Šiais metais duris sostinėje atvėrusiame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Pilininko name įspūdingai sujungiama istorija ir dabartis. Tikimasi, kad vertingas istorinis pastatas, stebinantis nuolatine visus pojūčius veikiančia modernia ekspozicija, taps populiaria edukacijų, koncertų, renginių ir laisvalaikio vieta.
Nauja parodų erdvė Gedimino kalno papėdėje, pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės Rūtos Kačkutės, išskirtinė – ji išryškina Lietuvos tapatybę ir padeda suprasti, kaip mūsų šalyje buvo pritaikomos pasaulio tendencijos ir kaip Lietuva atrodo pasaulyje.
Pilininko namas su keturiais atskirais įėjimais į rūsius – unikalus XV–XVI a. Lietuvos pilių paminklas. Iki rekonstrukcijos čia buvo įrengtos administracinės patalpos, tad pirmiausia buvo pakeista pastato paskirtis – iš administracinės į kultūros. Prieš rekonstrukciją pastate ir jo teritorijoje buvo atlikti istoriniai, archeologiniai, architektūriniai ir polichrominiai tyrimai.
Atliekant restauravimo ir konservavimo darbus, atidengti ir dabar eksponuojami gotikos ir renesanso laikotarpių mūrai bei dekoro elementai, atkastas šiaurinis rūsys, požeminiai koridoriai, skliautuotos erdvės su renesansinėmis angomis, atidengtos medinės sijinės perdangos.
Rekonstruojant pastatą stengtasi išlaikyti autentiškumą ir tuo pat metu šiuolaikiniais sprendiniais pritaikyti jį muziejinei veiklai. Įrengtoje nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje „Suprasti Lietuvą“ pristatomos esminės Lietuvos identitetą formavusios idėjos ir asmenybės.
Projektui įgyvendinti prireikė daugiau kaip 4 mln. eurų iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų.
Vertingi pastato elementai turi būti matomi
Pilininko namo rekonstrukcijos ir sklypo tvarkybos projektą parengė įmonės „Aplan“ komanda, vadovaujama architekto Kęstučio Bakanausko. Jo žodžiais, dviaukščio pastato su nenaudojama pastoge ir rūsiu būklė buvo prasta: fasadai įtrūkę, plytos ir tinkas ištrupėję, pažeisti drėgmės, vidaus apdaila ne ką geresnė, inžineriniai tinklai irgi prasti. Namas neatitiko gaisrinės saugos ir higienos reikalavimų.
„Išstudijavęs XIX a. pertvarkymo planus, kai pastatas buvo pritaikomas kareivinės sandėliams, ir atlikęs natūrinius architektūros tyrimus, architektas ir restauratorius Evaldas Purlys nustatė, kad dalis pastato durų ir langų angų buvo perdarytos, perstumdytos, jų išdėstymas neatitinka skliautų. Buvo aptikta net keturių įvairių laikotarpių mūrų fragmentų“, – pasakoja viena iš projektą įgyvendinusių architektų Sidona Šašlauskaitė ir priduria, kad pradėjus projektavimo darbus tyrimai ir konsultacijos su tyrėjais buvo tęsiami, tad sprendimus teko tikslinti ne kartą.
Po rekonstrukcijos dviejų aukštų pastatas tapo trijų aukštų pastatu su rūsiais, skirtais ekspozicijai. Pakeitus stogo konstrukciją, kaip ekspozicinė erdvė panaudota ir palėpė. Nauja laiptinė, vedanti į suformuotą rūsį ir mansardą, yra ne tik evakuacinio plano dalis, bet ir pastato dizaino akcentas.
Patalpoms vėdinti pasirinkta mechaninė oro tiekimo ir šalinimo sistema su šilumogrąža (rekuperacija), automatizuotas šilumos punktas, įrengtas grindinis šildymas, įdiegtos modernios gaisro gesinimo, apsaugos ir telekomunikacijų sistemos. Visas pastatas pritaikytas judėti žmonėms su negalia, įrengtas keltuvas.
„Vidaus apdaila atnaujinta, tačiau vertingi pastato elementai turi būti matomi“, – pabrėžia K. Bakanauskas.
Buvo atnaujintos ir Pilininko namo prieigos: suprojektuota terasa, pakeistos takų dangos, įrengta lietaus nuotekų sistema, suformuotas ir apšviestas naujas takas, kiemo zonoje sumontuoti atraminiai šviestuvai, o prie atkurtų mūro sienų – grindiniai prožektoriai. Visus žemės tvarkymo darbus prižiūrėjo archeologas.
Istorinio pastato ekspozicijoms pasirinktas modernus stilius
Lietuvos istorijai skirtos ekspozicijos projektą parengė ir ekspoziciją įrengė architektūros biuras „Processoffice“. Šio biuro architektės ir projekto bendraautorės Adelės Dovydavičiūtės žodžiais, kuriant ekspoziciją teko atsižvelgti į unikalaus pastato, XV–XVI a. Lietuvos pilių paminklo, erdves ir palyginti glaustai perteikti esminius Lietuvos istorijos momentus.
Ekspozicija suskirstyta į šešias temas, kiekvienai skirta po salę: Kūrybos, Tikėjimų, Kovų, Lūžių, Pasaulinių saitų ir Veidų. Erdvės temoms išrinktos atsižvelgiant į architektūrinius aspektus. Pavyzdžiui, skliautuotos pirmojo aukšto patalpos labai tiko Tikėjimų salei – tai tarsi nuoroda į maldos namus, sakralumą. Pasak A. Dovydavičiūtės, norėjosi pristatyti Lietuvą kaip išskirtinės istorijos ir tuo pat metu šiuolaikišką valstybę. „Ekspoziciniams stendams naudojome metalą, stiklą – kokybiškas ilgalaikes medžiagas, kuriančias tvirtybės įvaizdį“, – pasakoja architektė.
Be konceptualių ekspozicijos sluoksnių, „Processoffice“ architektams ne mažiau svarbu buvo kiekvienoje salėje sukurti interaktyvių potyrių lauką, kad lankytojas visu kūnu pajustų aptariamų laikotarpių dvasią.
Pavyzdžiui, apie Lietuvos istorijos lūžius kalbama lentikuliarinės (3D arba judančių paveikslėlių efekto) spaudos stendais: judėdamas, keisdamas žvilgsnio rakursą, lankytojas mato vis kitą vaizdą ir taip geriau supranta lūžius. Kovų salėje įtampa sustiprinama garsais.
„Su didžiausiu iššūkiu susidūrėme projektuodami technologijas ir užtikrindami jų sklandų veikimą, – pasakoja A. Dovydavičiūtė. – Pavyzdžiui, Pasaulinių saitų salėje išmaniuoju apšvietimu išplėtota daugiasluoksnė idėja apie žmones, atvykstančius į Lietuvą ir iš jos išvykstančius, apie lietuvius, užmezgusius ryšius su pasauliu, – Joną Meką, Birutę Galdikas, Mariją Gimbutienę ir kitus. Šios salės sienas suprojektavome veidrodines – įjungus eksponatų apšvietimą, taip sukuriamas begalybės įspūdis. Jautiesi tarsi iškeliavęs iš pastato. Tai dar viena jutiminė priemonė, įtraukianti lankytoją į turinio pažinimą.“
Būta labai daug eksponatų paieškų ir pokyčių. Kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojais stengtasi sudėlioti savito ritmo pasakojimą. „Labai daug ekspozicijos turinio reikėjo sutalpinti į mažas erdves. Tai ir lėmė didžiąją dalį iššūkių. Žinoma, jutome ir didelę atsakomybę – juk atidaromas naujas nacionalinio muziejaus padalinys, į kurį norima pritraukti kuo daugiau lankytojų“, – sako architektė A. Dovydavičiūtė.
Moderniam istorijos pristatymui – išskirtiniai stendų sprendiniai
Nemažai iššūkių įgyvendindama Pilininko namo ekspozicinių stendų ir baldų projektą turėjo įveikti ir bendrovės „Baldų mozaika“ komanda. Antra vertus, taip ji įgijo vertingos patirties. „Mes dažniausiai gaminame nestandartinius baldus ir įgyvendiname įvairius projektus parduotuvėms, biurams, maitinimo įstaigoms, tad muziejaus projektas buvo ypatingas, jis labai skyrėsi nuo mūsų įprastos veiklos“, – pasakoja „Baldų mozaikos“ projektų vadovė Inga Smolkina.
Baldų muziejui gaminti reikėjo palyginti nedaug, didžiąją dalį darbų sudarė ekspozicinių stendų gaminimas, kartu įdiegiant integruotą apšvietimą, išmaniąsias jutimines sistemas ir multimedijų elementus. Pagrindinė užduotis buvo įgyvendinti ne tik funkcionalius, bet ir šiuolaikiškus bei inovatyvius sprendinius, atitinkančius muziejaus viziją.
„Nuolat bandėme ir eksperimentavome, nes projektas buvo sudarytas iš daugybės smulkių, bet svarbių detalių. Renkantis medžiagas reikėjo įvertinti jų kokybę, priežiūros paprastumą, patogumą ir saugumą. Iššūkių buvo, tačiau projektas buvo sėkmingai įgyvendintas taip, kaip buvo numatyta“, – sako I. Smolkina.
Kiekvienoje muziejaus erdvėje ekspozicijos architektai suprojektavo vis kitokius sprendinius. Pavyzdžiui, Tikėjimų salei „Baldų mozaikos“ komanda turėjo pagaminti ažūrinius dažyto plieno stendus ir grindyse sumontuoti jautrius jutiklius, reaguojančius į lankytojų judesius. Kai jutikliai suveikia, iš šviestuvo-garso kolonėlės ima sklisti unikalūs garsai. Kiekvienoje salėje buvo kruopščiai sureguliuotas eksponatų apšvietimas, kad šviesa kristų tam tikru, iš anksto apskaičiuotu kampu ir skirtingu intensyvumu.
Vienas iš įspūdingiausių architektų sprendinių – interaktyvios veidrodinio paviršiaus vitrinos Pasaulinių saitų salėje. Šiose vitrinose paslėpti jutikliai reaguoja į lankytojo judesius ir akimirksniu apšviečia už veidrodžio paslėptus eksponatus. Vienoje iš vitrinos sienų nušvinta Jono Meko, skaitančio poeziją, vaizdo įrašas – šis netikėtumo efektas dar labiau įtraukia lankytojus.
Įspūdingas ir architektų suprojektuotas kūrybinis eksponatas „Saulė“, primenantis vertikalią dėlionę. Lankytojai gali pareikšti savo simpatijas vienai ar kitai salei pasirinkę norimos spalvos šviečiančius pagaliukus.
„Mūsų komanda kartu su kitais profesionalais sėkmingai prisidėjo prie Lietuvos istorijos šiuolaikiško pristatymo. Džiaugiamės, kad rezultatas atitinka tiek mūsų, tiek klientų lūkesčius, ir tikimės, kad lankytojai tai įvertins“, – sako I. Smolkina.
Šis projektas ne tik parodo bendrovės kūrybingumą ir techninį meistriškumą, bet ir atskleidžia, kaip inovatyvūs dizaino sprendimai gali paversti muziejų modernia, lankytojus įtraukiančia erdve.
Objektas: Pilininko namas Arsenalo g. 1 Vilniuje, rekonstravimo projektas
Užsakovas: Lietuvos nacionalinis muziejus
Generalinis rangovas: UAB „Virmalda“
Architektai: UAB „Aplan“, projekto vadovas architektas Kęstutis Bakanauskas, architektė Sidona Šašlauskaitė; architektas restauratorius Edmundas Purlys, architektės Saulutė Domanskienė, Rasa Saltonaitė
Ekspozicijos ir interjero elementų architektai: UAB „Processoffice“, Vytautas Biekša, Marius Kanevičius, Dorotėja Žiugždaitė, Justina Stefanovič, Adelė Dovydavičiūtė, Dovilė Van Haeperen, Rokas Kilčiauskas, Rasa Chmieliauskaitė, Valdas Razma, Eglė Matulaitytė
Interaktyvių ekspozicijos sistemų architektai: UAB „Processoffice“, Marius Kanevičius
Ekspozicijos grafikos dizainerė ir koordinatorė: Vilija Biekšaitė
Ekspozicijos tekstų autoriai: Rita Karklytė, Jonas Tertelis, Eglė Zaveckienė
