Senųjų pavidalų vertė,tradicinės architektūros grožis tarsi savaime akivaizdūs tiems, kam artimos gamtą pratesiančios formos. Etninė architektūra, kurią mes įpratę vadinti tradicine, formavosi daugiau kaip tūkstantį metų. Tradicija yra visa geriausia, kas per ilgus šimtmečius sukurta, atrinkta, išbandyta ir pritaikyta konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje. Tai dažniausiai ilgamečio stebėjimo ir veiklos rezultatas, šiuolaikiniais terminais apibūdinama kaip individualus mūsų krašto medinių trobesių standartas. Tačiau ši tradicija nutrūko tarpukariu ir liko architektūros istorijos puslapiuose. Ar verta mėginti ją atgaivinti?
Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Naujoji Salantų bažnyčia tapo tikru pagrindiniu miestelio simboliu. Jos didžiuliai bokštai, iškylantys į 70 metrų aukštį, iš tolo pasitinka ir rodo kelią į Salantus. Bažnyčia neogotikinė, puošniai dekoruota, kryžiaus plano, trijų navų su transeptu ir apside. Virš bažnyčios priekyje į viršų stiebiasi du bokštai su špiliais, o virš transepto kyšo bokštelis. Jos skliautai kryžminiai, interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir mediniai altoriai, kuriuos darė vietinis meistras. Didelę vertę turi Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, kurį tikintieji XIX amžiuje papuošė iš tauriųjų metalų padarytais gausiais, ornamentais dekoruotais aptaisais. Paveikslas tapytas maždaug XVII amžiuje ir puošė jau pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Vakarinėje transepto dalyje esantis Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas tapytas XIX amžiuje. Abu šie paveikslai yra paskelbti Lietuvos dailės paminklais.
Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Pirmoji Palangos bažnyčia buvo pastatyta Stepono Batoro žmonos Onos Jogailaitės rūpesčiu 1554 ar 1590 m. Čia 1767 m. iškilo nauja medinė bažnyčia. XIX a. pab. Palanga ėmė populiarėti kaip kurortas: statomos naujos vilos, parke – grafo Tiškevičiaus rūmai, todėl kukli medinė bažnyčia nebetenkino augančio kurorto poreikių. 1896 m. prasidėjo Palangos bažnyčios statyba. Iš jūros kėlė akmenis pamatams ir vežė į statybos vietą smėlyje išgrįstu mediniu keliu. Tai tipiška neogotikinė statyba: pastato karkasą iš išorės sutvirtina laiptuoti kontraforsai, centrinę navą – arkbutanų eilės. Interjero gotikinę struktūrą pabrėžia raudonų plytų dekoras, kontrastuojantis su baltu skliautų tinku. Bokšto apatinė dalis mūrinė, užsibaigianti dantytais kuorais, viršutinė primena smailę, pratęsiančią vertikalias pastato linijas.
Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia
Šilutėje 1850 m. įrengta laikina katalikų bažnyčia, po ketverių metų pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ji turi neogotikos ir neoromanikos bruožų, yra vienabokštė, su išsikišusiu prieangiu. Virš bažnyčios priekinio frontono iškilęs ažūrinis dviejų aukštų bokštelis. Dabartinis stogas uždengtas raudonai dažyta skarda, anksčiau jis buvo olandiškų čerpių. Bažnyčioje yra trys altoriai, papuošti skulptūromis – Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (didysis) bei Šv. Jėzaus Širdies ir Šv. Mergelės Marijos (mažieji). Bažnyčioje įrengta gotikinio stiliaus medinė sakykla, kurią puošia keturių evangelistų ir Dekalogo bareljefai. Bažnyčios vargonai nenaudojami, išardyti. Jie turėjo vienuolika registrų, gotikinio stiliaus prospektą. Prie bažnyčios varpinė buvo suprojektuota atskirai, tačiau liko nepastatyta
Naujosios architektūros akcentas
Nidoje nuo seno nebuvo katalikų bažnyčios. Nidos katalikai, broliškai leidus liuteronams, melsdavosi grąžintoje bažnyčioje ir energingai siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro statybos į savivaldybės tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino vadovai. Ilgokai užtruko vietos, kurioje turėtų stovėti maldos namai, paieškos. 2000 m. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus. Oficiali bažnyčios atidarymo ceremonija įvyko 2003 m.
Nidiškių architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuota bažnyčia nendriniu stogu tapo ryškiu naujosios architektūros akcentu. Balta bažnyčios smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių.
