai ir kuo mažesnis anglies dvideginio pėdsakas.
– Pastaraisiais metais girdime vis daugiau naujienų apie bandymus pritaikyti netradicines medžiagas. Visgi, masinė gamyba prie šių idėjų bangiai teprisideda. Ko reikia, kad tokie produktai būtų pradėti gaminti masiškai?
– Europos Sąjunga numato tapti neutralia klimatui iki 2050. Kad pasiekti tokius tikslus, valstybės turi įsitraukti politiškai ir skatinti įvairius sektorius pergalvoti savo verslo strategijas. Būtina skatinti žmonių sąmoningumą šiuo klausimu, edukuoti, nes labai dažnai žmonės tiesiog nesusimąsto apie savo aplinką ar kokios medžiagos ir procesai reikalingi tai aplinkai sukurti, kokią įtaką tai daro mūsų sveikatai ir kaip medžiagos ar daiktai yra utilizuojami.
Tai labai skatina pergalvoti dizaino ir gamybos procesus. Aš dirbu daugiausia su atliekomis ir antrarūšėmis žaliavomis. Projektas nesibaigia tik dizaino objektu. Labai svarbus yra procesas bei atrasta metodika, pritaikomumas. Tvarumo sąvoka yra sudėtinga. Kad objektas taptų tvarus reikia apgalvoti kiekvieną žingsnį, o tai labai ilgas procesas.
– Projekte „Biofuel Waste is Bliss“ iš pelenų gaminate plytelės. Kaip kilo tokia idėja? Gal galite glaustai nupasakoti gamybinį procesą?
– Tęsiant savo baigiamąjį darbą, kuris iš pradžių buvo parodomoji porceliano indų, tekstilės ir stiklo kolekcija, dažyta atliekomis, ieškojau būdų, kaip pritaikyti atrastas technikas didesniame mastelyje. Jau 2017 metais sėkmingai pritaikiau keramines plyteles, glazūruotas metalų atliekomis, restorano interjere, Roterdame, Olandijoje. Tai buvo pirmasis projektas, įrodantis, kad tokia plytelių gamyba gali būti sėkminga.
Tuo metu jas gaminau ir glazūravau pati, rankomis. Šiuo metu „Ignorance is Bliss“ keramikinių plytelių kolekciją sudaro daugiau nei 20 rinktinių spalvų, kurios yra daugelio metų tyrimų ir bandymų rezultatas, o mano gamintojai gali pagaminti bet kokį reikiamą plytelių kiekį. Jos glazūruojamos, naudojant pigmentus, gautus tik iš pramoninių metalo atliekų. Paprastai keramikai naudojami metalų pigmentai būtų kasami ir toliau apdorojami pramoniniu būdu. Mano glazūrose atliekų kiekis siekia iki 40 proc.
Geriamojo vandens tiekimo ir dirvožemio valymo įmonės yra pagrindinės atliekų tiekėjos šiam projektui. Glaudžiai bendradarbiauju su „Vilniaus vandenimis“ ir vandenvietėmis Olandijoje, kurios dalinasi geležies atliekomis. Keramikinių plytelių projektas buvo apdovanotas vienu reikšmingiausių industrinio dizaino apdovanojimu „Red Dot 2020, Best of the Best Product Design“.
2022 metais aš ir kolegė mokslininkė Marija Špokaitė startavome su „Biofuel Waste is Bliss“ projektu. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas pritaikymui didesniu mąsteliu, t.y. keraminių plytelių glazūrų ir plytų gamyboje. Medžio pelenų naudojimas keramikoje siekia seniausius laikus, o šiuo metu yra pritaikomas gan retai, tik meniniuose projektuose.
Visa patirtis kuriant glazūrų formuluotes labai pasitarnavo naujame projekte. Biokuro atliekos – medžio pelenai keičia konvencines medžiagas kalcį ir silicį.
Šiuo metu pelenų kiekis projekto glazūrose siekia iki 55 proc. Nagrinėjami skirtingi aspektai – atliekų maišymas į molį ir glazūrą, jų taikymas įvairiuose paviršiuose, eksperimentavimas su skirtingais moliais, degimo temperatūromis, programomis ir krosnių tipais. Kiekviena modifikacija reikalauja konkrečių cheminių formuluočių.
– Kokiomis medžiagiškumo savybėmis pasižymi šios plytelės? Kiek jos patvarios?
– „Biofuel Waste is Bliss“ yra bendras darbas su aplinkos mokslininke Marija Špokaite. Išsamiai apžvelgiama jau egzistuojanti mokslinė literatūra bei eksperimentuojama tokia kryptimi, kad atliekos būtų panaudotos optimaliai. Bendradarbiavimas su mokslininke yra svarbus tuo, kad išvengti „greenwashing“ ir pagrįsti teiginius apie projekto tvarumą.
Projektas remiasi holistiniu požiūriu – vertinamas ir kitų keramikos medžiagų, naudojamų glazūrose (keramikos glazūros paprastai sudarytos iš 3-8 cheminių junginių), tvarumas. Plytelių gamybai naudojamos etiškos medžiagos, atsisakoma toksiškų medžiagų, dažnų keramikos gamyboje, tokių kaip švinas ir baris.
Be to, projektas tyrinėja keramikos inovacijas ir skatina atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Ši informacija tarnauja kaip motyvacija gamintojams įgyvendinti tvarias praktikas savo veikloje. Tokių ir panašių atliekų įtraukimas nereikalauja didelių pokyčių įrangos ar gamybos procese, o atliekos atstoja pramoniniu būdu sukurtas medžiagas, todėl savybės išlieka tokios pačios, kaip ir standartinių plytelių.
Plytelės yra pilnai funkcionalios ir tarnaus tiek pat, kaip ir įprastinės. Projektas, orientuotas į architektus, interjero dizainerius ir statybų pramonės profesionalus. Šiai dienai jau galima pagaminti „Biofuel Waste is Bliss“ plyteles pagal užsakymą, tačiau vis dar vyksta paruošiamieji darbai ir plyteles oficialiai bus galima įsigyti jau rudenį.
– Su medžiagomis eksperimentuojate jau kurį laiką – prieš tai kilimų siūlus dažėte botaninėmis ir geležies atliekomis. Kuris Jūsų medžiagiškumo eksperimentas buvo ar yra įdomiausias?
– 2020 metais sukūriau lininių kilimų kolekciją „Lutetia“ ir „Juno“. Komercinis tekstilės dažymas sukelia daug aplinkos ir sveikatos problemų dėl procese naudojamų cheminių medžiagų, o natūralus dažymas pramoniniu mastu naudojamas retai. Geriamojo vandens tiekimo ir žemės ūkio pramonės (maistas ir papildai) yra pagrindiniai atliekų tiekėjai šiam projektui.
Kilimus nuaudė lininių kilimų iš Panevėžio gamintojai „Ecolinum“. Liną pasirinkau, nes tai universalus, ekonomiškas, atsparus augalas, kurio auginimui reikia kur kas mažiau vandens ir pesticidų nei medvilnei.
Be to, tai yra patvari, atspari ir hipoalerginė medžiaga. Šiuo metu siūlai dažomi natūraliai rankomis devyniomis spalvomis, kurios buvo sukurtos iš atliekų. Šie objektai vizualizuoja tik vieną platesnio projekto atkarpą – prie tekstilinių pigmentų ir dažų iš atliekų dirbu ir toliau, kad būtų galima pritaikyti gamyboje didesniu masteliu.
Negaliu išskirti nei vieno projekto, nes visi yra tęstiniai – jei nusprendžiu investuoti savo laiką ir energiją, tai reiškia, kad projektas turi turėti potencialo, būti įdomus savo istorija. Kiekvienas projektas yra unikalus, skirtingas savo problematika bei reikalauja įvairių techninių žinių.
Dirbu su keramika, tekstile, bioplastikais, ir kątik startavau su nauju projektu, kuriame panaudosiu natūralaus akmens atliekas. Projektas vykdomas kartu su įmone iš Lietuvos „Akmenstata“, kurią atstovauja Doloresa Greivytė. Įmonė per mėnesį sugeneruoja apie 8 m3 įvairių atliekų – nupjautų netolygių kraštų, nuopjovų ir smulkių gabalėlių. Aš bandysiu projektą vystyti dviem kryptimis, kurti namų apyvokos daiktus iš didesnių likučių ir naujus architektūrinius paviršius iš smulkių dalelių.
Dėkoju už pokalbį.
